Šiemet Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) minima simbolinė sukaktis – sukanka lygiai šimtas metų, kai moterims suteikta teisė balsuoti renkant šalies valdžią. Pirmieji rinkimai, kuriuose pasinaudota šia teise, buvo prezidento rinkimai 1920 metais, tuomet pergalę šventė 29-asis JAV prezidentas, respublikonų partijos narys Vorenas Hardingas (Warren Gamaliel Harding). Moterų įtraukimas į šalies politinius procesus vertintas kaip vieno iš svarbiausių demokratijos principų – piliečių intereso atstovavimo – platesnis realizavimas.

Lietuva tokią sukaktį minėjo minėjo 2 metais anksčiau – 2018-aisiais. 1918 metais, pripažinus moterų rinkimų teisę, šalis pateko į pirmųjų valstybių, pripažinusių moterų balsavimo teisę, gretas.
Šalis rikiavosi po tokių valstybių kaip Naujoji Zelandija (1893 m.), Australija (1902 m.) ir Suomija (1906 m.). 1920 m. balandžio 14 d. vykę rinkimai į Steigiamąjį Seimą vadinami pirmaisiais visuotiniais demokratiniais rinkimais Lietuvoje. Tuomet moterys, gyvenusios nemažoje dalyje kitų Europos šalių, tokios galimybės neturėjo.

Ir neturėjo dar kurį laiką. Vėliausiai moterims balso teisė visuotiniuose rinkimuose suteikta Šveicarijoje (1971 m.), Portugalijoje (1974 m.) ir Lichtenšteine (1984 m.).

Sufražizmas ir jo pradmenys Lietuvoje

Nors teigiama, kad pirmieji moterų bandymai kovoti dėl teisės balsuoti rinkimuose vyko dar Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu 18 amžiuje, sufražisčių (moterų, kovojančių už teisę balsuoti rinkimuose ir juose kelti savo kandidatūras) judėjimo pradžia įprastai laikomas 19 a. vidurys. Aktyviausiai tuomet veikta Vakarų Europoje ir JAV. Pagrindinis sufražisčių tikslas buvo aiškus – balsavimo teisės suteikimas ir moterų bei vyrų lygybė prieš įstatymą. To jos reikalavo organizuodamos įvairias pilietinio nepaklusnumo akcijas ir mitingus.

Sufražistinio judėjimo pradžią Lietuvoje žymi 1905 m. Vilniuje įkurta pirmoji pilietiniams tikslams sutelkta moterų organizacija ְ„Lietuvos moterų susivienijimas moterų teisėms ginti”. Iniciatyvos reikalavimai mažai kuo skyrėsi nuo rengiamų kitose šalyse – siekta kovoti dėl moterų rinkimų teisės ir galimybės dalyvauti procese, atkuriant nepriklausomą valstybę. Pagrindinis tikslas dėl balsavimo teisės suteikimo pasiektas praėjus 13 metų, kai tokia galimybė įtraukta į 1918 m. lapkričio 2 d. laikinąją šalies Konstituciją.

Taip Lietuva aplenkė tokias demokratines tradicijas puoselėjančias šalis kaip JAV ar D. Britanija, kur moterims leista balsuoti dviem metais vėliau nei mūsų šalyje ar Prancūziją, kur moterys balso teisę iškovojo po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m.
Gabrielė Petkevičaitė (centre), Ona Muraškaitė-Račiukaitienė (antra iš kairės), Emilija Spudaitė-Gvildienė, Salomėja Stakauskaitė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė.  Foto: Panevėžio kraštotyros muziejaus

Su balso teise - įsitraukimas į politiką

Pirmuosiuose parlamento rinkimuose, kuriuose pirmąkart Lietuvoje leista balsuoti ir moterims, į Steigiamąjį Seimą savo kandidates iškėlė didžioji dalis iš 30 kandidatų sąrašus sudariusių politinių organizacijų. Tiesa, sąrašo lydere tarp jų buvo vienintelė įtakinga to meto visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Kaip ir ji, dauguma kitų kandidačių taip pat priklausė įvairioms visuomeninėms organizacijoms už moterų teises. Didžioji dalis jų buvo jauno amžiaus, o G. Petkevičaitė tuo metu kopė į septintąją dešimtį.

Iš 112 Steigiamojo Seimo narių parlamentarėmis buvo išrinktos 7 – aktyvios to meto visuomenininkės, mokytojos, švietimo įstaigų vadovės. G. Petkevičaitė, kaip vyriausia parlamento narė (60 m.), buvo paskirta pirmininkauti pirmajam parlamento posėdžiui. Parlamento posėdžiams sekretoriauti paskirta beveik keturiais dešimtmečiais jaunesnė, 24 m. amžiaus Ona Muraškaitė-Račiukaitienė. Pirmininkaujanti parlamento posėdžiams moterims – prilygo sensacijai to meto Europos mastu.

1922 m. surengtuose Seimo rinkimuose iš 78 išrinktų parlamento narių moterų išrinkta – 5, o po ketverių metų organizuotuose Seimo rinkimuose nors moterys kandidatės netgi sudarė atskirą sąrašą, tačiau iš jo į didžiąją politiką nepateko nė viena. Trečiajame Seime, išrinktame 1926 m., iš 85 parlamento narių iš viso į parlamentą pateko jau tik tik 4 moterys, o po 1926 m. suorganizuoto valstybės perversmo vieninteliuose rengtuose Seimo rinkimuose 1936 m. iš 46 parlamento nario mandatų moterims nebeatiteko nė vienas.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė / Foto: Maironio lietuvių literatūros muziejus

Pirmoji moteris prezidentė

Tarp kitų Europos šalių Lietuva išsiskyrė ir dar vienu aspektu. Ne tik lyderyste demokratijoje suteikiant balso teisę moterims ir atveriant šios lyties atstovėms kelią į parlamentą.

Žymios to meto visuomenės veikėjos, aktyvios moterų teisių gynėjos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Felicija Bortkevičienė 1926 m. vykusiuose Lietuvos prezidento rinkimuose kandidatavo į šalies vadovo kėdę. Pagal tuo metu galiojusią Konstituciją prezidentą Lietuvai rinkdavo parlamentas.

Istorikų teigimu, abi kandidatės savo kandidatūrą pasiūlė siekdamos sudaryti konkurenciją. Tiesa, ne itin „sėkmingai“: nesulaukusios Seimo narių pasitikėjimo jos pelnė po vieną balsą. Pergalę šventė trečiasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius. Tačiau kandidatės sėkmė šiuose rinkimuose būtų buvusi istorinė – prezidentės moters tuo metu dar nebuvo turėjusi nei viena pasaulio valstybė. Ir vien dalyvavimas juose buvo labai svarbus žingsnis.

Ypač dėl to, kad didelė dalis šalių to meto Europoje moterims dar net nebuvo suteikusios balso teisės.

Publikaciją parengė Ričardas Stanevičius

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (16)