Molėtų rajone įsikūrusios Marguolių sodybos teritorijoje prieš keletą savaičių suvažiavo keliasdešimt tokių automobilių. Ten rinkosi Lietuvos WV Vabalų klubo nariai ir senovinių automobilių gerbėjai. Buvo ten ir tauragiškis Edgaras Gečas, kurio senutėlis autobusiukas „Volkswagen T2“ netrukus atgims naujam gyvenimui. Bet apie viską nuo pradžių.
„Mėlynas autobusiukas, vieną dieną atvažiuos...“
Dvidešimt penkerių Edgarui visad patiko automobiliai. Tiksliau, ir dabar patinka. O dar tiksliau – jis juos dievina. Gražūs, nauji, galingi – visi traukia jo akį. Jeigu tu vairuoji „Subaru“ markės automobilį, Edgaras tave pagirs už puikų skonį. Jeigu prašvilpei pro šoną dailia „Audi A8“, jis pavymui sučepsės: „Ai, kokia graži“. Na, o jeigu turi seną, „hipių“ laikus menantį autobusiuką, su kuriuo nežinai, ką daryti – būsi gundomas jį parduoti.
„Prieš penkerius metus internete pamačiau mielus senovinius autobusiukus, kurie atrodė kaip nauji. Žiūrinėjau ir negalėjau atplėšti akių. Tuomet pradėjau domėtis, ar tokių autobusiukų yra Lietuvoje ir kur būtų galima vieną įsigyti. Paaiškėjus, kad jų kainos viršija net 100 tūkst. litų, rankų nenuleidau. Prisiekiau sau, kad surasiu tokią senieną ir prikelsiu ją antram gyvenimui. Taip ir įvyko. Dabar ši vertybė stovi mano kieme“, – apie mėlyną autobusiuką, visai kaip toje dainoje, susižavėjęs pasakojo Edgaras.
Ilgi vakarai dviese
Vaikinas tikino, kad autobusiuko paieškos užtruko trejus metus, nes tokių transporto priemonių Lietuvoje – vos keliolika.
„Man pasisekė, nes šį autobusiuką pamačiau visiškai atsitiktinai, tiesiog darbo reikalais važinėdamas po kaimus. Jis stovėjo visais ratais „įaugęs į pievą“. Atsikvošėjęs ir supratęs, jog mano sena svajonė tiesiog ranka pasiekiama, stačia galva puoliau ieškoti autobuso savininkų, norėdamas kuo greičiau jį nusipirkti. Juk negalėjau leisti, kad toks lobis baigtų savo dienas rūdydamas pievoje“, – entuziastingai kalbėjo vaikinas.
Deja, autobusiuko įsigijimo reikalai klostėsi kur kas prasčiau nei Edgaras tikėjosi – šeimininkas vis dvejojo, ar jį parduoti. Išsvajotasis autobusiukas kainavo ne tik daug brangaus laiko, bet ir nervų. Galiausiai po trijų mėnesių įtemptų derybų pirkėjas ir pardavėjas sukirto rankomis. Tuomet prasidėjo ilgi vakarai dviese. Edgaro ir autobuso vakarai.
Išardyti lengva, sulipdyti sunku
„Beveik visą savo laisvą laiką po darbo ir ūkininkavimo skiriu autobuso remontui. Bet kuo daugiau prie jo krapštausi, tuo daugiau neaiškumų kyla. Pirmiausia, sudėtinga gauti jam reikalingų detalių, didžiąją dalį jų tenka siųstis iš užsienio. Trūksta realaus pavyzdžio prieš akis, nes norėdamas, kad viskas atrodytų kuo originaliau, turiu pasukti galvą, kur dėti vieną ar kitą detalę“, – problemas vardijo Edgaras.
Remontuojant autobusą nutinka ir kurioziškų situacijų. Pasak jo, išardyti kur kas lengviau negu detales vėl sugrąžinti į senąsias vietas.
„Dirbti prie šio projekto man padeda vienas draugas. Jis užvirino ir kėbulo skyles, ir variklį padėjo išimti. Deja, čia ir prasidėjo visas smagumas, kai išardę variklį turėjome jį vėl surinkti. Tuomet atsirado keli laidai, kurių, rodos, anksčiau nebuvo arba jie paprasčiausiai neberado savo ankstesnės vietos. Bet autobusas riaumoja ir be jų, todėl nusprendėme, jog geram mechanikui detalių visuomet turi likti“, – juokaudamas kalbėjo mechaniko inžinieriaus išsilavinimą turintis tauragiškis.
Autobusas nekantriai laukia starto
1978 metų seniena iš „bjauriojo ančiuko“ pamažu virsta gulbe. Edgaras tikisi, jog sudėjus paskutinius techninius „štrichus“ ir autobusiuką nudažius jis išriedės ne tik į Tauragės gatves, bet išvys ir platųjį pasaulį.
„Svajoju su juo pakeliauti po Europą. Laukia ne viena smagi išvyka su draugais ir šeima. Kadangi autobusiukas yra šešiavietis, su galine sėdyne, kuri išsilanksto kaip lova, kelionėse neteks sukti galvos, kur apsistoti nakvynei. Be to, tokie autobusiukai ypač populiarūs vestuvių ir mergvakarių šventėse, todėl neabejoju, jog šis antikvaras man pasitarnaus visokeriopai“, – ateities planus dėstė vaikinas.
Pokalbiui pasibaigus Edgaras įšoko į kombinezoną ir nudūmė prie autobuso. Nėra kada delsti, svajones reikia čiupti „už vairo“ ir tučtuojau pildyti, nes ateitis priklauso tiems, kurie jomis tiki.
