Būsimas vyras sudauže į šipulius visus turėtus stereotipus
„Visada įsivaizdavau, kad mano vyras bus lietuvis. Atvirai sakant, užsieniečiai vyrai man niekada nepatiko, net fiziškai netraukė. Lietuviai vyrai man visada buvo patrauklūs, vienareikšmiškai buvo pirmoje vietoje. Taip pat atrodė, kad svetimoje šalyje gimęs ir užaugęs vyras manęs nepajus, nesupras, neišjaus. Galvojau, kad tik su lietuviu galiu pasidalinti, apnuoginti savo sielą, nes jis suvoks apie, ką aš, žinodamas, iš kur aš. Buvo labai svarbi ir gimtoji kalba, kad jausmai būtų teisingai išreikšti. Mano dabartinis vyras iš pirmo žvilgsnio irgi pasirodė visiškai nepatrauklus ir net ne dėl to, kad užsienietis, bet jis buvo net ne mano tipažo ir reikėjo labai save stabdyti ir perlipti, kad nustoti neigti stiprėjančius vidinius jausmus, bet ir atsiradusią fizinę trauką“, – šypsosi laimingai už indo ištekėjusi Karolina.
Lietuvė sako, kad iš pradžių juodu siejo tik draugiškas santykis ir į jį kaip vyrą net nežiūrėjusi. Bet ką pajautė iškart, tai saugumo jausmą, vidinę trauką, nes norėdavo būti ten, kur jis yra, klausytis to, ką jis šneka arba pasakotis pačiai. Jis asociavosi su namais.
„Kai pradėjau jausti fizinę trauką, tada jau pradėjau save stabdyti: „tikrai ne ne ne", kad taip iš esmės negali taip būti, nes čia ne mano tipo visom prasmėm žmogus. Kurį laiką dar save tramdžiau, neleidau pripažinti, kad mano jis žmogus visais rakursais, bet galiausiai nebuvo įmanoma išsilaikyti“, – juokiasi Karolina.
Moteris šypsosi, kad jų ryšį anksčiau nei jie patys jau seniai numatė judviejų pažįstami, šalia esantys bičiuliai, kuriems iškart atrodė, kad čia ne trumpalaikiai santykiai, o daug gilesnis ryšys.
„Mūsų santykiai užsimezgė be jokių pasimatymų, ne tuometinių kaukių, nes abu atvykome į jogos mokyklą Indijoje iš nelabai gerų savo gyvenimo periodų, abu kiek palūžę. Matėme vienas kitą nuo pat pradžių ne pačioje geriausioje kondicijoje tiek emocinėje, tiek fizinėje. Aš tadadar buvau priaugusi daug svorio, jis tada irgi turėjo antsvorį. Kadangi nebuvo tos pirminės fizinės traukos, tai galėjome būti atsiplaidavę tokie, kokie esame su visais savo trūkumais", – sako Karolina.
Pora, pasak moters, iš pradžių atrado bendrą sielos kalbą, o vėliau ir per jogos procesą, vidinį pokytį: „Tuomet aš išgražėjau, tapau geriausia savo versija, ir mano vyras taip pat. Abu po vestuvių dar labiau užsipildėme, o ne atsiplaidavome, kaip dažniausiai būna, kai po tuoktuvių metamos tamsiausios savo kortos (juokiasi, aut. pastaba). Tai šioje vietoje pas mus atvirkščiai. Pamenu, kai galvojau, kaip reaguos mano šeima, kai jai pasuksiu ir pasakysiu, kad tuokiamės. Bet pasakius niekas nenustebo. Mane net nustebino jų nenuostaba. O močiutė pasirodo jau keli mėnesiai, iki mums patiems nežinant, mamai jau sakė, kad čia ta mūsų draugystė jai kvepia tuoktuvėmis. Vėliau mama pati atskleidė, kad kai buvo jauna, visada svajojo apie indiškas vestuves, šokius, sarius, kitus indų vestuvių atributus, kad labai norėjo keliauti ir kad aš tarsi realizuoju jos nerealizuotas svajones. Aš to nežinojau, tad įdomu, ar tai pasąmoninė jos įtaka ar čia tik atsitiktinumas, kad mano gyvenimo kelias yra toks“, – svarstė Karolina, su kuria kalbamės, jai keliaujant traukiniu į 10-ies dienų meditacijos stovyklą.
Tiksint laikui, kuomet už vos kelių valandų bus atjungta nuo civilizacijos, moteris papasakojo savo gyvenimo istoriją nuo mokyklos baigimo Lietuvoje.
Londonas iš pradžių visiškai nepatiko, bet svajonių ir nuotykių jame buvo daug
„Pirmoji ilgesnė kelionė iš Lietuvos buvo į Londoną iškart po dvyliktos klasės, kai išvykau ten studijuoti drabužių dizaino Middlesex Universitete. Bet kad vyksiu į Londoną žinojau dar prieš istojant, kai mokiausi vienuoliktoje klasėje! Pirmą kartą apie dizaino studijas Londone išgirdau siuvimo būrelyje. Bendramintė mergina atsinešė lankstinuką su programų aprašymais ir mane tai labai sužavėjo. Tuomet, prieš persikraustant, nuvykau apsilankyti Londono universitetų organizuojamose atvirose dienose ir tuo pačiu aplankyti ten gyvenančių ir studijuojančių lietuvių draugų“, – prisimena Karolina.
Septyniolikmetei pirmasis Londono įspūdis pasirodė ne koks: lietingas niūrus oras, dideli atstumai, sunku susigaudyti, kaip keliauti, buvo ir pasiklydusi kelis kartus. Dar tuomet nebuvo išmaniųjų telefonų, tad jauna mergina kliovėsi žemėlapiais ir kelio klausinėjo žmonių. Maistas buvo irgi neskanus. Bet žavėjo architektūra, aplankytų universitetų atmosfera ir mados parduotuvės. Kaip būsimai mados studentei ikoniniai prekybos centrai „Liberty“, „Harrods“, „Selfridges“ atrodė kažkoks kosmosas. Prisimena pasvajodavusi, jog norėtų ten dirbti, nuolatos suktis tarp dizainerių kūrinių.
„Kai jau persikrausčiau į Londoną studijuoti ir gyventi užtruko visus metus adaptuotis ir pagaliau pamatyti, kuo šis miestas toks ypatingas. Jame telpa visi ir viskas, visos kultūros. Skirtingos tradicijos, įvairiausi požiūriai ir gyvenimo būdai nesikerta tarpusavyje, o sukuria įvairiaspalvią darną. Mano tolerancija žmonėms ir apskritai akiratis, pasaulėžiūra gerokai prasiplėtė. Pradžioje labai daug kas stebino, pavydžiui, kad vidury miesto centro, einant gatve žmogus gali dainuoti, šokti tiesiog minioje, ar kuomet einantis žmogus gatvėje staiga sustoja ir atsiklaupia melstis“, – sako Karolina.
Taip pat Londone Karolina sako išmokusi, jog išorė dažnai neatspindi vidaus, pvz klubuose kuriuos laikydavo „skylėmis“ pasirodymus yra rengę muzikos ikonos tokios kaip „The Roots“, „Erikah Bhadu“ ir kiti.
Praktiškai visi grandioziniai muziejai ir meno galerijos Londone yra nemokamos, susimokėti reikia tik už tam tikras parodas, kurias gyvenime verta aplankyti, nes tai patys geriausi menininkų pristatymai. Kadangi studijavo meno kryptį, tai Karolinos laisvalaikis visas buvo apie kultūrinimasį: lankymasis galerijose, koncertuose, miuzikluose, muziejuose, parduotuvėse, kurios, beje, irgi atrodo kaip muziejai.
„Man labai pasisekė, jog visus tris metus, kol studijavau man finansiškai padėjo šeima ir studijos buvo apmokėtos su paskola. Tad leidau laiką savo malonumui. Kaip jaunas žmogus tik ištrūkęs iš šeimos namų dažnai „prisidirbdavau“ nesamonių. Džiazo klube, būdama neblaiva, pamečiau telefoną ir piniginę, kitą kartą esu pasiklydus viduryje nakties mieste su išsikrovusiu telefonu ir niekaip negalėjau prisiminti savo studentų bendrabučio adreso....Visokių nuotykių yra buvę, kur dabar prisimenant juokinga, o tada buvo labai gėda“, – juokiasi Karolina.
Sugrįžusi į Lietuvą pasijautė neįvertinta taip, kad net metė kūrybą
Pasibaigus studijoms Karolina grįžo į Lietuvą, nes buvo pasiilgusi šeimos ir draugų. Beje, sako tuo pačiu tikėjusi, jog su visa Londone ir universitete sukaupta patirtimi bus įvertinta ir išskėstomis rankomis bus priimta mados pasaulyje Lietuvoje.
„Išskėstomis rankomis pradžioj pasitiko tik šeima ir draugai. Kiekvienoje šalyje taisyklės savos, aš taip norėjau pripažinimo ir įvertinimo iš aplinkinių už savo spalvotas patirtis ir kitonišką kūrybos stilių, bet Lietuva turi savo stilių ir kitas stilius yra neaktualus. Kaip jauna dizainerė pristačiau savo kolekciją ant Mados injekcijos konkurso podiumo, bet nebuvau atrinkta rodyti kolekcijos ant pagrindinio Mados Infekcijos podiumo. Tas nepripažinimas totaliai sužlugdė mano trapų pasitikėjimą, mečiau kūrybą, nebežinojau ką toliau daryti“, – sunkų periodą prisimena Karolina.
Moteris sako, kad tuo metu ją aplankė jausmas, jog rožinė studentės era baigėsi ir prasidėjo tikras gyvenimas: „Nors grįžus tuos metus gyvenau pas mamą, bet reikėjo pradėti uždirbti pinigus, o iš kūrybos pajamos buvo ypač nestabilos. Suvokiau, kad išsilavinimas, kurį gavau Londone yra nepraktiškas. Po metų vėl grižau į Londoną, suvokusi, jog Lietuvoje man per ankšta, tarsi negaliu būti savimi, jaučiausi įsprausta į elgesio, mąstymo ir net kūrybinį rėmą iš kurio nežinojau kaip ištrūkti, kaip tik išvažiuoti vėl į laisve alsuojantį Londoną“.
Šį kartą Londonas atsiskleidė visai kitomis spalvomis
„Vos atvykusi pradėjau dirbti drabužių parduotuvėse. Tiesiogiai įsidarbinti pas dizainerius neturėjau pakankamai patirties ir dėl savo charakterio, ir magistro išsilavinimo neturėjimo, kuriam neturėjau pinigų. Visus uždirbtus pinigus išleisdavau nuomai, metro pravažiavimui ir labai prastam maistui, nes tuo metu visgi nusipirkti gerų drabužių ir pasidaryti manikiūrą man buvo svarbiau negu pavalgyti. Tie drabužiai tarsi paslėpdavo mano nusivylimą ir sugriuvusius lūkesčius gyvenimui. Draugai kartais pakviesdavo į svečius vakarienei, kur vaišindavo skaniu naminiu maistu, tai aš puldavau valgyti gerokai daugiau, nei telpa į skrandį, tarsi prisipildyti kelioms dienoms į priekį“, – prisimena Karolina.
Nors moteris dirbo savo išsvajotuose prekybos centruose „Liberty“ ir „Selfridges“, bet darbo, kiap ji pati sako – ten nekentė. Vienintelė paguoda buvo meilė ir santykiai su tuometiniu draugu ir savaitgalio pasilinksminimai naktiniuose klubuose. Klubinės muzikos scena ir visas naktinis gyvenimas buvo jos pabėgimas nuo realybės.
Mirus tėčiui, pradėjo keisti įpročius
„Tada mirė mano tėtis, jis mirė nuo alkoholio. Tėčio nemačiau nuo vaikystės, o šnekėdavomės telefonu tik kartą per dvejus metus. Jo mirtis mane labai sukrėtė ir tai buvo taškas, kai pradėjau keisti gyvenimą iš esmės: mustojau valgyti mėsą, peržvelgiau visus savo įpročius iš esmės ir pasiryžau gyventi taip, jog nekenkčiau sau, nei aplinkai. Galvojau, kad kai išeisiu iš šio pasaulio, noriu palikti jį be sąžinės graužaties, jog prisidėjau prie jo niokojimo“, – sako Karolina.
Moteris pasakoja, kad labai arti juto tėčio buvimą šalia, tarsi fiziškai jį jaustų, gavusi iš jo žinutes, jog turi pradėti jogos kelią, jog turi medituoti reguliariai, nevalgyti mėsos, negerti alkoholio, neteršti gamtos ir gyventi šioje Žemėje su pagarba viskam, kas ją supa.
„Dar prisimenu labai įdomų epizodą: kai tik sužinojau jog mirė tėtis, jutau stiprų norą jį palydėti su Dievu. Paskambinau draugei ir kartu išlėkėme į artimiausią apylinkėje esančią hinduistų šventyklą. Atėjusios ten jautėmės truputį nesmagiai, nes nežinojome ką daryti, kaip melstis, bet viduje jautėsi teisingas poelgis, kad atėjome būtent čia. Uždegėme smilkalų, apėjome ir pasimeldėme įvairioms ten esančioms dievybėms. Nors esu pakrikštyta ir priėmusi pirmą komuniją, vaikystėje lankiau bažnyčią, vis tik pirma mintis šovė apie hindų šventyklą. Londone daugumą bažnyčių, katedrų ir koplyčių yra skirtos kultūriniams renginiams, o kurioje bažnyčioje galima maldoje pabūti su Dievu net nežinau“, – pasakoja Karolina.
Keičiantis įpročiams moters kūryba taip pat iš vartotojiškos virto į tvarią. Ji pradėjo naudoti antrines žaliavas papuošalų kūryboje, puikiai sekėsi prekiauti, tuomet ryškiai pajuto, kad atėjo pokyčių metas, kai reikia keisti aplinką kardinaliai.
Kita ilgesnė stotelė – Ispanija
„Tuomet prisiminiau, jog prieš kelis metus, kai lankiausi Barselonoje, pasakiau sau, jog vieną dieną ten gyvensiu! Mano tuometinis draugas buvo atviras idėjai ir kadangi jis nėra buvęs Ispanijoje mes išvykome atostogų į Barseloną. Barselonoje mums viskas klojosi ypač nesklandžiai, susidūrėme su problemomis užsakytu apgyvendimu, kas lėmė beveik savaitę apsistoti Cadaques miestelyje, kur yra Salvadoro Dali namai. Ten gyvenimas pasirodė kaip rojuje, tad nusprendėme kraustytis visgi nę į Barseloną, o į mažesnį Ispanijos miestelį. Grįžus į Londoną iškart puoliau ieškoti variantų ir pasirikome Hospitalet del Infante miestelį, esantį Costa Dorada pakrantėje“, – prisimena Karolina.
Iš pradžių išsinuomavus butuką prie pat paplūdimio ilgesniam laikui, po to pora dar kraustėmsi į geresnį ir didesnį butą su vaizdu į jūrą. Atvykus rudenį, jiedu visus tris mėnesius mėgavosi karštomis dienomis ir maloniai šiltomis naktinis, maudydavosi nuogi ir nakvodavo miegmaišiuose naktį papludimyje.
„Dienomis kopdavome į šalia esančius kalnus, valgėme skanias pigias vietines daržoves ir vaisius, gėrėme pigų, bet skanų vietos vyną. Nuoma mums pasirodė ypatingai pigi, nes vis dar lyginome su pragyvenimu Londone, kur mokėjome 900 svarų tik už miegamajį bute, kuriame gyvena dar 2 žmonės, o čia už dviejų miegamųjų butą su balkonu ir vaizdu tiesiai į jūrą – vos 500 eurų. Pirmą kartą nereikėjo dalintis butu! Miestelyje jaučiausi ypač saugiai, nesijaudindavome palikti savo daiktų be priežiūros ir eiti maudytis ppalūdimiuose. Prisitaikėme prie lėto, kokybiško ir fiziškai aktyvaus gyvenimo. Žmonės čia ypač lėtai viską daro, pradžioje tai kiek nervino, nes Londone prisitaikėme gyventi nuolatiniame skubėjime“, – pasakoja Karolina.
Kasdienėje mažo miestelio ramybėje moteris sako pradėjusi girdėti save, iš naujo atrasti naujus pomėgius, hobius, eksperimentuoti su sveiku maistu: „Aktyviai leidau laiką žygiuose į kalnus, ilgesnese distancijose mindama dviratį, išbandžiau naujus vandens sportus, turėjau laiko domėtis vegetariška ir veganiška mityba, suvokti, kaip apskritai maistas gydo arba ardo mūsų kūną. Pasiryžome ir kelis kartus atlikome trijų dienų vandens badavimą. Pirmas kartas buvo labai sunkus, nes valėsi visi Londone prikaupti toksinai“.
Kadangi turėjo daug laiko, Karolina sako leidusi sau išvykti į dešimties dienų tylos stovyklą „Vipassana“. Nuo tada pradėjo domėtis joga, tačiau jogos studijų miestelyje nebuvo, tad teko improvizuoti. „Kuo daugiau atlikdavau dvasinių praktikų, atrodo didėjo praraja tarp manęs ir draugų, kurie vis dar mėgsta intensyvų gyvenimą kupiną darbo, o savaitgaliais – vakarėlių. Tas pats vyko ir santykiuose su tuometiniu draugu. Svajodavau, kad mus jungtų dvasinės praktikos, jog galėtume medituoti kartu, kad mums abiem būtų įdomu joga ir apskritai tikėjimas į aukštesnes jėgas, Dievą“.
Moteris prisimena, kad ten susidurdavę ir su sunkumais: žiemą namuose būdavo labai šalta, todėl sunku dirbti iš namų, taip pat didelis nuobodulys mažame tuščiame miestelyje, tad nieks aplankyti jų žiemą nenorėdavo.
Barselonoje radikaliai pakeitė gyvenimo būdą, išsiskyrė su draugu ir nusprendė išvykti viena į Indiją
„Galų gale persikraustėm į Barseloną, kur gyvenimo būdas man vėl priminė Londoną. Darbas – dieną, savaitgaliai – vakarėliai ir naktiniai klubai, ritmas greitesnis, reikia saugotis kišenvagių ir panašiai. Manęs tai visiškai nedomino, tarsi per prievartą prisitaikydavau prie draugo interesų, nors, tiesą sakant, matėsi jog ir jam tai nuobodu. Bandžiau vėl domėtis menu, bet įspūdžiai patirti Londone ir kokius kūrinius ten mačiau Barselona neprilygo“, – prisimena Karolina.
Bet, pasak moters, buvo ir gerų dalykų: pagaliau gyvai su mokytojais pradėjo užsiimti joga klube, dalyvaudavo ekstatiniuose šokiuose, eidavo į grupines meditacijas, susipažino su bendraminčiais, kuriems rūpi aplinkosauga, zero waste, veganiškas gyvenimo būdas ir tai ją įkvėpė pasukti gyvenimą dar radikalesne linkme.
„Nusprendžiau mesti bet kokio alkoholio vartojimą, taip pat valgyti žuvį, ir pradėjau svajoti apie solo piligrimines keliones. Dar paauglystėje skaitydavau romanus apie piligrimus, apie žmones ir jogus, ieškančius saves ir gyvenimo prasmės kelionėse. Bet man visa tai skambėjo kaip romantiškos ir labai patrauklios fantazijos, o dabar realiame gyvenime sutikau žmonių taip gyvenančių“, – pasakoja Karolina.
Tik atsisveikinus ir pasukus skirtingais keliais su draugu, moteris sako įsidrąsinusi ir nusipirkusi bilietą į Indiją, užsirašiusi į jogos mokytojų kursą.
„Man nepatiko joga Barselonos studijose, man nepatiko joga transliuojama per Youtube. Vidinis balsas kuždėjo, kad visa tai nėra autentiška, jautėsi labiau kaip sportas ar mados dalykas. Tuo pačiu aš nežinojau dar kokios jogos ieškau, tik jaučiau, kad ją rasiu Himalajuose. Kad vykti į Indiją, reikėjo nemažai pinigų, o papuošalų verslą buvau nutraukusi tuo metu, tad pusę metų gerokai padirbėjau kaip slaugė Anglijoje. Gyvenau pas neįgalią bendraamžią moterį ir buvau jos slaugė be savaitgalių“, – prisimena Karolina.
Moteris prisimena, kad pati Indija jos niekad netraukė, jai ji atrodė ypač nesaugi ir purvina šalis keliavimui. Bet kelios pažįstamos lietuvės patarė nesijaudinti dėl saugumo, o pati dar įsikvėpė drąsos perskaičiusi lietuvių rašytojos Vaivos Rykštaitės knygą „Viena Indijoje“.
Vos atvykus į Indiją sutiko savo būsimą vyrą
„Taigi, išvykau į Indiją, visišką kontrastų šalį. Kur einant gave gali praeiti pro nerealiai atrodančius rūmus, o kitoje gatvės pusėje matyti sulysusį benamį, prašantį išmaldos ar mamą su nuogais vaikais, kurie neturi tos dienos kasnio. Taip, čia yra nuostabiai graži gamta, bet kartu pasižiūrėjus aplink, yra begalės šiukšlių. Tie kontrastai kaip gyvenimo filosofija. Mes gyvename visiškame dualume tarp gero ir blogo ir būtent Indija yra ta šalis, kuri tai labiausiai atspindi – šviesą ir tamsą viename, gausą ir skurdą viename. Ten išties galima labai daug išmokti apie save“, – neabejoja Karolina.
Lietuvė į Indiją atvyko su tikslu, į jogos kursą, kuriame sutiko 40 užsieniečių, iš kurių buvo 4 indai ir tarp kurių buvo jos būsimas vyras. Karolinai pasirodė gan keista, kad indų jame tiek mažai, nes juk tai buvo pasaulio jogos sostinė Rišikešas, nuostabus miestelis Himalajų papėdėje. Vienok galima buvo suprasti, nes dauguma indų negali susimokėti už kursą, nors jis ir per pusę jiems pigesnis, bet vistiek daugiau orientuotas į užsieniečius.
Prasidėjus kursui, prasidėjo ir nauja pažintis, nors kaip Karolina sako, kad tas tris savaites su būsimu vyru moteris mezgė tik draugiškus santykius. Tuomet prasidėjo pandemija ir jie visi buvo įkalti gerąja šio žodžio prasme šioje jogos mokykloje, kuomet negalėjo niekur išskristi. Tik pasibaigus kursui, uždarė visas šalies sienas. Kiti kurso dalyviai likus savaitei iki paskelbiant pandemiją dar spėjo išvykti, o kiti pandemijos kaip tokios arba rimtai nepriėmė, arba nusprendė nepanikuoti. Karolinos šeima Lietuvoje irgi buvo depresyvioje nuotaikoje, tad su jais pasitarusi ji taip pat net nebandė susisiekti su ambasada, kad grįžti į Europą. Su jogos mokytojais bei kursiokais moteris praleido papildomai dar du mėnesius.
„Ir nors buvo gan griežti reikalavimai, mums išties pasisekė, nes gyvenome jogos mokykloje, kuri buvo nuostabioje gamtoje, aplink skraidė ereliai, gyvenome prie pat džiunglių, tad mūsų dažnos lankytojos buvo beždžionės, vogdavusios iš mūsų maistą, kurį gamino puikus virtuvės šefas, besirūpinęs mūsų visų maistu. Iš esmės buvo tam tikra rojaus atmosfera, nesijautė, kad visas pasaulis eina iš baimės ir proto dėl pandemijos, nes ten, kur mes buvome, supo visiška ramybės ir gamtos oazė, rami, jauki atmosfera. Aš net išsitryniau savo socialines paskyras, nes galvojau, kad pats metas pabūti tyloje nuo visos informacijos, kuria buvo persismelkęs visas pasaulis, be to buvo netgi gėda dalintis kuo nors geru, nes visur pasaulyje buvo blogai, o mes turėjo gerą laiką“, – prisimena Karolina.
Su būsimu vyru, pasak moteris, tuo metu dar pagilėjo ryšys, kas reiškė, kad iš draugiško ryšio santykiai išsivystė į simpatiją, jiedu vis daugiau laiko leido kartu, skaitė knygas, praktikavo jogą, buvo kasdienos bendražygiai.
„Nejučiomis pradėjome draugauti kaip pora. Aš sutikau nerti į santykius tik dėl to, kad galvojau, kad tuoj išvyksiu į Europą ir viskas pasibaigs ir išties rimtai jų nepriėmiau. Vyras tuomet jau šešerius metus gyveno Taivane, panašiai mąstė kaip ir aš, kad pernelyg toli galvoti nereikia, bet o kodėl gi nepabuvus kartu, juolab, kad santykiai mūsų buvo tikrai gražūs. Po dviejų mėnesių aš dar nusprendžiau kuriam laikui pasilikti Indijoje, nes Europoje situacija negerėjo, o tik prastėjo. Indijoje ji pradėjo laisvėti, aišku, neoficialiai, bet atsidarė tam tikros jogos mokyklos, kursai buvo pigūs, kad bent mokytojai išgyventų. Galvojau, kad tai yra puiki proga toliau mokytis jogos, gilinti savo žinias. Tad tuomet vienas paskui kito sekė dar keli kursai, mokiausi ir privačiai pas tam tikrus nuostabius jogos mokytojus, kuriuos atradau“, – pasakoja Karolina.
Spontaniškos vestuvės, kuriose nebuvo nei tūkstančio žmonių, nei plastiko
Judviejų santykis su būsimu vyru, nors ir kaip rimtai jie į tai nežiūrėjo, mezgėsi vis stipriau. Karolina susipažino su jo šeima bei giminaičiais.
„Sprendimą tuoktis priėmėme per porą dienų. Nebuvo jokio pasipiršimo, mes tiesiog ėjome per džiungles iki krioklių ir kalbėjomės apie ateitį, kaip ją matome. Supratome ne pirmą kartą, kad ją matome taip pat, kad einame tuo pačiu jogos keliu, abu mėgstame keliauti, abu mylime gamtą, kad mums svarbiausias prioritetas – individualus dvasinis vystymasis, dvasinė kelionė. Tokius dalykus aptarėme ir, aišku, kai visa tai vainikuoja jausmai, pagarba ir meilė, viskas tampa labai aišku. Dar artėjo tas laikas, kai Indija ruošėsi išspirti visus užsieniečius atgal, tad ir dėl to mums buvo svarbu susituokti. Bet tąkart taip labai rimtai ir nepabaigėme pokalbio, iki galo nenusprendėme, ką darome. Tuomet mus pradėjo persekioti vis daugiau ženklų ir žinučių iš aplinkos, iš draugų, tiek iš mokytojų apie mūsų tolimesnius santykius, buvo kurie sveikino mus pagaliau tapus pora ar net vyru su žmona“, – linksmai prisimena Karolina.
Vestuvių datą porai parinko viena iš jų mokytojų guru. Data buvo labai palanki visomis prasmėmis, astrologiškai irgi, bet labai arti – vos už poros savaičių. Visgi, pora nusprendė neatidėti vestuvių geresniems laikams, nors tuomet Karolina ėjo labai intensyvų jogos mokytojų kursą ir ruoštis vestuvėms nebuvo tiek daug laiko.
„Į vestuves turėjau vakarietišką požiūrį, bet jeigu norėjau tradicinių indiškų vestuvių reikėjo pasitelkti visiškai kitą strategiją, kuri buvo apie tai, kad nuotaika atsiplaiduoja, nieko neorganizuoja, visi viską daro už ją, bet savaip (juokiasi, aut. pastaba). Bet aš visgi turėjau tam tikrus man svarbius principus, kuriems nenusileidau. Pavyzdžiui, norėjau, kad mano drabužiai būtų iš ekologiškų medžiagų, ir ne tik jie, bet iš esmės tvarumo principų būtų laikoma vestuvėse, kad gėlės būtų gyvos. O dar daugiau reikėjo įdėti indėlio, kad vakarienės metu nebūtų plastiko, nes visgi Indijoje tikrai niekas nekreipia dalyko į tokius dalykus – jiems tas pats. Jie panaudoja plastikinę lėkštę ar puodelį vieną kartą ir išmeta. Čia labai didelė problema“, – prisimena pasiruošimą vestuvėms lietuvė.
„Per pandemiją tarsi viskas apsivalė, buvo labai švaru, net pati Gango upė tapo skaidri, bet su visko grįžimu vėl tapo priteršta. Mes patys labai dažnai ir organizuodavome ir patys dalyvaudavome kitų akcijose, kur valydavome upes, paplūdimius, krioklius. Susikviesdavome vietinių jogos studentų, vietinius kaimų, miestelių gyventojus, ir visi su maišais eidavome rinkti šiukšlių. Nors kartais atrodydavo beviltiška, nes jos juk niekur nerūšiuojamos, bet nieko nedarydamas irgi nesijauti teisingai. Tai apie šiukšles Indijoje tikrai ne mitas, o visiška tiesa“, – sako Karolina.
Tuo pačiu Indija, pasak lietuvės, yra nuostabi, tose vietose kur ji gyveno tikrai jautėsi labai saugiai, tai apie nesaugumą negalinti papasakoti iš savo patirties, nes per pandemiją viskas kitaip jautėsi, tų pačių žmonių gatvėse buvo gerokai sumažėję, tad buvo saugu keliauti ir vienai ar su užsieniečiais draugais kur nors į kalnus.
„Nežinau, kaip dabar yra su saugumu, bet planuoju vėl vykti į Indiją, ten kovo mėnesį organizuosiu moterų piligriminį retrytą, tad noriu vėl sugrįžti ir kiek anksčiau, dar prieš kursą, kad pajausti, išjausti vietą, kokia ji šiandien, kai vėl visi suvažiuoja, ar lygiai tas pats jausmas aplankys, kuris mane lydėjo tuo metu. Reiktų labiau įsigilinti, nes tikiu, kad tuo metu mano sąlygos buvo ypatingos ir aš dar toli gražu ne viską žinau“, – juokiasi Karolina.
Lietuvė sako, kad jiems viskas vestuvėse puikiai susiklostė dar ir dėl to, kad jos buvo mažos, nes tradiciškai Indijoje vestuvėse dalyvauja nuo kelių šimtų iki tūkstančio žmonių. Kadangi tuo metu buvo pandemijos laikotarpis, tai šventykloje galėjo dalyvauti tik 20 žmonių, tai yra tik artimiausi vyro artimieji ir draugai. Vėliau vakarėlyje jau buvo 40 žmonių, kurių laukė vakarienė, šokiai, kitos tradicinės pramogos.
Pasisekė su vyro šeima, o štai moters vieta ir kastos kaime labai giliai įsišaknijusios
„Man labai pasisekė, kad vyro šeimos nariai nėra labai tradiciniai, artimos jo šeimos narės – tetos – ne tik keliavusios po pasaulį, bet ir gyvenusios užsienyje, o ir skyrybų būta šeimoje. Vyro jo brolis su žmona ir dukra gyvena Londone, kuri gimė ten, tad šeimos nariai labai liberalūs, atviri, išskėstomis rankomis mane priėmė į šeimą. Iškart pasijutau kaip jų dukra, kas čia pas juos priimta, kai nuotaka ateina į šeimą“, – džiaugiasi vyro tėvais Karolina.
Nors lietuvė sako besijaučianti gerai būdama su savo uošviais, bet daugumoje šeimų Indijoje iš tikrųjų nors ir sako, kad štai nauja dukra, bet su ta atėjusia nuotaka elgiasi netgi labai nekaip, duoda daugybę namų ruošos darbų, įdarbina namuose. Dėl to būna daug konfliktų, šeimos atsiskyrimų, nes anyta ir žmona dažniausiai nesutaria.
„Pas mus viskas buvo atvirkščiai ir aš tikrai vyro mamai jaučiuosi dėkinga, kaip ji mane priėmė. Turbūt mums prisidėjo ir tai, kad mano vyras gyvena Taivane, nėra po šeimos padu. Indijoje sūnūs ir dukros yra stipriai priklausomi nuo tėvų tuomet, kai yra glaudus ryšys, kai gyvena po vienu stogu, tada tos kontrolės išties labai daug, o ir finansiniai prisirišimai atsiranda. Kadangi mano vyras ir jo brolis nuo pat vaikystės buvo su savo labai aiškiom savo ribom, šeima negalėjo jų kontroliuoti. Galbūt ir norėjo, bandė, bet va nesigavo (juokiasi, aut. pastaba). Todėl ir mūsų su vyru bendravimas visai kitoks, nes jis gyveno Taivane, kuri yra labai išsivysčiusi ir iš dalies europietiška šalis. Tikrai daugiau išsivysčiusi nei Lietuva, ypač, technologijų atžvilgiu ar pragyvenimo lygiu. Čia pagyvenęs mano vyras ir pats nebėra tas labai tradicinis indas“, – pastebi Karolina.
Kalbėdama apie kastų sistemas Indijoje, lietuvė sako, kad nors oficialiai tai yra nelegalu, ir to ji nepatyrė, bet anot jos vyro, didmiesčiuose kastų taip nesijaučia, kaip tik daugiau juntamas moterų liberalumas ir teisės. O štai kaimuose, atskirtose vietovėse tie dalykai labai gajūs, moterys vis dar labai žemoje pozicijoje – tik vaikams gimdyti, namams ir ūkiui prižiūrėti, jokių teisių neturi.
„Anyta čia – didžioji vadovė, nors ji irgi buvo kažkada ta, kuri buvo taip engiama. Gaunasi ciklas, kad tas kuri buvo supresijoje, įgavo galios, kurią vėliau panaudoja prieš atėjusią į šeimą naują moterį. Yra, aišku, išimčių, kad anyta myli sūnaus žmoną, kaip dukrą, kuomet viską daro kartu, nekinko jos kaip kokios tarnaitės. Bet kaime tikrai yra tokia sistema, kastos irgi yra, žmonės bendrauja su aiškiu požiūriu į tai, kas tra aukštesnės, kas žemesnės kastos. Kadangi mano vyro šeima yra iš didmiesčio Delio, ir kadangi jie išsilavinę žmonės, kalba angliškai, veda kitokį gyvenimo būdą, puoselėja vietines tradicijas, kurios ateina natūraliai iš vedų išminties, o ne kažkaip iškrypusiai“, – pastebi Karolina.
Lietuvoje – antros vestuvės pagal pagoniškas tradicijas, pamatė Europą kitomis akimis
„Po Indijos išsivežiau savo vyrą į Lietuvą. Tai buvo jo pirmas kartas Europoje. Kadangi susituokėme Indijoje pandemijos metu, vestuvėse negalėjo dalyvauti mano šeima. Sakiau iškart, kad mes privalome skirsti į Lietuvą, kai tik bus lengviau ten patekti ir surengti pagoniškas vestuves. Jaučiu didelį ryšį su gamta, būtent per pagonybės ideologijas man tai atsispindi daugiausiai, lygiai panašiai kaip ir hinduizme. Tai yra, kad gyventi reikia harmonijoje su gamta, su visatos dėsniais, visi ritualai, praktikos yra apie tai. Tarp Lietuvos ir Indijos šia prasme tikrai yra daug panašumų. Iš esmės gyvenimas Indijoje po vestuvių ritualų man pažadino gilesnį susijungimą su Lietuvos žeme, visuomene, protėvių tradicijomis. Indijos ir Lietuvos kultūros man atrodo labai artimos. Vyrui labai patiko pagoniškos vestuvės. Kadangi nebuvo taisyklių, kaip rengtis, tai atsivežėme indiškus drabužius, sumiksavome su lietuviškais elementais, austomis lietuviškomis juostomis, lietuviškų laukų gėlių vainikais. Buvo nuostabiai gražu“, – prisimena Karolina.
Po vestuvių pora išsiruošė į antrą medaus mėnesį (pirmasis buvo Himalajuose) po Europą, kuomet lankėsi Italijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje. Europa Karolinos vyrui be galo patiko, nes tai jam buvo visiškai kita aplinka, kas mus, europiečiams, gan įprasta.
„Man pačiai buvo labai įdomu vyro akimis pamatyti šviežiai Europą, nes tikrai buvo nuobodžios kai kurios vietos, kur jau esu buvusi, bet kai vyras šalia taip entuziastingai džiaugiasi ir komentuoja, tai iš tikrųjų sugebėjau ir pati iš naujo pamatyti, kokia graži architektūra, kokie gražūs parkai, gėlės, kitokie kalnai. Vyras taip pat reagavo į čia gyvenančių žmonių laisvumą, nuogumą. Atsimenu, nusivedžiau jį į mūsų Lietuvoje esantį nudistų paplūdimį, jam tai buvo pirmas kartas, kai jis pirmą kartą gamtoje buvo visiškai nuogas. O aš juk esu labai pripratus, nes gyvenau prieš tai prie vieno didžiausių Europoje nudistų kempingo ir paplūdimio Ispanijoje, tai man tai visiškai naturalu. Labiau nenaturalu buvo Indijoje, kai reikėjo solidžiau prisidengti, aišku, ir iš pagarbos ir tam, kad išvengti gašlių žvilgsnių, nors aš jų nejutau. Bet viduje vistiek supranti, kad negali su maudymosi kostiumėliu, kokie mums įprasti, eiti maudytis į Gangos upę, o reiktų pasirinkti ilgomis rankomis tuniką. Nors, aišku, buvo momentų, kaip per pandemiją paplūdimyje Indijoje kai nebūdavo žmonių eidavome laisvai ir degindavomės vilkėdamos tik bikini“, – juokiasi Karolina.
Lietuvoje jaučiasi įsprausta į rėmus
„Akivaizdu, kad Indijos visuomenė turi kanonus, kaip žmogus turi gyventi, į kuriuos nori nenori įspraudžia. Ypatingai, kai šeima yra šalia, yra ir tam tikri lūkesčiai. Gyvendamas Taivane mano vyras jaučiasi visiškai laisvas nuo to. Aš tuos pačius kanonus jaučiu, kai būnu Lietuvoje, kad yra lūkesčių, nors mano šeima jų nekomunikuoja, susitaiko, visada palaiko mane, mano kelią, kad ir koks jis bebūtų. Kažkada mano močiutė pasakė, kad jai labai baisu dėl manęs, kad aš jai atrodau kaip vėjo blaškoma. Aš jai atsakiau, kad man būtų labai baisu gyventi stabilų gyvenimą, kur gyveni dieną iš dienos taip pat. Tas mes tiesiog suvokėme, kad skirtingai matome, kas yra geras gyvenimas“, – juokiasi Karolina.
„Pavyzdžiui, mano vyras Lietuvoje ir Europoje praleido 3 mėnesius, tuomet jam reikėjo sugrįžti į Taivaną, o aš negalėjau, tai likau dar dešimčiai mėnesių. Po pandemijos man buvo labai svarbu pabūti su šeima. Esu vienturtė, tad esu prisirišusi prie savo artimųjų. Gyvenau tuo metu su mama, seneliai už kelių minučių kelio nuo mūsų. Didžiają dalį leidau su šeima, norėjau pajusti kitokį ryšį, nes grįžau pasikeitusi, kitaip matau pasaulį. Norėjau papasakoti, kaip gyvenu, turėjau lūkestį, kad pradės ir mano šeima joga užsiiminėti, bet jis greit subliuško, nes niekas neturėjo nei laiko, nei intereso“, – neslėpdama juoko sako Karolina.
Lietuvoje moteris taip pat daug dalyvavo moterų klubų veiklose, kur galėjo prasiskleisti, eksperimentuoti su savo iš Indijos parsivežtomis praktikomis, jas maišydama su baltų elementais. Taip, kaip ji pati sako, prasidėjo dalinimasis su pasauliu per moteris, bendrystę, kuomet padėjo viena kitai užaugti daugybėje skirtingų veiklų.
Paklausus, kaip tuos 10 mėnesių gyveno atskirai nuo vyro, lietuvė sako, kad visiems atrodė labai nenormalu, kaip vyras ir žmona, ką tik susituokę žmonės, gali taip gyventi, kad jiems kažką reikia daryti, kad būti kartu.
„Mums tai buvo normalu, aš tyrinėjau vienus dalykus, vyras kitus. Pavyzdžiui, prieš retrytą Indijoje, kurį organizuosiu pavasarį, irgi noriu pirmiausiai viena nuvykti, pažiūrėti, kaip aš jaučiuosi, nors ir planuojame kartu ten būti kelis mėnesius. Arba jeigu man nepatiks Taivane gyventi, aš kurį laiką liksiu Indijoje ir tik lankysiu savo vyrą Taivane. Mes bandome išeiti iš tų normų, kaip turi būti, nes mums norma yra kitokia“, – sako Karolina.
Lietuvė sako negalinti nekeliauti, jai visur įdomu, norisi išjausti, pabūti skirtingose dinamikose, suprasti, kaip tos vietovės atspindi jos vidų: „Kai grįžtu į Lietuvą, jaučiuos įsprausta į rėmus, kaip turėčiau elgtis, kaip atrodyti ir sunku tarsi išsilaisvinti, kai būdama užsienyje aš galiu išsisikleisti taip, kaip tik tą akimirką norisi, atrasti naujų spalvų, savybių, matymo, krypčių. Man kelionės visa tai atskleidžia“.
Lietuvė pasakoja, kad Indijoje įvyko ir jos didysis lūžis karjeroje, kuomet ji visiškai nutraukė savo kūrybinę papuošalų veiklą. Savo gaminius, audinius, siuvimo mašiną, kitus įrankius, kurie buvo likę Ispanijoje atidavė, daugiausiai atiteko dizainerei, kuri irgi dirbo tvariai, kaip ir ji. Jau sukurtus papuošalus atidavė draugams, nes suprato, jog nori atversti naują savo gyvenimo puslapį.
„Prieš vestuves labai norėjau užversti knygą su buvusiais santykiais, senais įpročiais, daiktais, senąja aš ir atsiverti naujai aš, naujam etapui su savo vyru, šeima. Supratau, kad turiu visiškai atsisakyti to, ką turėjau seno. Atsisakiau ir atverčiau naują puslapį ir pradėjau savo kaip jogos, tantros mokytojos, moterų ratų vedlės kelią“, – sako Karolina.
Šiandien lietuvė sako einanti ten, kur ją pakreipia likimas. Nieko nebespaudžianti, niekam nieko nenorinti įrodyti, kaip anksčiau. Jeigu atveda kelias į tam tikras situacijas, ji stengiasi tai priimti kaip ženklą ir daryti tose situacijose geriausiai kaip įmanoma.
„Štai atvykus į Taivaną, pradėjau kinų kalbos kursą ir galvojau, kad nieko daugiau nesiimsiu, tik mokysiuos, nes gavau stipendiją, tad galiu finansiškai atsipalaiduoti, nedirbti kurį laiką. Bet va pajutau impulsą, kad reikia parašyti į Taipėjaus moterų FB grupę, kad esu naujai atvykusi ir galiu vesti privačiai jogos pamokas. Užsipildė visos dienos, visas mano laisvas laikas, ko tikrai nesitikėjau ir pradžioje tikrai buvo sunku laviruoti, nes kinų kalbos kursas labai intensyvus, po 2-3 valandas, išskyrus savaitgalius. Pamokos ir daugybė namų darbų, egzaminų, be to turi būti ir tam tikras balas, kad gauti stipendiją, kad ji nedingtų. Tad daug įtampos, streso, nerimo. Vesti jogos pamokas – visiška atgaiva. Beje, mums jau įprasti moterų ratai neegzistuoja Taipėjuje, Taivane tai yra nežinomas konceptas, tad jaučiu didelį susidomėjimą ir puikią nišą. Tai vienas tų dalykų, kuriuos privalau padaryti, nes to tikrai čia reikia“, – tuo neabejoja Karolina.
Didžiausi iššūkiai – daiktų kaupimas ir artimų santykių užmezgimas
„Didžiausi iššūkiai kelionėse man yra neprikaupti daiktų, nes nėra su jais, ką daryti, kai nori judėti toliau. Mano svajonė buvo gyventi kaip minimalistei, taip ir gavosi, nes gyvenu su minimaliu kiekiu daiktų, o jeigu užkaupiu, tenka juos palikti. Jeigu ir noriu kokiais hobiais užsiimti, pavyzdžiui, tapyba, kuri man labai patinka ar tas pats rūbų dizainas, bet suprantu, kad tam reikia siuvimo mašinos, kitų įrankių. Tai, pavyzdžiui, jeigu išvyksime štai kad ir į Indiją keliems mėnesiams, tai kur tuos daiktus dėti? Šiandien dar neturime savo namų, net nežinome, kur juos norime statyti, niekaip neišsirenkame tikslios vietovės. O jeigu ir pradėti statyti namus, tai juk reikia dalyvauti visame procese, o man šiandien smalsiau keliauti, pajusti kitokias atmosferas, skirtingas dinamikas savyje. Visiems normalu yra būti sėsliems, taip o nenormalu, taip sakant, blaškytis, keliauti, bet man viduje tai yra normalu, bet vėlgi būna, kad kartais abejoju dėl aplinkinių standartų, kurių neatitinku, nors žmonės tiesiogiai to nesako“, – atvirai sako Karolina.
Kitas iššūkis, pasak lietuvės, su kuriuo ji susiduria keliaudama, kad nors labai stengiasi neužmegzti artimų ryšių su sutiktais žmonėmis, visuomet taip gaunasi, kad užmezga ypatingai artimus. Tada tenka skirtis – išvažiuoti arba jai, arba kitam žmogui, nes yra tokie patys keliautojai, kaip ir ji.
„Tada atsiranda baimė, ar mes tikrai susitiksime, nes tas ryšys išties šeiminis tampa, kaip brolių ir seserų, o ne tiesiog draugų. Tuomet kankina sielvartas, labai stiprus ilgesys. Todėl labai bijojau užmegzti ryšius, kad išvykus vėl neturėčiau praradimo jausmo. Čia buvo pasąmoninė baimė, aš ją atradau, suvokiau, kad tai yra juokinga ir negalima savęs atskirinėti dėl to nuo kitų. Nors, aišku, kelionėse visada šalia yra tas pojūtis, kad trūksta šeimos šalia. Kai buvau Lietuvoje labai ilgėjausi savo vyro šeimos Indijoje, kai buvau Indijoje, siaubingai ilgėjausi Lietuvos šeimos, kai esu Taivane ilgiuosi jų abiejų ir dar savo draugų, kurie išsibarstę po visą pasaulį ir kuriuos norisi surinkti į krūvą ir šalia turėti. Bet gyvenimas toks, kad visi gyvename atskirai, reikia įdėti daug indėlio, kad susitikti, bet labai stengiamės su daugeliu jų tai daryti – susitikti vis kurioje nors šalyje. Tad tokie tie kelionių emociniai kalneliai, bet tuo pačiu, kaip būnu vienoje vietoje sėsliai ilgėliau, jau svajoju apie keliones“, – šypsosi Karolina.
Lietuvė dar sako, kad kur begyventų, visada susidraugauja su tautiečiais. Taivane taipogi iškart susirado lietuvių grupę, eina į susitikimus, buvo ir lietuviško kino žiūrėti, vyrą kartu nusivedė, kuriam filmas labai patiko: „Man iš vidaus plaukia noras palaikyti ryšį su savais, bet tuo pačiu pajutau, kad taip pat labai svarbu palaikyti ryšį ir su indais, tad bendraujame Taipėjuje su vietine indų bendruomene, kad pajusti bent gabalėlį Indijos kultūros“.