Įsimylėjo kurdą taip, kad išėjo iš namų, kaip stovi
„Aš esu jo rožė, o jis – mano sodo prižiūrėtojas. Taip mes save vadiname. Tam yra priežastis, juk mano draugo pavardė yra Gülbahce, vokiškai tai reiškia rožių sodą. Vis galvoju, kada jis baigs mane lepinti, nes ne tik tų rožių iš jo gaunu kas kelias dienas, bet, svarbiausia, – meilės, rūpesčio, supratimo dar daugiau. Jis suteikia man kasdien tai, ko neturėjau; dauguma mūsų lietuvių vyrų iš tiesų nėra tokie, kad moteris mylėtų taip karštai ir atsidavusiai, kaip jas myli kurdai. Mano buvęs lietuvis vyras niekuo neišskirtinis, todėl po ilgų santuokos metų, palikusi viską – namus, automobilį, motociklą, išėjau su lagaminu pas tą, su kuriuo jaučiuosi visavertė, lepinama, girdima, kurios pavydima, dėl kurios kovojama. Apie tokius santykius, kuriuos šiandien turiu kaip moteris, visada svajojau, tad pagaliau jaučiuosi nurimusi.
Oi, kiek man visi sakė „galvok, ką darai, čia gi kurdas“, suprask, apgaus, paliks, išveš, atims, ir kodėl aš dėl tokio šeimą išardžiau. O ir pati juk jam sakiau, jog nesektų čia man Šecherezados pasakų, kad ir apie tai, kiek turto turi jo tėvai, niekas nepasiteisino – šiandien esame kartu ir po dvejų piršlybų galvojame apie vestuves, kuriose neabejotinai bus keli šimtai svečių, – su jais savo meilę ir atšvęsime“, – atvirai pasakoja buvusi lietuvių bendruomenės pirmininkė Austrijoje, prieš tai Lietuvoje dirbusi keliose ministerijose, turizmo rekreacijos magistro laipsnį turinti, 5 kalbomis kalbanti 45 metų Angelika, šiandien jau 12 metų dirbanti toje pačioje kompanijoje, užsiimančioje automobilių detalių pardavimu.
Atvyko į Vieną paskui tuometinį vyrą
„Visada norėjau gyventi Lietuvoje, Austrijoje jaučiausi svetima, man visada reikėjo mano šalies, draugų, kolegų, veiklos, gamtos, jūros, žalumos. Bet iš pradžių Vienoje mano dabar jau buvusiam vyrui su darbais geriau sekėsi nei Lietuvoje, tad aš vykau kartu, o paskui jau ir kitos aplinkybės nulėmė negyventi čia. Abu mūsų vaikai, sūnus ir dukra, gimė Austrijoje, nes po vieno vizito pas ginekologą Lietuvoje išties gerokai pasibaisėjau, kaip viskas vyksta, ir sakiau jokiais būdais ten daugiau neisiu nei tikrintis, nei gimdyti“, – apie savo apsisprendimą kalba Angelika.
Šeima į Lietuvą kažkada seniai dar buvo bandžiusi sugrįžti, bet pavyko tik labai trumpam. Vėliau, įvertinus visas aplinkybes, parvyko su visam atgal, nes atrodė, kad Vienoje ir vaikus auginti geriau, ir socialinė sistema geresnė, o ir pigiau. „Atsimenu, kai mes vienu metu sprendėme, kur gyventi, tai skirtumas tarp 2 miegamųjų būsto nuomos panašiuose rajonuose Klaipėdoje ir Vienoje buvo 50 eurų“, – šypsosi pirmuosius metus Vienoje prisiminusi Angelika ir priduria, kad nuvykusi į Lietuvą vis dar nepriprantanti prie kainų.
Poniški, užrietę nosis, mėgsta apkalbėti, į savo ratą neįsileidžia
Moteris prisimena: kai atvyko į Vieną, o tai buvo 2005-aisiais, austrai į juos labai skersai žiūrėjo, ir nesvarbu, kad Angelika turi vokiško kraujo, jiems ir vokiečiai – ne vietiniai.
„Šiaip austrai yra užrietę nosis ir pasikėlę. Įeiti į jų ratą labai sunku, o kad pasikviestų kavos į namus – nelabai įmanoma, geriau susitinka kavinėse. Išties labai artimas turi jiems žmogus būti, kad pasikviestų į namus. Jaučiasi atokus, šaltas, atšiaurus bendravimas. Jie, žinoma, turi savo artimų žmonių ratelį, su kuriais bendrauja, bet net ir tuomet nesielgia taip, kaip mes, lietuviai, mėgstame – vieni pas kitus užeiti, paplepėti, pavakarieniauti ar tiesiog pabūti kartu neplanuotai namuose.
Gal jaunimas kiek kitaip, bet vyresnė karta nėra tokia svetinga, kaip atrodo. Turistinėse vietose jie šypsosi, bet iš tikrųjų tai uždaresnė tauta, išsaugojusi imperatoriškumą. Kai bendrauju ar tiesiog stebiu vyresnio amžiaus austrus, kurie jau seniai nuturtėję, gyvenantys vieno kambario butuke visiškai skurdžiai, iš socialinių pašalpų, matau, kad visus savo ordinus išstatys, giminės medžius nusipaišys, vis dar jausis esantys grafai ir vadins save vos ne kunigaikščiais“, – sako Angelika.
Paklausus, kaip apibūdintų tipinį austrą, Angelika atsako, kad tai padaryti ganėtinai sunku, nes dauguma čia gyvenančių nėra iš kilę iš Vienos. Didžioji dauguma vieniečių šiandien suvažiavę iš kitų šalių. Tikrieji austrai gyvena už Vienos, kalnų miesteliuose, ir jie visi skirtingi tiek mentalitetu, tiek savo požiūriu. „Pagal kilmę austrai, kurie gyvena Vienoje, yra poniški, būna, rengiasi tautiniais, išskirtiniais, drabužiais su jų atributika. Visi gyvenantys Vienoje mėgsta po darbų ar savaitgalį užsukti į šalia namų esančias kavines ir tavernas pabendrauti su to namo ar rajono vietiniais, dažnai turi ir savo staliukus, paprastai užsisako alaus ar vyno. Aš irgi į šalia esančią vis užeidavau, tik pas mus aplink austrų mažiau buvo, kaimynai buvo jugoslavai, turkai, serbai, kroatai“, – sako Angelika, čia sutikusi ir dabartinę savo meilę.
Būdama susituokusi jautėsi vis nelaimingesnė, buvęs vyras už išdavystę iki šiol negali atleisti
„Nesijaučiau laiminga būdama susituokusi, man vis reikėjo pabendrauti, norėjosi išeiti, tai aš į tą kavinukę prie savo namo užsukdavau. Mano Akinas gyveno tame pačiame rajone kaip ir aš, mes ten ir susitikome. Vieną kartą pabendravome, kitą, paskui ilgai nebendravome, dar pagalvojau, ko jis čia nori, aš juk ištekėjusi moteris. Paskui vėl pradėjome bendrauti, pamačiau, koks jis šiltas, jaukus žmogus, įdomus pašnekovas, geras psichologas, turi daug patirties, su juo buvo paprasta, lengva. Ir štai jau daugiau nei dveji metai, kaip mes esame kartu, daugiau nei metai, kaip esu oficialiai išsiskyrusi“, – sako Angelika.
Lietuvė sako, kad neišmeta senų batų, kol naujų nenusiperka, tad dviem frontais, kaip kai kam atrodė, vienu metu nėjo: „Nebuvo su Akinu draugystės pradžia labai graži, mes juk skirtinguose namuose gyvenome: aš – su vyru, jis – su tėvais. Įsivaizduoju, kaip jam buvo sunku – pabūna su manimi, o paskui išlydi pas kitą. Paskutinius devynerius metus Akinas buvo vienišas, iš praeitų santykių turi 15 metų dukrą. Jų kultūroje įprasta, kad jeigu esi vienišas, gyveni pas tėvus, rūpiniesi jais.
Akinas, pasak Angelikos, kilęs iš pasiturinčios šeimos, kuri valdo nemažai turto bei turi ne vienus namus Turkijoje ir Kurdistane. Vyras užaugęs tarp 3 seserų, jos ištekėjusios, gyvena su savo šeimomis.
„Aišku, mano buvęs vyras negali atleisti, mane kaltina, ir mano Akiną kaltina, nors jis čia išvis niekuo dėtas, nes jei nebūčiau norėjusi, nebūčiau išėjusi. Nuo gerų vyrų juk niekas nebėga. Aš buvau pavargusi, tapusi namų šeimininke. Dukra pas draugą jau vis dažniau būdavo, sūnus irgi turėjo savo draugę, tai vaikams tiek ir buvau reikalinga: valgyti padaryti, skalbinius išplauti, dar beveik 120 kvadratinių kambarių butą sutvarkyti.
Iš vyro nesulaukdavau tiek dėmesio, kiek norėdavau; jis buvo tylenis, uždaras, man labai trūko šilumos, meilės, jautrumo, supratimo, užuojautos. Jis psichologiškai smurtaudavo, nekalbėdavo su manimi, ignoruodavo seksualinį gyvenimą. Toks brutalus, grubus elgesys buvo. Aš stengiausi ir norėjau išsaugoti šeimą, ilgai stengiausi, bet jausdavausi taip, kad tik aš keliaklupsčiauju, tarnauju ir jokio pasitenkinimo šeimoje nėra. Realiai manęs nereikėjo, tik mano paslaugų, tarnystės bei finansinės gerovės“, – atvirai pasakoja Angelika.
Tėtis iš pradžių išvadino paleistuve, o paskui viskas kardinaliai pasikeitė
„Iš pradžių Akino tėvams buvo keista, iš kur čia ta graži blondinė atsirado, – tada dar buvau liekna, dabar jau esu gerokai priaugusi svorio, bet numesiu [juokiasi, – aut. pastaba]. Beje, tėvai jam griežtai neleisdavo moterų vestis į namus, tad mes susitikinėdavome parkuose, mieste. Akino tėtis iš pradžių išvis buvo prieš mūsų santykius, o mama palankiau žiūrėjo: kai tėčio nebūdavo namuose, mama leisdavo, kad pas juos į svečius ateičiau.
Vieną dieną viskas apsivertė: „Buvau jų namuose, kai Akinui tėtis parašė žinutę, kad čia tokių paleistuvių jo namuose nebūtų. Akinas yra karštas, aistringas ir greitai užsiplieskiantis vyras – aišku, labai supyko, paskambino savo tetoms į Stambulą guostis, kodėl jis čia tarsi vienuolis turi būti, su niekuo nesusitikinėti ir tik tėvus prižiūrėti. Po šio įvykio situacija pradėjo gerokai švelnėti – vis dažniau ateidavau pas draugo tėvus, kartu visi valgydavome, susipažino ir mūsų tėvai, o Akino tėvas ne kartą parodė pagarbą mano šeimai“, – nelengvą judviejų draugystės pradžią prisimena Angelika.
Kurdų šeimose, kaip pastebėjo su jais susidurianti lietuvė, šeimos galva yra tėvas, bet mama taip pat nemažai kur vadovauja, tad moterys šeimoje tikrai turi žodį. „Jiems didžiausia vertybė yra šeima, tad kurdai labai linkę bendrauti tarpusavyje. Jiems neįprasta kaip pas mus – bendrauti su draugais. Taip, turi vieną kitą bičiulį, bet iš esmės jų gyvenimas sukasi šeimoje, kad ir kokia didelė ar maža ji būtų. Mane Akinas to irgi išmokė, pavyzdžiui, kas savaitę turime aplankyti mano tėvus. Jie gyveno netoli mano buvusio būsto, bet mano šeimoje nebuvo priimta tėvus lankyti kiekvieną savaitę. Susiskambiname, pasikalbame, kas, kaip, ir toliau kiekvienas sau gyvename. Dabar visada einame pas tėvus, Akinas vis sako, kad pasiilgo mano tėvo. Aišku, tuščiom rankom niekada neina: ar braškių, ar bananų, ar šokolado, ar dar ko nors neša. Aš jam vis sakau, kad geriau mėsos ir bulvių nupirktų, bent praktiška būtų [juokiasi, – aut. pastaba].
Lietuviai turėtų pasimokyti, kaip asistuoti mylimai moteriai
Pasak Angelikos, jos mama serga, su ja bendraujant kartais reikia ir kantrybės, o buvęs vyras buvo šaltas: „Jis nerodė nei man, nei mano tėvams jokio dėmesio, nemokėjo prisitaikyti, nemokėjo manęs mylėti, parodyti jausmų, buvo despotiškas, pagiežingas.
O mano Akinas, atėjęs pas savo tėvus, pirmiausia priklaupęs pabučiuoja savo mamai ranką, – man taip gražu žiūrėti. Jis tikrai yra iš labai geros, kultūringos šeimos, išauklėtas, inteligentiškas žmogus. Jis nei kurdiškai, nei turkiškai, nei vokiškai nesikeikia. Atvyko į Austriją 8 metų, čia baigė studijas, jo kalba akivaizdžiai aristokratiška, žodynas platus, kalba aukštąja vokiečių kalba, jokio gatvės žargono nėra. Nėra ir negatyvo: kad ir ko paklaustum, kad ir kokia būtų situacija, jis nusiteikęs pozityviai. Man tas patinka. Juokiuosi galvodama, kaip čia paklausti, kad jis pasakytų „ne“, mat ko klausiu, viskas yra „taip“.“
Pasak Angelikos, jos draugas ją apšokinėja taip, kad mūsų tipiškiems lietuviams iki to dar labai toli, ir šitai būtų puikus pavyzdys, kaip elgtis su savo moterimis: „Yra kasdienis dėmesys, supratimas, apkabinimas, rankos laikymas, net ir rankines paneša, nors jų nereikia nešti. Akinas yra jausmo, emocijos žmogus, labai intuityvus, jei mato, kad kažkas ne taip, drąsina išsisakyti, nenusisuka, neva ai, čia moteriškos nesąmonės. Jis visada mane iškvos, nuramins, apkabins, paglostys, nubučiuos ir vėl viskas bus gerai. Viena bėda – jis labai išlaidus ir negaili nieko. Aš jo vis prašau, kad nepirktų man tų gėlių, jos namuose nespėja nuvysti.“
Supranta draugo šventą melą ir atleidžia
„Kartais Akinas pameluoja tuo vadinamuoju šventu melu, kad niekam nebūtų skaudu, kad nekiltų kivirčų, ginčų, streso, nerimo. Jis niekada nedrėbs į akis tokių žodžių kaip „nieko nebus, ką čia svajoji“, nesakys, kad neįmanoma ko nors padaryti. Kai su juo susipažinau, išvis niekuo netikėjau, sakiau, kad jis man pasakas seka, ypač kai pradėjo pasakoti, kaip jo šeima statosi keturių aukštų daugiabutį Stambule. Aš jam irgi sakydavau, kad pilį turiu Pagėgiuose, nors ten mažas namukas [juokiasi, – aut. pastaba]. Paskui sužinojau, kad dar kelis namus turi, buvau keletą kartų juose. Visus raktus tikrai turi“, – juokiasi Angelika.
Draugo kurdo tėvų namai Vienoje, pasak lietuvės, labai tvarkingi, gražūs, visur kilimai, matyti, kad gyvena pasiturimai, bet tai nėra taip stipriai išreikšta, kaip, pavyzdžiui, Stambule, kur vos įėjus į teritoriją jaučiasi, jog čia gyvena turtingi žmonės, – visur aukščiausios kokybės baldai, marmurinės grindys, virtuvė, nors gal ten tiesiog marmuras pigesnis [juokiasi, – aut. pastaba].
Piršosi du kartus
„Akinas man piršosi du kartus. Pirmą kartą žiedą, kurį norėjo užmauti Stambule, išmečiau kažkur į krūmus, vėliau pasipiršo prie močiutės. Sakė, nebežino, kaip padaryti, kad tik ištekėčiau už jo. Taip pat šimtus kartų kvietė važiuoti gyventi, kur tik noriu, – ar jo protėvių teritorijoje pastatytoje ištaigingoje viloje, ar jų viloje prie jūros, ar Stambule, ar kur kitur. Bet aš čia turiu darbą, vaikai čia, tėvai, tad dar neskubinu įvykių, tik iškėliau vieną svarbią sąlygą – kad vestuvės būtų tradicinės ir kad jose dalyvautų šimtai žmonių, kurie savo dovanomis: pinigų vokais ir auksu, dovanojamu pagal papročius, mus per vieną dieną padarys turtingus [juokiasi, – aut. pastaba]. Šiandien esu užrietusi nosį – jeigu nori vesti, tegul ruošia didelę šventę. Žinau, kad Akinui mūsų vestuvės yra labai svarbios ir šiomis dienomis jis laukia sugrįžtančios šeimos iš Stambulo, kad pradėtų rimtai kalbėtis apie mudviejų vestuves“, – sako Angelika.
Lietuvė atskleidžia, kad iš tiesų jai pačiai nėra taip svarbu tos vestuvės, bet jam – tikrai taip, nes bijo, kad ji kur nueis, nuklys, nebegrįš. O kai jau jis bus jos vyras, galės iš bet kur ją parsivesti, parodęs santuokos liudijimą, kad čia jo, ir niekieno kito, žmona.
Interviu galėjo ir nebūti vien dėl pavydo
„Jeigu būtumėte vyras, tai šio interviu net nebūtų buvę arba namie kiltų labai didelė pavydo scena“, – atvirai sako moteris ir priduria, kad nors vyras turi tokią daugiau musulmonams artimą savybę, jis neišpažįsta šio tikėjimo. Akinas yra evangelikas, valgo kiaulieną, nesilaiko ramadano, kartu švenčia Kalėdas, dažo Velykinius kiaušinius. Jo mama – musulmonė, tėtis – alevitas.
„Žinodama, kokio laipsnio jo pavydas, esu tikra, kad jis į kitas nežiūri, nes ir man neleidžia jokiam vyrui į akis žiūrėti; neduok dieve, pamatytų, kad su kokiu vyru susirašiau „Facebooke“, tai kiltų baisus kivirčas. Pavydas labai stiprus, aišku, jis man patinka, bet kai perdėta, tada tampa sunku, nes reikia aiškintis, kodėl aš su tuo vyru bendrauju, ko jam iš manęs reikia, kodėl skambina“, – pasakoja Angelika.
Moteris sako, kad dėl šių santykių paaukojo išties nemažai – buvo nusisukę ir jos vaikai, ir draugai. Dabar po truputį visi sugrįžta, kai pamato juos laimingus ir ramius.
„Buvau aktyvi Lietuvos bendruomenės Austrijoje pirmininkė, vėliau – dar vienos organizacijos lietuviams įkūrėja, cepelinadienių rengėja, kelionių, renginių ir seminarų organizatorė, galiausiai supratau, kad šios veiklos slėpė mano neišpildytus norus: man reikėjo bendravimo, šurmulio, buvau vieniša. Akinas šiandien nieko nebeleidžia veikti, todėl užklasinės veiklos, išskyrus darbą, sustojo. Bet aš tikrai nesu jokia auka – man gera su juo būti, gera sėdėti kartu balkone, nieko neveikti, nebereikia jokio dūzgesio, pašalinės pridėtinės vertės, kad man kas dėmesį parodytų. Akinas mane jaučia, aš jį jaučiu, mums gera kartu. Jis viską duoda, ko šiandien man reikia“, – santykiais džiaugiasi Angelika.
Austrės nekankina savęs aukštakulniais, per pirmą pasimatymą vyras gali paprašyti susimokėti
„Jei lygintume austres moteris su lietuvėmis, tai jos tikrai tiek nestovi prie puodų kaip mes. Jos mėgsta su šeim, su draugu ar vyru pavakarieniauti mieste, jei neina į miestą, dažnai užsisako maisto į namus. Lietuvės šioje srityje daug stropesnės, juk mes nuo senų laikų išmokytos taupyti, daugiau gaminame, čia moterys leidžia sau tikrai daugiau. Lietuvės lieknesnės, labiau prisižiūri, o austrėms nelabai svarbu, kaip jos atrodo, svarbu, kad būtų patogu. Nesidažo, labai daug moterų rūko. Joms nėra negražu ar nepatogu eiti gatve ir rūkyti. Lietuvės taip galbūt nesielgtų, bet pripranti ir nepastebi. Austrių požiūris į gyvenimą išties lengvesnis, paprastesnis. Gyvena patogiai, savęs nekankina nei su aukštakulniais, nei makiažais“, – palygina Angelika.
Kalbėdama apie austrus vyrus, lietuvė sako, kad reiktų pasiimti piniginę, jei austras pakvietė į pasimatymą, nes jiems įprasta su partnere viskuo dalintis per pusę: „Austrai vyrai skaičiuoja pinigus. Jei gyveni su austru, tai per pusę moki ir nuomą; jis taip jums ir pasakys, nes tai yra normalu. Moteriai iš Lietuvos galbūt būtų keista – ateini pas draugą gyventi ir turi mokėti už tai. Restorane situacija – tokia pati. Nebus taip, kad austras visuomet mokės už savo moterį. Net ir pirmojo pasimatymo metu gali tekti pasidalinti sąskaitą už skanautus valgius. Jie vertina lygybę, tarp vyrų ir moterų tai galima pajusti tiek darbe, tiek namuose, tiek gatvėse. Patys vyrai iš esmės nėra labai džentelmeniški, jie, žinoma, gali būti ir paslaugūs, ir galbūt labiau išlaidūs, bet tai jau priklauso nuo paties vyro. Bendrai kalbant, jokios per didelės nėra.“
Angelika sako pastebinti, kad austrai tuoktuvių nesureikšmina, dažniau susirašo arba gyvena kaip partneriai, turintys vieną būstą: „Austrai nebesituokia kaip anksčiau, geriausiu atveju susirašo arba gyvena bendru adresu, tai reiškia, kad yra sugyventiniai. Jie baidosi atsakomybės, nes po skyrybų vyrai turi iki gyvos galvos išlaikyti savo buvusias žmonas. Oi, kad jūs matytumėte, kaip moterys išmaudo austrus, ypač rusės, baltarusės, – jie iki gyvenimo galo joms moka ir už vaikus, ir būstą, ir pragyvenimą. Tai ne aš, kuri viską savo vyrui palikau ir išėjau, neskaičiavau, man pinigai mažiausiai rūpėjo. Nieko neplanavau, tai buvo mano emocija, dariau, kaip širdis norėjo, negalėjau kitaip, ir tiek“, – sako Angelika.
Negaili pinigų rankų darbui, be pusės milijono geresnio buto nenusipirksi
„Austrai vertina rankų darbą, pavyzdžiui, mugėse jie negaili išleisti pinigų, nes supranta, kokia to darbo vertė, žino, kiek daug reikia įdėti ir kiek daug gabumų būtina turėti. Kiekviena austrė močiutė nemoka megzti, kaip mūsiškės, kurios anksčiau ne tik savo vaikus, bet ir anūkus, ir kaimynų vaikus apmegzdavo. Čia močiutės to nemoka. Jos nebuvo priverstos suktis, nejautė nepritekliaus, o mes juk iš skurdumo patys viską darydavome. Čia tiesiog nueina ir nusiperka. Juk tai buvusi imperatoriška valstybė, tad tikrieji austrai proposeseneliai pasirūpino savo proporoanūkiais, turtus jiems iš anksto sukrovė. Vaikai turi kur gyventi, sumoka tik už komunalines paslaugas, nereikia jiems dirbti, per daug stengtis, nes jau būna daug duota iš protėvių. O pas mus to nebuvo, patys viską turėjome pasidaryti“, – sako Angelika.
Jeigu turi kapitalo arba jei gali gauti kreditą, austrai, pasak čia gyvenančios lietuvės, ne nuomoja, o perka būstus. „Mums su buvusiu vyru, su vaikais ir abiejų darbais kredito niekas nedavė, čia pusę milijono kainuoja 4 kambarių butas normaliame rajone, pigiau nerasi. O jeigu dar su balkonu, tai jau liukso klasė. Balkonas, keista, čia yra didžiulė privilegija. Prieš dešimt metų būstą galima buvo įsigyti už maždaug 320 tūkstančių, bet sename name, kur būtinas remontas, reikia investicijų“, – apie pakilusias NT kainas kalba Angelika.
Algos panašios į mūsų, austrai už akių apkalbinėja ne tik emigrantus, bet ir kaimynus
„Vienoje daug viduriniosios klasės atstovų – žmonės gyvena valdiškuose socialiniuose būstuose; pusė Vienos tokia – didžiuliai miegamieji rajonai, kur gyvena darbo liaudis, jų atlyginimai 1500–2000 eurų per mėnesį. Statistika gali parodyti, kad Vienoje žmogus uždirba vidutiniškai 5 tūkstančius, bet aš nežinau, kas tiek uždirba, aš asmeniškai tokių nepažįstu. Mano alga yra 1250 į rankas, 1700 neatskaičius mokesčių. Mano draugo – 2000 eurų prieš mokesčius. Daugiausia pažįstu žmonių, kurie uždirba apie pusantro tūkstančio“, – pasakoja Angelika.
Lietuvė sako, kad už vieno kambario studiją, kur šiuo metu gyvena su draugu, jiedu moka 600 eurų per mėnesį. Gyvena socialiniame būste, kurio kvadrato nuomos kaina yra 7–10 eurų, tai nustatyta valstybės. Privačiuose namuose kainos kitos. Pavyzdžiui, senamiestyje gali būti 22 eurai už kvadratą, 15–25 eurus mokėtumėte, jei gyventumėte gerame privačiame rajone. Viena kaip sraigė išskirstyta rajonais. Pavyzdžiui, 10-tame rajone vokiečių kalbos net nereikia, ten vien turkai gyvena, 15-tame irgi daug turkų, jugoslavų, turguje net vokiškai nesusišnekėsi. Austrai gyvena vilose atokesniuose 19-tame, 14-tame rajonuose, kur mažiau emigrantų.
„Tuos emigrantus, kurie čia seniau gyvena, pavyzdžiui, čekus, vengrus, lenkus, slovakus, jie priima normaliau. Bet toleruoja tik į akis, už akių – tikrai ne. Ypač kai buvo daug emigrantų ir pabėgėlių iš Sirijos, mačiau labai daug jų vidinio pykčio ir nepasitenkinimo. Bet jie to neišsako. Austrai turi tokią savybę – į akis šypsosis, o už akių apkalbės. Jie nėra akiplėšiški – nutylės, labai korektiškai pasakys, pasielgs, bet už nugaros plepės. Labai mėgsta apkalbinėti, tas sugedęs telefonas puikiai veikia. Tokių močiučių, kurios pro langus žiūri arba ant suoliukų sėdi prie namų, o paskui pasakoja kaimynėms, su kuo ėjo, pas ką ėjo, su kuo išėjo, ką darė, ką nešė, tikrai labai daug“, – šypsosi Angelika.
Lietuvė pastebi, kad pasiturintys austrai savo turtais nesipuikuoja, nesirengia taip gražiai kaip Lietuvoje: „Kai su Akinu buvome Lietuvoje, jis niekaip neatsistebėjo, kokie čia visi pasipuošę ir kaip gerai gyvena, nors jis pats gimė pasiturinčioje šeimoje ir tai neturėtų stebinti. Vidurinysis sluoksnis Vienoje išvis niekuo nesipuikuoja, turtingiems galbūt labiau įprasta kaip Amerikoje – vilkėti nutrintus džinsus ir nunešiotą megztuką, o kišenėje turėti milijonus. Austrai savo išore nerodo ištaigingumo. Nebent tada, kai vyresnioji karta eina į operas, tuomet jau moterys puošiasi ištaigingomis skrybėlėmis su paukšteliais ir plunksnomis.“
Pomėgiu švęsti panašūs į britus
„Austrai švenčia Velykas, Kalėdas. Nors yra katalikiška šalis, į bažnyčias nelabai vaikšto, bet labai mėgsta švęsti Žolines. Itin gražiai mini Valstybės dieną, ji būna spalio 26 dieną“, – pastebi Angelika.
Paklausus, kaip austrai linksminasi, lietuvė juokiasi, kad jiems toli iki vokiečių, jie labiau panašūs į britus: „Labai mėgsta šventes, garsiai jas švenčia, savęs neriboja, vienas kito pirštais nebado, jei taurę padaugina, – įsodina į taksi ir saugiai parvežama namo. O Lietuvoje kokia gėda, jei truputuką daugiau išgėrei, – šnekės dar savaitę ir ilgiau, vis primins. O čia normalu per Oktoberfestą lipti ant stalų, šokti, dainuoti, linksmintis iš širdies ir tuos litrinius bokalus kelti. Jeigu kokia tradicinė šventė, tai tikrai visada linksmai švenčiama, austrai nėra susikaustę, mėgsta pauliavoti. Dar ką pastebėjau, kad austrai, kaip tauta, mėgsta iš savęs pasijuokti, nors aš tuos jų juokelius ne visus suprantu, čia reikia daugiau niuansų žinoti.“
Austrų virtuvė nesužavėjo, Lietuvos kavinėse būna ir brangiau nei Vienos širdy
„Austrų virtuvės nelabai vertinu: nėra ji nei ištaiginga, nei įdomi. Šnicelis – tai mūsų poliruotas karbonadas, mėgsta salotas iš šaltų bulvių su svogūnais ir actu. Man jos neskanios. Silkių nemoka gaminti – užpila tuo savo actu, ir tiek. Agurkų raugti irgi nemoka. Valgo upėtakius, mat aplink upės ir ežerai, jūrinių žuvų nėra tiek, visokių rūkytų skubrių jie irgi nemoka taip, kaip Lietuvoje, išrūkyti, duonos skonis taip pat labai skiriasi nuo mūsiškio. Sunku rasti skanios, o jeigu perki iš kepyklėlės, tai jin kainuoja velniškai brangiai, – už mažą mažą kepaliuką sumokėsite 4–5 eurus“, – sako Angelika ir priduria, kad labiau vertina ne tik mūsų lietuvišką, bet ir graikišką, itališką, turkišką virtuvę.
Kas lietuvei skanu, tai austriški štrudeliai su mėsa ir sūriu, varške įdaryti sūrūs štrudeliai. Saldžiai moteris nevalgo.
„Palyginus su Lietuva, Austrijoje pigiau tokios prekės kaip šokoladas, alus ar vynas, bet mėsa pigesnė Lietuvoje. Tiesa, čia irgi yra vietų, kur gali rasti pigesnių prekių, pavyzdžiui, 4 kilogramus puikių vištų kulšelių turkai, arabai parduoda už dešimt eurų. Kainos Vienos ir Lietuvos kavinėse tokios pačios, dar nusistebėjome, kai buvome atvykę su Akinu į Kauną ir Klaipėdą, kad čia kai kur net brangiau nei populiariose Vienos vietose“, – pastebi lietuvė.
Jeigu kas sugenda buityje, nesuka galvos ir nusiperka naują daiktą
„Austrų namuose, sakyčiau, yra daugiau prabangos dalykų nei pas mus. Jeigu turi hobį ar ką nors kolekcionuoja, labai tuo didžiuojasi ir namuose tam skiriamas ypatingas dėmesys. Bet iš esmės viduriniojo sluoksnio austrų namuose nieko ypatingo nėra. Sakyčiau, lietuviai gražiau gyvena, jie moka labiau susitvarkyti, skiria daugiau dėmesio detalėms, turi tvarkos, subtilumo pojūtį. Ir dizaino supratimas kitoks. Man austrų namuose kartais atrodo visko per daug. Aišku, kalbant apie turtingus žmones, vėlgi kitaip, negali suabsoliutinti, bet čia, Vienoje, situacija tokia. Jie neturi lankstumo, pritrūksta idėjų. Mes, lietuviai, tikrai esame pažengę tolėliau, mokame patys ir pasigaminti, ir pigiau ar savo rankomis pasistatyti namus, o čia taip nėra“, – sako Angelika.
Jeigu namai įrengti labai gerai, tai, pasak lietuvės, austrai bus labai daug už tai sumokėję, mat jie patys tiesiog nieko nedaro, – jiems viską padaro įmonės, teikiančios paslaugas. Jeigu austras perka baldus, tai jis jų pats nei rinks, nei montuos. Lietuviai geriau pataupys porą šimtų eurų ir patys viską susidės, – lietuviai šiuo atveju tikrai nagingesni.
„Bet to, mes esame išmanesni ir pačioje buityje – austrai, jei kas sugenda, nieko netaiso, iškart nusiperka naują daiktą. Niekas čia nieko neremontuoja, meta lauk, ir tiek, o tuos išmestus susirenka atvykę emigrantai ir pabėgėliai, susitaiso ir paskui sėkmingai sau parduoda turguje“, – juokiasi Angelika.
Siekia ne diplomų, o specialybės
Angelikos dukra – diplomuota specialistė, dirba vaikų darželio auklėtoja, sūnus po studijų sukasi verslo srityje. Moteris džiaugiasi, kad vaikai stovi ant savo kojų, nors jiems ir padeda.
Kalbėdama apie švietimo sistemą, Angelika sako, kad Austrijoje ji visiškai kitokia nei Lietuvoje: „Mokyklose mokytojas nėra aukščiau mokinio. Čia jie traktuoja lygybę, kolegiškumą, bendrystę, jokių ponų nėra, vaikai savo mokytojus vadina vardais. Mokyklose, kai nueidavau, matydavau gerokai daugiau laisvės nei Lietuvoje. Beje, čia tų visų mūsų garbinamų diplomų, magistrų niekam nereikia, nebent nori būti bedarbis [juokiasi, – aut. pastaba]. Jiems ne diplomas, o specialybė svarbu. Po 8–9 klasės vaikai renkasi pakraipą ir mokosi tikslinių dalykų. Ir jiems net abitūrą, tai reiškia 12 klasių, pabaigti yra didelis pasiekimas. Algos nuo tavo diplomo stipriai nepriklauso, dirbdamas gali sėkmingai kilti karjeros laiptais, pilna vakarinių kursų nuo buhalterijos iki vadovų, – ką tik nori, tą studijuoji, taip keliesi konkrečią kvalifikaciją.“
Visiškai kitokia, pasak čia gyvenančios lietuvės, yra ir darbo sistema: „Čia nustatyti atlyginimai ir, pavyzdžiui, buvo laikas, kai manęs nepriėmė į darbą, nes esu baigusi abitūrą, bakalaurą, magistrą, turiu kvalifikacijos kėlimo diplomų, dar du mažamečiai vaikai, tai kur nueidavau, jie man tik direktoriaus pareigas galėdavo pasiūlyti, nors norėdavau administratore dirbti. Darbdaviai sakydavo, kad negali kitaip, nes pagal įstatymą man reikia virš 3 tūkstančių eurų mokėti. Yra nustatyti tarifai. Galima bandyti nuslėpti diplomą, aš taip dariau, kai ėjau per agentūras. Vienoje jau lyg ir viskas gerai buvo, norėjau sekretore dirbti, bet paprašė banko kortelės, pamatė, kad esu magistrė, ir viskas.“
Angelika juokiasi, kad čia jeigu jau esi magistrantūrą baigęs, tai ir darbe kitaip kreipiasi: „Jie man darbe sako ne „ponia Angelika“, o „ponia magistre“. Jeigu kreipiesi į išsimokslinusį žmogų, neužtenka tik pavarde jo pavadinti. Visus titulus turi išvardyti, susakyti jo mokslinius laipsnius. Aš dėl to vieną kartą darbą praradau. Tik pradėjau dirbti privačios ligoninės registratūroje ir kreipdamasi į gydytoją pavadinau jį ponu, o ne profesoriumi, – labai stipriai jį įžeidžiau, man tiesiog buvo pasakyta, kad tokie dalykai darbe neatleistini. Jie nuo imperatoriaus laikų didžiuojasi savimi, jei ko nors yra pasiekę. Tarsi pasipūtę gaidžiukai arba povai su įvairiaspalvėmis plunksnomis, kuriomis mojuojasi. Tokie tie austrai panašiai ir yra.“
