Nors ne taip suprato meilės prisipažinimą, būtent jis ir pralaužė ledus
„Niekada net sapnuose negalvojau apie Meksiką. Kvietimas aplankyti šią šalį buvo netikėtas ir gan spontaniškas. Puerto Valjarta (Puerto Vallarta), kur gyvenu, yra tiesiog atsitiktinumas. Su Kristianu susipažinome prieš devynerius metus Klaipėdos džiazo festivalyje, kur jis buvo pakviestas groti. Mano anglų kalbos lygis tuo metu nebuvo pats geriausias, greičiau labai prastas, todėl daugiau jo klausiau, o pati tik šypsojausi. Išsiskyrus tik po gero laiko pradėjome susirašinėti. Po truputį bendravimas augo į rimtus, bet jokiu būdu ne romantiškus pokalbius. Jį domino Lietuva, jos istorija, kultūra. Man tai imponavo“, – santykių pradžią prisimena Agnė.
Moteris pasakoja, kad jos buvę santykiai kaip tik tuo metu buvo katastrofiško lygio, todėl susirašinėjimas su, galima sakyti, nepažįstamu žmogumi jai atrodė kaip terapija.
„Po kiek laiko, kai man parašė te quiero ir „Google“ vertėjas šiuos žodžius išvertė į „aš tave myliu“, pasipiktinau, kad „kabina makaronus“. Jis paaiškino jų reikšmę – dažniausiai taip sakoma draugams, ne mylimajai. Bet galbūt tas te quiero visgi ir pralaužė romantiškus jausmus, – šypsosi Agnė. – Dabar galvoju, kad tuomet tarsi bėgau nuo buvusių santykių, nes jaučiausi taip, kad arba šoku nuo tilto, arba skrendu ir rizikuoju (o kas gali būti blogiau!) į Meksiką. Kristianas iš bet kokios situacijos rasdavo išeitį, nuramindavo. Dar labai patiko, kad yra jautrus, dirbo ir tebedirba su neįgaliais vaikais, jam didžiausia neteisybė, kad vyrai turi daugiau privilegijų nei moterys, niekada nelieka neabejingas pasaulyje vykstantiems įvykiams.“
Tapo namais ne tik su visais privalumais, bet ir su trūkumais
Atvykus į Meksiką Agnę sužavėjo ir iki dabar žavi šiluma, mat negali pakęsti šalčio, o labiausiai – šalies gamta: „Kalnus matau kiekvieną dieną, saulėlydžius – irgi, bet vis dar žiūriu į juos išsižiojusi. Pavergė čia vyraujantis šeimos kultas, žmonių šiluma. Kai užeinu į mažą krautuvėlę ir kai pagyvenusi moterytė sako „hola, mi amor! Estas muy guapa, galvojate paskui noriu būti pikta? [Juokiasi.] Tai, aišku, smulkmena, ir nors suprantu, kad nei aš jos meilė, nei gražuolė, bet visuomet malonu išgirsti gražius žodžius, – šypsena veide garantuota.“
Lietuvę labiausiai erzina tai, kad meksikiečiai dažnai nesilaiko pažadų ir susitarimų, be to, Meksikoje labai triukšminga, ypač garsiai klausoma muzikos, kad net sunku susikalbėti, trūksta švaros. „Bet į viską, kas nepatinka ar vertybiškai nepriimtina, nebekreipiu dėmesio, nors, aišku, tos garsios muzikos niekaip neišvengsi [juokiasi]. Iš esmės, Meksika juk jau tapo mano namais, o namuose būna visko, bet daugiau norisi matyti gero dėl tos pačios priežasties – nes tai yra tavo namai“, – sako Agnė.
Draugo mama priėmė kaip dukrą, nuolat apipila dovanomis
„Kristiano mamai dukra tapau nuo pat mūsų santykių pradžios. Ji savo plepumu mane, būna, jau kartais ir nervina [juokiasi]. Bet tai yra moteris, kuri visada mano pusėje, jeigu įvyksta kokių nors nesutarimų su jos sūnumi. Per visą savo gyvenimą bendrai sudėjus negavau tiek daug papuošalų, kosmetikos, kvepalų, rūbų ir kitokių dovanų kiek iš jos vienos. Bet kad ir kokia dosni bei gera būtų, virtuvėje kartu mums geriau nebūti: aš noriu sveikiau, ji – skaniau“, – juokiasi Agnė.
Mama ir močiutė šeimoje yra šventas reikalas, būti maču – vyrų kraujyje
„Vienas iš pirmųjų ryškesnių įspūdžių apie meksikiečius – kokia jiems svarbi šeima, kiek daug ir kaip glaudžiai bendrauja! Net ir didelės šeimos kas vakarą renkasi kartu vakarieniauti, turi bendrų reikalų, verslų, tariasi, vieni kitiems padeda, yra glaudžiai susiję. O visų svarbiausia šeimoje yra mama ir močiutė. Mamos žodis šeimoje paskutinis. Kad ir kaip vaikai bandytų daryti įtaką, to niekas nepakeičia“, – pastebi Agnė.
Vis dėlto, pasak lietuvės, šioje visuomenėje gan ryškiai egzistuoja mačizmas, nors Agnė mano, kad ir tarp lietuvių to mačizmo ne ką mažiau. Keičiantis laikams, jo mažėja ir čia: „Kristianas stengiasi vengti demonstruoti savo vyriškumo galią, bet vistiek tai yra jų kraujyje ir to taip lengvai neišguisi, jei ir norėtumei [juokiasi].“
Mamos pernelyg lepina sūnus, o jie ilgai nepalieka savo gimtųjų namų
„Sakyčiau, Meksikoje tėvai iki tam tikros ribos visada kišasi į suaugusių vaikų gyvenimus. Suaugę vaikai, o ypač vyrai, sunkiai palieka gimtuosius namus. Mamoms patogu ir jos neretai tuo naudojasi, nes sūnūs gali ne tik būti šalia, bet ir padėti buityje“, – sako Agnė.
Lietuvė mano, kad meksikiečiai berniukai, vėliau – paaugliai ir net jau vyrai yra pernelyg išlepinti savo mamų.
Meksikietės savo teisių nereikalauja, o ilgi nagai ir išraiškingos blakstienos – privaloma
„Mano rato moterys labiau europietiškos – arba daug keliavusios, arba jų sutuoktiniai yra europiečiai. Įprasta, kad mažas ar vidutines pajamas uždirbanti eilinė moteris dažniausiai būna tyli, paklusni, nereikalaujanti savo teisių. Nesunkiai galima pastebėti, kad meksikietės labai mėgsta gražintis ir dažytis, ir kuo ryškiau, tuo geriau, o priauginti nagai ir blakstienos tiesiog privaloma [juokiasi]. Kadangi gyvenu ten, kur labai karšta, tai ir suknelės, mano požiūriu, labai trumpos, o jų spalvos, spalvos ir dar kartą spalvos... Jos tokios ryškios! Net ir tos mano rato moterys, kurių makiažas kuklesnis ir kurios neturi dirbtinių „priedų“ ant kūno, spalvas taip pat mėgsta“, – sako Agnė.
Meksikiečių šukuosenos, pasak lietuvės, nėra išskirtinės, dauguma jų ilgais plaukais: „Mano išskusti šonai čia tikrai pritraukia dėmesį. Iš esmės čia išsiskiriu savo stiliumi, nors man jis atrodo visiškai normalus. Kadangi Puerto Valjarta – turistinis miestas, daug atkeliauja amerikiečių ir kanadiečių, tai kad ir eilinė baltaodė esu, dauguma sako, jog atrodau europietiškai.“
Vyrai – mielesni, dėmesingesni moteriai, atviresni nei lietuviai
„Mes su drauge meksikiete, kurios vyras vokietis, vis juokiamės, kad vyrai visame pasaulyje tokie patys. Bet, žinoma, europiečiai vyrai santūresni, šaltesni. O vyrai meksikiečiai, mano pastebėjimu, visgi mielesni, nebijo pasakyti komplimentų, girti savo moters, skatinti ko nors siekti, labiau pasitikėti savimi“, – pastebi Agnė.
Lietuvė sako, kad Meksika – plepučių šalis, tai galioja ne tik moterims, bet ir vyrams: „Neretai vyrai būna karštakošiai, ir nors užsiveda tikrai greitai, bet ne tiek rimtai, tad žinai, kad tuoj praeis ir viskas vėl bus gerai. Vienas iš esminių akcentų – jie bando čia ir dabar išsiaiškinti viską iki galo, neaiškumų nepalieka širdies gilumoje.“
Meksikiečiai mėgsta apkalbas ir sėdėti lauke ne šiaip sau
„Gyvename prie Ramiojo vandenyno ir tarp kalnų, tad daug meksikiečių mėgsta leisti vakarus paplūdimyje ir palydėti saulę. O Puerto Valjarta išsiskiria savo saulėlydžiais, jais grožėtis susirenka ir turistai, ir vietiniai“, – pastebi Agnė.
Paklausus, ar sėdėti lauke – tai tiesiog meksikiečių būdas praleisti laisvalaikį, o gal tai prigimtinis bruožas, Agnė juokiasi, kad sostinėje jai neteko matyti tiek daug prie namų besibūriuojančių vietinių, bet Puerto Valjartoje (tikriausiai ir kitose šalies dalyse) tai labiau populiaru, ir tikriausiai dėl kelių priežasčių: čia labai karšta, kondicionierių namuose dažnai nėra arba jie vartoja pernelyg daug elektros, o lauke vis vėjelis papučia, dar ir kaimyną gali apkalbėti; chismes (apkalbos) jiems – labai prie širdies.
Tipiški meksikiečių namai apkrauti gėlėmis ir plastikinėmis dekoracijomis
„Meksikiečiai tikrai neskiria tiek daug dėmesio buičiai kaip mes. Esu buvusi ir prastai, ir turtingai gyvenančių meksikiečių namuose. Juose dar vis vyrauja senoviniai, tradiciniai baldai su išraižymais ir daug detalių. Dažniausiai namai būna perkrauti daiktais, daug visokių pigių dekoracijų. Namai dažniausiai maži. Nesvarbu, ar mažas butelis, ar didelis ir prabangus namas, visur yra speciali kriauklė, skirta skalbti rankomis (dalis kriauklės – kaip tarka)“, – pasakoja Agnė.
Lietuvė pastebi, kad meksikiečiai labai mėgsta gėles, įvairius augalus, daug jų augina, bet vazonai dažniausiai būna plastikiniai, prastos kokybės arba tiesiog kibirai: „Plastiko buityje išties daug: lėkštės, įrankiai, kiti daiktai. Tiesą sakant, kiek radau tokių mūsų namuose, greit visus sunaikinau [juokiasi].“
Meksikiečių serialuose rodo teisybę apie šalies socialinius sluoksnius
„Su šlepetėmis kaip serialuose meksikiečiai po namus tikrai nevaikšto, nors su aukštakulniais ir makiažu – irgi ne. Tačiau socialiniai sluoksniai, ryškiai matomi serialuose, tikrai yra“, – sako Agnė.
Taip pat teisybė, pasak čia gyvenančios lietuvės, kad į baltaodžius panašesni meksikiečiai turi daugiau įvairių privalumų: „Buvau labai nustebusi ir vis dar sunku patikėti (mat dažnai netenka susidurti, tai daugiau vyksta sostinėje), kad vyrauja labai didelė diskriminacija, rasizmas tarp pačių meksikiečių. Nors tie kuklesni meksikiečiai nėra kvailesni ar mažiau gabumų turintys žmonės. Atvirkščiai, jų gyvenimo vertybės kitokios, jie užsiima įvairiausiais rankdarbiais, labai skaniai gamina, yra arčiau gamtos ir autentiškumo.“
Palaikyti vieniems kitus – tai, ko turime pasimokyti iš meksikiečių
Agnė pripažįsta, kad vos atvykus į Meksiką vietinių pasisveikinimas bučiniu į žandą ar apsikabinimas su vos pažįstamu žmogumi jai buvo labai keistas ir nepriimtinas: „Dabar Lietuvoje į mane žiūri keistai, nes darau tą patį [juokiasi]. Iš esmės, meksikiečiai daugiau savo šeimai, draugams kartoja, kad juos myli, kad jie jiems rūpi, kad pasiilgo, visuomet pagiria. Ir ta šiluma, tegu ji ir apsimestinė, man geriau nei surūgę, pikti veidai. Visada grįžusi į Lietuvą patiriu šoką. Mes tikrai galėtume pasimokyti iš meksikiečių elementaraus mandagumo – tiesiog pasisveikinti su kaimynu ar su tavimi prasilenkiančiu praeiviu. Tokie žodžiai, kaip „ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“, yra įprasti jų kasdienybėje, to ir pati išmokau.“
Paklausus, ko dar galėtume pasimokyti iš meksikiečių, Agnė nė sekundės negalvodama atsakė, kad šeimos stiprybės: „Jei ir susipyksta, net jeigu kas nors padaro ką nors blogo, ar įvyksta nelaimė, jie visada kartu, petys į petį, padeda be jokių klausimų, nereikia jokių prašymų – savaime suprantama, kad už šeimą nieko svarbiau nėra, todėl kiekviename žingsnyje, o ypač ištikus bėdai, jie labai stipriai palaiko vieni kitus. Šeimos nariai vakarieniauja visi kartu, nėra tokio didelio atotrūkio kaip pas mus, kuomet prie stalo sėdi, kas kada gali. Čia taip nebūna. Dar vienas labai svarbus dalykas, kurio mums taip trūksta, – kad ir kaip jie gyvena (esu sutikusi įvairiausių žmonių), visi moka džiaugtis gyvenimu ir tai daro!“
Valstybinėse mokyklose situacija nekokia, dauguma leidžia į privačias
„Vos atvykusi stebėjausi, kad nuo mažens vaikai vaikšto su kokakolos buteliukais, nors, kiek žinau, net PVM čia didesnis, bet šio gėrimo kultas labai stiprus. Išskirtinio vaikų auklėjimo, išskyrus didelę rodomą meilę, nepastebėjau. Gal tiesiog jie laisviau gyvena, nors ir kaip trečioji šalis, bet to tikrumo čia daugiau“, – sako Agnė.
Lietuvė pastebi, kad telefonai vaikų rankose čia – irgi neišvengiama kasdienybė, tačiau kieme laiko vaikai praleidžia nemažai. Su švietimo sistema Agnei neteko susidurti, bet žino, kad valstybinėse mokyklose situacija nėra gera. Dauguma šeimų vaikus leidžia į privačias mokyklas, o kadangi jos – gan įprastas dalykas, tai ir jų būna visokių.
„Dauguma tėvų labai daug dirba ir, manau, neturi laiko vaikų spausti prie mokslų. Apskritai, manau, kad čia mažai skiriama dėmesio mokslinimuisi. Dažnai su draugu diskutuojame, kad yra daug prašančių išmaldos būtent dėl to, kad trūksta griežtesnės tvarkos. Reiktų daugiau mokytis, auklėti vaikus nuo mažens, kad būtų atsakingi, darbštūs, skaitytų knygas, tuomet darbą, nors ir paprastesnį, tikrai galima rasti“, – neabejoja Agnė.
Paklausus, ar turtingesni meksikiečiai mėgsta puikuotis savo turtais, Agnė sako, kad, kaip ir lietuvių, žmonių čia yra visokių: „Naują automobilį vienas labiau demonstruos, kitas – mažiau. Pietų Meksikoje žmonės kuklesni, bet mažiau pasitiki kitais. Pastebėjau, kad kuo labiau vargšas, kuo mažesnis viršininkas, tuo didesnę savo „galią“ rodo [juokiasi].“
Krapus merkia į vazą kaip gėles, o meksikiečiai puikiai žino Lietuvą
„Kaip verkiau iš laimės, kai meksikietė iškepė duonos, panašios į mūsų! Vietoj gėlių pasimerkiu krapų, vos jų radusi. Vis prieinu, pauostau, kvapas – tobulas. Net tatuiruotę esu pasidariusi su krapais [juokiasi]. Štai, gavau pieno bakterijų pasidaryti kefyro, tai, aišku, gaminau šaltibarščius. Per Kalėdas, Velykas stengiuosi laikytis tradicijų, bet kiekvieną kartą vis sunkiau. Lietuvos vėliava kabo ant mūsų lango, man tai svarbu. Lietuvių bendruomenės Meksikoje veikloje nedalyvauju tik dėl didelio atstumo. Nors vieną kartą dėl cepelinų specialiai skridau į Meksiko miestą!“ – šypsosi Agnė.
Lietuvė mano, kad ne ji vienai, išvykusi iš gimtojo krašto, pajaučia didesnį patriotizmą. Beje, Agnei dažnai tenka prisiminti istorijos pamokas, nes meksikiečiai yra smalsūs.
„Tarp kitko, meksikiečiai žino mus, ne vienas yra buvęs mūsų šalyje. Kartais galvoju, kad apsimeta iš mandagumo, bet kai išvardina mūsų kaimynes ar pasako, kas sostinė bei prezidentas, tai būnu tikrai nustebusi!“ – kalba Agnė.
Kadangi lietuvė Meksikoje dažniausiai kalba ispaniškai bei angliškai, tai jau ir galvoje sukasi tik šios kalbos, bet prisipažįsta kasdien save vis baranti: „Agne, bent jau galvok lietuviškai.“
„Iš esmės lietuviai gyvena Meksiko mieste. Puerto Valjartoje ilgą laiką buvau viena lietuvė, tik neseniai atsikraustė dar viena tautietė. Su lietuvaičiais bendrauju retai, nors turim „WhatsApp“ grupę ir, jeigu ko nors reikia, susirašome. Atvykus į Meksiką buvo begalė klausimų, ir viena lietuvaitė man į rūpimus klausimus mielai atsakinėjo, – dabar esame labai geros draugės. Susitikimai su vietiniais draugais nuo susitikimų su lietuvaičiais skiriasi pirmiausia muzika: čia skamba Lotynų Amerikos ritmai, jie kviečia šokti. Žinoma, keptos duonos, kitų mums įprastų užkandžių ant vaišių stalo nerasi“, – šypsosi Agnė.
Jaučia privalumų, kad yra europietė, amerikiečių arogancija atsisuka prieš juos pačius
Lietuvė sako, kad šalis, o gal visgi miestas, kuriame gyvena, labai tolerantiškas kitataučiams, o gal jie priversti būti tolerantiški, nes gyvena iš turistų: „Kartais man nepatinka, kaip į mane žiūri, tai yra kaip į turistę. Kalbu ispaniškai, o man vistiek atsako angliškai. Pastebiu turinti privalumų, jog esu europietė, kai reikia ką nors susitarti verslo klausimais. Išvaizda ar kitokia mano nuomonė dažnai priimama teigiamai, nors ir būna diskusijų. Tarp kitko, Kristianas ir mūsų draugai pastebime, kad daugiau bendro yra tarp meksikiečių ir lietuvių nei tarp meksikiečių ir amerikiečių.“
Paklausus, koks visgi tikrasis meksikiečių požiūris į amerikiečius, atsižvelgiant į tai, kiek daug jų čia atvyksta, Agnė sako, kad turi draugų, atkeliavusių iš Amerikos, tad negali apie visus kalbėti taip pat, bet iš esmės pastebinti, jog amerikiečiai savo arogancija, „privilegija“, jog yra baltaodžiai, tikrai neprideda meilės sau.
„Visiška teisybė ir tai, kad tiek nuomos, tiek nekilnojamojo turto kainos padidintos vien dėl tų pačių amerikiečių. Dviejų miegamųjų būstas gerame rajone šiandien kainuoja maždaug apie 100–150 tūkst. eurų. Nuoma mėnesiui prasideda nuo 2000 eurų. Mes gyvename ne centre, neturistinėje zonoje, mums tinkamoje vietoje. Už kotedžo tipo namą mokame 400 eurų, bet tokių variantų rasti labai sunku“, – patikina Agnė.
Jei demonstruosi savo storą piniginę – gero nelauk
„Per beveik 8 metus man ar mano artimiesiems niekada nieko blogo nebuvo atsitikę. Žinoma, nevažiuoju į neaiškius rajonus, naktimis viena nevaikštau. Bet, tarkime, 22 val. esu ne kartą grįžusi namo. Lietuvoje man yra atsitikę gerokai daugiau nemalonių situacijų. Taip, vagysčių yra, bet vagiama iš tų, kuriems tropikų saulė „perkaitina“ galvelę [juokiasi]. Aišku, visko čia yra, nes šalis labai didelė. Kiek pasikalbame su žmonėmis, taip pat ir užsieniečiais, tai Puerto Valjarta tikrai saugi. Pavojingesnių rajonų yra Meksiko mieste. Nors, aišku, viena ir savo mieste niekada nekelčiau kojos į vargingesnių gyventojų rajonus. Bet yra tekę dienos metu ten eiti ir su profesionalia fotokamera, tai likau ir gyva, ir neapvogta“, – apie saugumą šalyje pasakoja Agnė.
Paklausus, kaip nereiktų elgtis atvykus turistams, kad neišprovokuotų vietinių, nesukeltų konfliktų ar pavojingų situacijų, Agnė sako, kad taisyklės – kaip ir visose šalyse: nedemonstruoti storos piniginės, neiti į neaiškius užkampius. Kalbant apie konfliktus – jiems iškilus su meksikiečiais reikia elgtis ramiai ir neaštrinti situacijos, nors iš esmės, kaip sako Agnė, meksikiečiai neatrodo labai linkę į konfliktus. Tiesa, vieno dalyko nepastebėti čia neįmanoma – savo moterį meksikietis gins visa krūtine!
Daug apsimetėlių šamanų iš Europos ir Amerikos
„Meksika – labai religinga šalis, aišku, katalikybė yra pagrindinė religija, bet nemažai egzistuoja ir pagoniškų tikėjimo atitikmenų. Vienas iš jų – joruba. Šis tikėjimas kilęs iš Afrikos, itin paplitęs Kuboje, ir kadangi daug kubiečių gyvena čia, tai gan populiaru. Tiesa, ypač turistinėse vietovėse yra daug apsimetėlių šamanų; nežinau kodėl, gal kokia mada, bet šamanais apsimeta daug amerikiečių ar europiečių“, – pasakoja Agnė.
Kiek moteriai pasakojo vietiniai, tikrieji šamanai niekada nedarytų iš to verslo. Antra, jie nepriimtų kitataučių, ir dar klausimas, ar priims meksikiečius iš kito krašto. Trečias dalykas – tam tikros ceremonijos vyksta tik per specialias dienas.
Sostinės gyventojai apsukresni, verslus dažnai valdo moterys
„Kultūrinių skirtumų tikrai yra, sakyčiau, jie priimtini ir mūsų tautai; žinoma ne visi, bet ilgainiui apsipranti ir gyveni. Kaip ir kiekvienas, vienus dalykus priimame lengviau, kitus sunkiau. Mañana [isp. „rytoj“, aut. past.] tikrai egzistuoja, bet priklauso ir nuo regiono. Sostinės gyventojai labiau apsukresni, nors kartais ir labiau patikimesni. Jie nemoka pasakyti „ne“. Kai bandžiau darbintis, atrodo, jiems esu idealus variantas, dar pakomentuoja, kad tokio „aukso“ ir ieško, bet skambučio, kad pakviestų į antrą pokalbį, nesulauki“, – sako Agnė.
Verslesni, pasak lietuvės, yra didmiesčių gyventojai, kurie atvyksta į tokius kurortus, kaip Puerto Valjarta ar Kankūnas: „Verslus daugiau valdo moterys (gal man tiesiog tenka labiau susidurti su maisto sritimi), o jeigu dar ir užsienietė, tai labai sunku susitarti ne tik versle, bet ir buityje. Per laiką išmokau netikėti ir patikėti tik tada, kai pažadą „turiu rankose“. Tarp kitko, su šiuo reiškiniu susidūriau ir dirbdama su kanadiečiais. Gerą darbuotoją rasti – labai didelis iššūkis, dažnai galvoju, kad man reikia lietuvių darbuotojų!“
Kalbant apie tai, kas Agnei labiausiai krinta į akis, lyginant meksikiečių gyvenimą su lietuvių, tai bent jau jos krašte oras toks, kad galima nešioti tuos pačius rūbus ištisus metus, nereikia rudeninių, žieminių, pavasarinių striukių, megztinių. Iš bėdos galima ir basam vaikščioti, nors šlepečių čia yra už vieną eurą. Vaisių, daržovių būna nuolat. Visuomet yra kurių nors sezonas, pavyzdžiui, baigiasi mangų, tuoj bus ananasų, vėliau – bananų. Taigi vaisius, daržoves galima valgyti ištisus metus, ir pigiai.
„Mes, lietuviai, iš senų laikų pripratę ruošti atsargas žiemai, o jiems to nereikia, nes visada visko turi. Meksikiečiai, jeigu ir nevalgo vaisių ar daržovių, vis tiek neprapuls, nes čia pat – vandenynas: visuomet kokių nors žuvų gali pasigauti. Tad jų gyvenimas gerokai skiriasi nuo mūsiškio jau vien dėl to, kad gyvename skirtingais metų laikais, o išlaidų pas mus keliskart daugiau – pradedant mokesčiais, baigiant įprasta kasdienybe“, – sako Agnė.
Gamindami meksikietiškus padažus su lietuvišku prieskoniu sulaukia ne tik pagyrų, bet ir pavydo
„Kiekviena save gerbianti meksikiečių šeima gamina savo padažų, o jeigu ir negamina, tai padažai yra vienas iš pagrindinių maisto priedų Meksikos virtuvėje. Kristiano šeima iš mamos pusės kilusi iš pietų Meksikos regiono, Oachakos (Oaxaca), kur, sakyčiau, maistas skaniausias visoje Meksikoje. Taigi, kaip ir kiekviena šeima, turi savo autentiškų padažų. Čia kaip pas mus šaltibarščiai – ingredientai lyg ir tie patys, bet visi skirtingai ruošia. Kristiano mama gamina tikrai labai labai skaniai, o jos padažai tiesiog dieviški“, – sako aštriau nei patys meksikiečiai mėgstanti valgyti Agnė.
Judviejų padažų verslas prasidėjo nuo to, kad Kristianą pakvietė groti vienoje iš mugių. Kadangi Agnė daugybę kartų girdėjo, kaip draugas groja, tad išėjo pasmalsauti, kas gero čia vyksta, o kartu – ir pafotografuoti: „Pastebėjau, kad daug mišrių porų ką nors parduoda, bet, mano nuostabai, niekas neparduoda padažų! Draugui šovė į galvą mintis, kodėl gi nepabandžius ir mums prekiauti. Taip viskas ir užsisuko. Pradėjome nuo mažos viryklės bei mažo puodo ir pirmą dieną pardavėm net 60 padažų! Mums tai buvo didelis ir tikrai malonus netikėtumas bei įvertinimas, paskatinęs dirbti toliau.“
Nuo to pirmojo karto praėjo beveik 5 metai. Pasak Agnės, jiedu su savo padažais yra išskirtiniai ne tik kalbant apie skonį, bet ir apie pristatymą: „Kristianas vietoj nuolaidos padovanoja eilėraštį nahuatl kalba (viena iš meksikiečių kalbų), pagroja ar ką nors įdomaus papasakoja apie priešispaninės Meksikos istoriją, kuri yra jo aistra. Skiriame klientams daug dėmesio, daug jų tapo ir mūsų draugais. Didžiuojamės savo produktu. Aišku, versle pasitaiko visko, sulaukiame ir pavydo, bet tai mūsų ne tik nestabdo, o kaip tik daugiau motyvuoja, kaip ir klientų atsiliepimai, galimybė improvizuoti virtuvėje, išgaunant naują skonį.“
Agnė pripažįsta, kad per tuos metus klientus išlepino skirtingais ir unikaliais skoniais, Kristiano mamos receptų nebeužtenka, tad kiekvieną mėnesį sukuria ką nors naujo. Vienas trijų skirtingų vaisių padažas (gamina tik gruodžio mėnesį) jų trumpoje padažų gaminimo istorijoje yra pasiekęs tokį populiarumą, kad žmonės iš anksto užsisako dėžėmis.
Padeda lūšnynuose gyvenančioms šeimoms, laisvalaikiu gaudo vėją ir šoka
Paklausus, kokie judviejų su Kristianu pomėgiai, Agnė sako, kad didžiąją ne tik darbo, bet ir laisvalaikio dalį užima padažų verslas. Taip pat abu savanoriauja organizacijoje, kuri padeda vargingoms šeimoms, gyvenančioms šiukšlynuose. Kristianas moko muzikos, Agnė – elementarių gyvenimo dalykų. „Stebime jų augimą, matome, kaip stengiasi, vėliau nori pademonstruoti, ką išmoko, tarkime, kad ir paprastą dalyką – panelei sėdantis prie stalo jai atitraukia kėdę. Kristianas dar veda muzikos terapijas kitoje organizacijoje, bet man per sunku psichologiškai, nes vaikai ten neįgalūs“, – pasakoja lietuvė.
Labai karštomis dienomis pora tiesiog sėda ant motociklo ir gaudo vėją, gražius vaizdus, kvapus. Mėgsta keliauti į gamtą su palapinėmis. Kelinti metai iš eilės Naujuosius sutinka kalnuose.
„Muzika gyvenime mus lydi visada, tik, ačiū Dieve, ne banda music (juokiasi). Kristianas yra perkusininkas, tai instrumentų pilni namai, kaip ir priešispaninės Meksikos visokiausių dievukų skulpturėlių, dūdelių. Visada smagu svečius užimti pasakojimais ir muzika. O be šokių, mes išvis niekada neapsieiname. Ir tose mugėse, kur parduodame padažus, šokame – taip pakeliame nuotaiką ne tik sau, bet ir jose apsilankiusiems žmonėms. Mums patinka matyti žmonių šypsenas!“ – sako Agnė.
Paklausus, kokių planų turi, lietuvė džiaugiasi, kad jų išties daug, o artimiausias planas – išmokti plaukti irklente: „Be to, jau greitai lapkritis, tad reikės ruoštis naujam sezonui. Norime, kad apie mūsų gaminamus meksikietiškus padažus su lietuvišku prisilietimu žinotų kuo daugiau žmonių, nes, patikėkite, skanesnių už juos visoj Meksikoj nėra!“
