Susituokė po 5 mėnesių pažinties, nuotaką teko išpirkti
„Kai išvykau iš Lietuvos, o tai buvo prieš trejus metus, mano emocinė baterija, dvasinė, vidinė energija buvo labai žemame lygmenyje, tikrai gerokai stipriai nukritus. Nebeturėjau, nuo kur atsispirti. Viskas buvo sujaukta. Atvykęs čia atradau balansą, harmoniją, bet kaip ir sportininkas turi sportuoti kasdien, nes jei pagulės tris dienas, tai jau bus kritusi jo forma, taip ir su emocine sveikata – turi kiekvieną dieną, minutę dirbti, kad ją palaikytum. Aš ir iš žmonos esu gavęs daugiausiai pastabų būtent dėl savo emocijų kontrolės nebuvimo. Atrodo žinai, kaip daryt teisingai, ir vis tiek ne taip darai“, – sako vis dar besimokantis gyventi taikoje ir ramybėje visų pirma su savimi Arūnas.
Su žmona Karn, kurios vardas reiškia angelą, taip sutrumpintai ją vadina artimieji, Arūnas susipažino feisbuke dar prieš atvykstant į Tailandą. Pora pirmą kartą susitiko Bankoke. Už dviejų dienų, kaip ir planavo anksčiau, vyras išvyko mėnesiui į vieną Kambodžos salų. Sugrįžęs atgal į Tailandą ir susitikę dar kartą, su Karn daugiau neišsiskyrė. Pora susituokė po 5 mėnesių bendravimo.
Vestuvės vyko pagal krikščioniškas tradicijas. Karn, nors gimusi budistų šeimoje, augusi tarp gan nemažos musulmonų bendruomenės, nes gyveno netoli Malaizijos sienos, dar prieš jiems susipažįstant tapo krikščione.
„Tuokėmės pagal krikščioniškas tradicijas, žmona vilkėjo baltą suknelę, viskas buvo panašiai, kaip pas mus Lietuvoje. Vestuvės buvo nedidelės, dalyvavo 30 svečių, šventėme Bankoke, nuostabioje vietoje, koncertavo gyvo garso roko grupė. Įdomiausia buvo, kad priešingai, nei pas mus per šventes, tailandiečiai visiškai nevartojo alkoholio. Iš visos kompanijos buvo vos keturi žmonės, kurie gurkšnojo vietinį viskį, o kiti nei lašo. Bet visų nuotaika puiki ir šventė tikrai buvo linksma. Mano žmona visiškai nevartoja alkoholio, aš kartais paragauju, kad skonio nepamiršti, bet kai turiu dvi treniruotes per dieną, tai kur ten privartosi“, – šypsosi Arūnas.
Paklausus, kaip į būsimą žentą žiūrėjo jaunosios tėvai, Arūnas džiaugėsi, kad jį jie priėmė labai nuostabiai, o į vestuves atvyko netgi sirgdami, nors gyvena daugiau nei 1000 km atstumu nuo Bankoko.
„Vienos iš budistų tradicijų per vestuves paisėme, tai – būsimo vyro įmoka tėvams už nuotaką. Suderėjus galutinę sumą, ją gavę jaunosios tėvai vėliau sprendžia, ką su ja daryti – gali ją visą arba pusę jos grąžinti dar per vestuves, laikyti juodai dienai, gali išvis neatiduoti. Suma priklauso nuo jaunosios lygio. Tai gali būti ir milijonas ir keli tūkstančiai batų (vietiniai pinigai). Man teko susimokėti solidžiai“, – juokiasi Arūnas. Paklausus, ar grąžino pinigus dar per vestuves, vyras paslaptingai nutyli pasakydamas, kad viskas grįžta, nes visada yra karmos dėsnis.
Moterys Tailande išties kitokios, ne veltui čia tiek daug su jomis gyvenančių europiečių vyrų
Paklausus, kokį ryškiausią skirtumą mato tarp tailandiečių ir lietuvių moterų, Arūnas sako, kad visų pirma jaučiama moters pagarba vyrui, vyro matymas kaip šeimos galvos, kaip šeimos lyderio.
„Aišku, visko yra, visi žmonės unikalūs, tad negaliu suabsoliutinti, bet tokia tendencija tikrai yra. Čia tikrai mažiau feminizmo, lygių teisių reikalavimo kaip pas mus, ar kitur Europoje. Moterys čia yra moterys, gal todėl čia atvyksta daug vyrų ir lieka čia visam gyvenimui atradę tokią moterį, kaip jie ją įsivaizduoja“, – pastebi Arūnas.
Paklausus, kokios tos moterys, Arūnas sako, kad tailandietės dar nuo mažumės auklėjamos kitaip: „Jos yra švelnios, moteriškos, niekada nešūkaus, nesidraskys, veikiau bus nuolankesnės ir leis vyrui priimti sprendimus ar sutiks su jo nuomone nei primygtinai įrodinės savo tiesas. Joms, kaip ir vyrams tailandiečiams, labai svarbu „neprarasti savo veido“, kas reiškia nereikšti savo nepasitenkinimo ar pykčio viešai, gyventi harmonijoje. Visa tai atėję iš budizmo, todėl čia visi tokie ramūs, o savo neigiamas emocijas geba nuleisti niekam nematant ir niekam netrukdant“.
Pasak Arūno, jeigu žmonai kas nors nepatinka ar sukyla emocijos, ji tiesiog nueina tolėliau, kad jas suvaldytų: „Iš jos pusės niekada nebūna santykių aiškinimosi, kaltų ieškojimo, prikaišiojimų ir panašių dalykų. Tai yra labai teisingas požiūris ir man pačiam tenka iš jos mokytis, kaip suvaldyti bereikalingas savo emocijas. Bet tai neateina iš niekur, matau, kaip žmona dirba su savimi, kasdien medituoja. Reikia suprasti, kad jų visiškai kitoks egzistencijos supratimas. Norėčiau ir pats perimti tokį gyvenimo būdą, nes draskymasis, nervinimasis, savęs netausojimas, bėgimas, lėkimas ar piktinimasis visų pirma kenkia mums patiems, jau nekalbant apie aplinkinius. Tai ne tai, kad niekur neveda – finiše laukia daug liūdnų dalykų“.
95 proc. čia gyvenančių užsieniečių vedę tailandietes, didžiulis amžiaus skirtumas
„Tailandietės siekia turėti baltaodį vyrą ir gali gatvėje tiesiai šviesiai paklausti, ar esi vienišas, ar ne. Jos drąsios, rodo dėmesį. Net ir toje pačioje degalinėje gali užkalbinti. Pastebėjau, kad į europiečius žiūri su pagarba. Aišku, turistai kokioje nors Patajoje yra pelnę ir ne tokią gerą reputaciją, jie ten dažnai laikomi pasileidusiais, pernelyg dažnai lėbaujančiais, nuolat keliančiais bangas. Bet ką matau čia, tai kad mano žmonai yra rodoma pagarba, kad ji ištekėjo už europiečio, visai kitaip į ją žiūrima, jos kitas statusas“, – sako Arūnas.
Pasak Arūno, ir vyrams yra tam tikros nerašytos taisyklės – jiems nepriimtina šūkauti, elgtis iššaukiančiai, įžeidinėti, pykti ar garsiai kalbėti. Iš esmės čia visur jaučiama didelė pagarba vyresniems žmonėms.
Tarp vyro kaimynų yra švedų, vokiečių, norvegų, šveicarų, prancūzų. Visi jie gyvena su žmonomis tailandietėmis. Iš esmės, jei čia gyvena užsieniečiai vyrai, tai 95 proc. jų turi moteris tailandietes. Yra tokių, kurie gyvena dvigubus gyvenimus ir turi po dvi žmonas – pusę metų gyvena su savo žmona savo šalyje, kitą pusę – čia su vietine. Bet visi laimingi. Būna ir tokių tailandiečių, kurioms tai visiškai nesvarbu, bet svarbu, kad vyras kas mėnesį atsiųstų pinigų. Arūnas pabrėžia nenorintis suabsoliutinti, tiesiog kalba apie atskirus faktus, kuriuos mato aplink.
„Ką pastebėjau tarp skirtingų porų, tai amžiaus skirtumą – čia tarp vyro ir moters jis yra didžiulis. Bet net ir tokiam dideliam skirtumui esant, jaučiamas tailandiečių moterų didelis rūpestis savo vyrais. Jis iš šono atrodo nuoširdus ir natūralus. Štai kad šalia gyvena europietis, sergantis Parkinsono liga: jo žmona nuo jo niekur nesitraukia, visada kartu, už rankos nuolt laiko. Teko matyti ir vėžiu sergantį gan solidaus amžiaus britą, tai jo rankas nepaleisdama laikė žmona paskutinius mėnesius prieš mirtį. Pati matosi kaip iš veido išėjusi, pervargusi, bet niekada nepaleido jo iki pat mirties. Tailandietės moka visiškai save atiduoti vyrui. Man tai labai įstrigo“, – atviras Arūnas.
Dar kas krenta į akis, pasak čia gyvenančio vyro, kad tailadiečiai labai saugosi saulės, niekada nepamatysi paplūdimy besideginančio tailandiečio, nebent vyktų kokia nors fotosesija. Moterys dengia rankas ilgom rankovėm, kojas – ilgais sijonais ar suknelėmis. Vienas dalykas – taip saugosi nuo saulės spindulų ir kitas – nori turėti kuo šviesesnę odą. Jiedu su žmona keliasi 5–6 val. ryto. Nuo 10 val. iki vakaro būna ten, kur yra kondicionieriai, arba pavėsis, nes saulėje būti tiesiog neįmanoma. Čia atvykę atostogauti turistai mėgaujasi paplūdimiais, aišku, būna ir neįvertina saulės kaitros, bet čia gyvenant visi nuo saulės slepiasi kuo toliau.
Dešimtadalį savo algos vaikai skiria tėvų išlaikymui
Pasak Arūno, dabartinės tailandiečių šeimos atkartoja europietišką šeimos modelį: ir vaikų turi mažiau, ir gyvenimą panašų į mūsų nori gyventi. Ypatingai didmiesčiuose. Tradicinėje tailandiečių šeimoje dažniausiai auga 3–5 vaikai.
„Man labai patinka jų šeimos supratimas, kasdienis bendravimas ir stiprus tarpusavio ryšio palaikymas. Jie vienas kitu labai rūpinasi, sesės su broliais ir savo šeimomis gali gyventi viename name, vesti bendrą ūkį, turėti smulkų verslą kartu. Vienas kitam labai padeda. Ir kas svarbiausia – vaikai remia savo tėvus. Pas juos tai įprasta. Ir net įstatyme yra įvardinta, kad jeigu turi pensijinio amžiaus tėvus, yra didesnis neapmokestinamas minimumas (1000–2000 Eur) Valstybė nelabai prisideda prie pensijos – pensininkai gauna apie 50–60 eurų per mėnesį ir viskas. Vaikai 10 proc. nuo savo pajamų atiduoda tėvams. Tokia yra nerašyta taisyklė“, – pastebi Arūnas.
Žavi tailandiečių tolerancija, užkliūna neigiamo atsakymo vengimas
„Man labai patinka jų tolerancija žmogui, kitoniškam jo gyvenimo būdui, pasirinkimams, tam pačiam tikėjimui: vienoje kavinėje gali ir musulmonai, ir krikščionys, ir budistai būti, niekam tai neužkliūna. Aišku, visko būna, ir pašaudo, ir pasprogdina kur nors prie sienos. Bet man dar nei karto per trejus metus neteko iš tailandiečių patirti jokios agresijos. Jie neprimeta savo įsitikinimų, savo tiesų ar tvarkos“, – pastebi čia gyvenantis vyras.
Pasak Arūno, yra Tailande ir specifinio elgesio dalykų: „Tailandiečiai vengia atsakyti neigiamai, net jeigu atsakymas ir yra toks. Jie sutrinka, pradeda suktis iš situacijos, kažką aiškinti, nors akivaizdu, kad išsisukinėja. Iš šono gali pasirodyti net kaip nesąžiningas žmogus, bet čia reikia suprasti jų tikėjimą, kitokį gyvenimo supratimą ir, manau, kad galutiniame taške, tai yra tik teigiamas dalykas. Ir nors jie vengia viešai kažko nežinoti ar atsakyti „ne“, jų kalboje tarp artimų žmonių aš gan dažnai girdžiu šį žodį“.
Paklausus, ar tai reiškia, kad pramoko tailandiečių kalbos, Arūnas prisipažįsta esantis tinginys, o kalbos niekada nebuvo jo arkliukas, bet tailandiečių mokosi.
„Su žmona kalbamės angliškai, kartais būna, ir nesusišnekame, tuomet reikia pasitikslinti, nes tailandiečių labai įdomi tartis. Nors ir žodis teisingas, jie prideda arba išvis nukerta galūnes. Juokingai šiek tiek skamba, bet aš jau ir pats jaučiu, kad pradedu panašiai kalbėti“, – juokiasi Arūnas.
Juokingos vilų ir kuro kainos bei kanapių auginimas tiesiog kieme
Arūnas su žmona gyvena tailandietiško stiliaus miestelyje, 160 km į pietus nuo Bankoko, netoli šiuolaikinio miesto Hua Hin.
„Mes gyvename kotedže su dviem miegamaisiais, darbo kambariu, didžiule terasa, kiemu su mangų medžiais, vaizdu į kalnus, nuostabiu prūdu su lelijomis. Šalia viešbutyje yra baseinas, kuriuo galime naudotis (kainuoja apie du eurus dienai). Kotedžas yra 2 km nuo jūros, iki kurios aš kas rytą nubėgu, išsimaudau. Rytais visuomet bėgu 10 km, tai dar ratus suku, kad pasiekti užsibrėžtą tikslą. Tokį kotedžą kaip mūsų galima nusipirkti už 30 tūkstančių eurų“, – sako Arūnas, pridurdamas, kad užsieniečiams nekilnojamas turtas neparduodamas, galima nusipirkti tik 49 proc. viso turto, kitas akcininkas turi būti tailandietis.
Nuomos kainos, pasak Arūno, yra nedidelės: „Štai šalia mūsų gyvena švedas su žmona, jiedu už visai neblogą namą moka 135 eurus per mėnesį. Netoli nuo mūsų yra vilų su baseinais ant jūros kranto. Jie stovi tušti nuo pandemijos pradžios ir niekas nesuka sau dėl to galvos. Namų vietiniai neparduoda, laiko kainas. Namą prie jūros galima nusipirkti 70 tūkst. eurų. Aišku, namas namui nelygus, bet už 100 tūkstančių tikrai galima rasti puikų namą. Baseinas čia tikrai neskaitoma jokia prabanga, visiškai normalu jį turėti“.
Pasak Tailande gyvenančio Arūno, kuras čia du kartus pigesnis, PVM siekia 7 proc., o pietus galima pavalgyti už pusantro euro. Aišku, galima ir už 10 eurų ir dar daugiau, bet vidutinės kainos yra tokios.
Paklausus, kas jų namuose ruošia maistą, Arūnas sako, kad jiedu dažniau jį perka, užsako į namus, negu patys gamina, nes ir kainos mažos, ir pagaminti kažką ypatingo reikia laiko, tad jie geriau jį skiria kitiems dalykams.
„Žmona kilusi iš Pietų Tailando, tad valgo labai aštriai. Man jūros gėrybės būna jau ir atsibosta. Yra daug europietiškų kavinių, kur gali steikus kasdien valgyti, ant kiekvieno kampo yra ir garsių ženklų greito maisto restoranų. Ko ko, bet maisto pasirinkimo Tailande niekada netrūksta“, – patikina vyras.
Arūnas pasakoja, kad savo namų kieme pasisodino kanapių, nes čia jos legalios: „Kanapes galima pardavinėti, auginti, pirkti, bet negalima viešoje vietoje jų rūkyti. Baudos – iki trejų metų kalėjimo. Prekybos centre kanapių galima nusipirkti be jokių problemų, tik štai prie jų jokių eilių nėra, niekam neįdomu, niekas nepasikeitė. Tai parodo, kad draudimai neturi jokios reikšmės. Kainos gal kažkam pernelyg aukštos, bet Tailando kalnuose, ypatingai, Šiaurėje, visada augo visokių žolių, opiatų“.
Žmona – garsi socialiniame tinkle ir sveikatos papildų pardavimų žvaigždė
„Karn „TikTok“ turi apie 100 tūkst. sekėjų, dirba kiekvieną dieną be savaitgalių. Savo paskyroje kalba apie gyvenimą, tuo pačiu pardavinėja įvairius papildus, vitaminus, skirtus moterims ir vyrams. Bet tie produktai antroje vietoje ir tai nėra kažkokia visiems nusibodusi reklama. Žmona ją moka pateikti per gyvenimiškus patarimus, filosofiją, ramios būsenos būtinybės vertybės skleidimą. Iš vienos pusės tai yra gerai išdirbtas psichologinis triukas: jei žmogus seka jam įdomų žmogų, tai jis paskui ir nusiperka jo reklamuojamą produktą. Bet ką noriu pasakyti, kad ji pati iš savęs labai gerą energiją skleidžia, perduoda ją kitiems, tiki tuo, ką sako, o kalba ji iš tiesų nuoširdžiai, natūraliai, nieko dirbtinumo tame nėra, kalba paprastus dalykus be jokio maivymosi ar netikrumo. Kiti žmonės randa atsakymus į gyvenimiškus, santykių klausimus. Jie tai vertina, dėl to jai ir sekasi“, – neabejoja Arūnas, pridurdamas, kad firma, kurios produktus ji parduoda, jo žmoną laiko pačia tikriausia žvaigžde. Moteris turi savo agentus, kurios apmoko, kaip dirbti.
„Aš kai sportuoju, bėgioju, dalyvauju varžybose, matau, kad Lietuvoje kai kurie mūsų šalies sportininkai turi problemų ne dėl treniruočių krūvių, o dėl savo psichologinės ir emocinės būsenos. Treneriai vis dar nerimtai į tai žiūri, neįdiegia sistemos, nepadeda, taip neišnaudodami viso sportininkų potencialo. Aišku, visko būna gyvenime, bet aplinkybės neturi veikti tavo būsenos, negali tavęs smukdyti žemyn, nes viskas yra tavo rankose. Tai yra auksinė taisyklė“, – sako Arūnas.
Pats Arūnas dirba su mediena daugiau nei 15 metų, yra Kanados kompanijos „CFP Woods“ pardavimo atstovas pietryčių Azijos šalims. Taip pat „Chale’t wood“ (Tailandas) surenkamų namų kompanijos pardavimo agentas. Ši kompanija turi užbaigtus projektus Maldyvuose, Seišelių salose, Tailande. Nors vyras dirba, sako pernelyg darbais savęs nealinantis, daug laiko skiria savo hobiams – bėgimui, fotografijai, ypatingai mėgsta fotografuoti paukščius, savišvietai, mokslui, tiesiog ramiam gyvenimui.
„Vykdau įvarius projektus, bet čia nevyksta viskas taip greitai kaip Europoje. Azijoje yra kita sistema ir per vieną dieną čia niekas nepasidaro. Čia reikia ne tik įdirbio, bet ir pažinoti tam tikrus žmones. Aišku, jokiam rimtam verslui niekur nėra kliūčių, nėra tiek skirtumų niekur pasaulyje, tik čia tiesiog reikia žinoti tam tikrus dalykus ir vietines taisykles. Tai yra laisvos rinkos šalis, o aš galvoju, kad ji laisvesnės rinkos šalis nei Lietuva. Čia smulkus verslas praktiškai išvis gali daryti, ką nori, nes nėra kontroliuojamas, mokesčių nemoka. O stambus verslas dirba pagal nustatytas taisykles, kaip ir visur. Aišku, jos kiekvienoje Pietryčių Azijos šalyje skiriasi, tad reikia žinoti, domėtis įstatymais. Bet visur dirba konsultacinės įmonės, kurios visada patars, tik irgi reikia žinoti į kurias kreiptis. Dabar visur viskas yra, tik reikia mokėti pasinaudoti informacija. Nereikia tingėti. Aišku, darbo patirtis visuomet prideda savo pliusų“, – įsitikinęs Arūnas.
Patys tailandiečiai, pasak vyro, save laiko aukštesniais nei Mianmaro, Laoso, Kambodžos gyventojai, kurie daugiausia Tailande dirba fabrikuose: „Tailandiečių juose sutiksi gerokai mažiau. Jie geriau sėdės visą dieną ant savo fotelio, kelias prekes parduos savo krautuvėlėje ir jiems taip bus gerai. O čia paslaugų juk labai daug ir ant kiekvieno kampo – atveš, suremontuos, realiai viską padarys tai, ką tik nori“.
Vis dar vaikšto su kaukėmis, važiuojančius be šalmų baudžia tik užsieniečius
„Tailande vis dar matuojama temperatūra parduotuvėse, reikia dėvėti kaukes, ir čia turbūt ilgai dar taip bus. Jie iš tikrųjų labai nesiblaškė nuo pandemijos pradžios: kaip įvedė sankcijas, taip ir liko viskas. Gal pačioje pradžioje ribojamas judėjimas, buvo uždaryti didieji prekybos centrai, įvestas „sausas“ įstatymas, kai negalima vartoti alkoholinių gėrimų, jūroje nebuvo galima maudytis. Kodėl viskas taip daroma čia niekas neklausinėja. Arba vykdo, arba pasislėpęs daro kitaip“, – sako Arūnas.
Ką vyras pastebi, kad ir dabar didžioji dalis važiuojančių motoroleriais dėvi kaukes. Apie 80 proc. vietinių važinėja be šalmų, nors jie privalomi. Dėl to baudžiami tik užsieniečiai, ir dažniausiai turistinėse vietose. Bauda be šalmo – 12 eurų.
„Dar kas įdomu, kad nieko negalime iš Tailando išsiųsti į Lietuvą, jei norime naudotis „Lietuvos pašto“ paslaugomis. Jie jau du metus uždėjo veto, kad negalima siųsti siuntinių į Lietuvą. Nueini į Tailando paštą, jie sako, kad oi ne ne, į Lietuvą negalime siųsti nieko – galime į Slovakiją, Lenkiją, Vokietiją, kitas šalis, o štai į Lietuvą – ne. Privačios siuntinių gabenimo kompanijos nėra pigios, tad liko tik gyvi kurjeriai, kurie atskrenda čia atostogų arba gyvena tarp dviejų šalių, kurie padeda pargabenti vieną ar kitą daiktą“, – sako Arūnas, nuoširdžiai džiaugdamasis, kad vėl atsidarė sienos ir visi gali keliauti be buvusių ribojimų, nes Tailandas vertas kiekvienos minutės buvimo jame.
