Visiškai kitas moterų grožio suvokimas
Šalia žymiausio pasaulyje Kopakabanos paplūdimio gyvenantis M. Rudalevičius juokiasi sakydamas, kad dar niekada jame nematė moters be stringų: „Čia juos dėvi absoliučiai visos moterys, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar sudėjimo. Liemenėlės būna tik spenelius dengia, tai koks tikslas išvis juos dėtis, taip ir nesuprantu“.
Braziles vyras linksmai ir draugiškai vadina stručiais: „Imkime kad ir pačią gražiausią brazilę: iki pusės ji gali būti mis pasaulis, o nuo pusės – jau ir strutis. Akivaizdu, kad brazilų grožio standartai gerokai skiriasi nuo mūsų. Čia seksualu platūs klubai, didelis užpakalis, išryškinta krūtinė, o lieknos moterys, visokios manekenės ar tokios, kokios patinka Lietuvos vyrams moterys čia ne tik, kad niekam neįdomios ar nepatrauklios, į jas čia žiūrima su gailesčiu, kad galbūt neturi ką valgyti, galbūt serga ar kad ir esmės nepasisekė, kad neturi normalios figūros".
Pasak čia gyvenančio lietuvio, čia išties ryškus kūno kultas, masiškai daromos plastinės operacijos, o sportuoti yra mados ir garbės reikalas. Moterys ne tik bėgioja, bet ir važinėja dviračiais, tarp turtingų moterų labai populiarus fitnesas, įvairūs masažai, sėdmenų treniruotės, sveikas gyvenimo būdas. Brazilai taip pat labai save prisižiūri, neturi viršsvorio. O tai kaip gerai jie šoka galima ir visą valandą pasakoti, bet daug geriau tiesiog pamatyti.
M. Rudalevičius pastebi, kad moterys Brazilijoje turi tokias pat teises, kaip ir vyrai: „Tiesa, moterų čia daugiau nei vyrų, todėl vyrams lengviau. Taip pat kaip ir visur, taip ir čia – moterys nori būti viena už kitą gražesnės. Brazilės – pavydžios moterys, tai yra logiška, žinant, kad vyrų mažiau, tad rasti gerą partnerį nėra lengva. Ir atiduot nesinori. Brazilės visiškai nepasipūtusios, jos supranta, kad šalyje yra vyrų trūkumas ir jei maivysies, tai jis tiesiog išeis pas kitą“.
Jeigu provokuosi, greit būsi apvogtas
„Pasklidus legenda, kad Rio nėra saugu. Aš į tai atsakyčiau labai paprastai. Važiuoti 150 km per valandą greičiu mieste yra saugu ar ne? Yra tam tikros taisykles, kurių reikia laikytis tiek vairuojant, tiek gyvenant Rio. Jei vaikščiosi naktį segintis auksiniu laikrodžiu, auksine grandinėle ir iš palmėmis išpieštų marškinėlių kyšos piniginė, tai, aišku, kad yra tikimybė, kad turėsi atsisveikint su šiais daiktais“, – paaiškina M. Rudalevičius.
Vyras sako, kad viskas priklauso nuo to, kur tu esi, su kuo tu esi ir kaip tu elgiesi: „Yra patarlė, kad jei jau esi Romoje, tai ir elkis kaip romėnai. Rio tas pats. Aš pats čia atvykęs gyvenau įvairiuose rajonuose nuo brangiausių ir saugiausių „Barra de Tijuca” iki velniai žino kokių lušnynų. Pats geriausias saugumas yra tavo kaimynai. Rio – didelis miestas, bet suspaustas, čia didelis gyventojų tankumas, tai reiškia, kad visi viską mato, visi viską žino, visi viską girdi. Jei esi normalus, kitus gerbiantis žmogus, tai ir su tavimi elgsis žmoniškai: su pagarba, nesvarbu iš kokios tu šalies, ar kokia tavo odos spalva. Niekas iš tavęs nedings, niekas nei tavęs, nei tavo svečių nė pirštu nepalies“.
Visi rajone vardu vadina
Pradžioje kaimynai Marių vadino gringo (liet. įžeidžiantis kreipimasis į baltodį). Po savaitės iš Mariaus tapo draugu Mario. Vyras sako, kad yra kviečiamas pas vietinius vakarienės ir nesvarbu, kad nieks nemoka angliškai, o jis tik keliasdešimt žodžių moka portugalu kalba. Bendrauti padeda google vertėjas.
M. Rudalevičius prisimena istoriją, kai tik atsikraustė ir apsigyveno netoli Kopakabana paplūdimio, kur gyvena vietiniai: „Grįžinėju naktį ir suprantu, kad kažkur ne ten pasukau. Gatvelės čia labirintai, nepamenu kaip grįžti, portugališkai mokėjau tik kelis žodžius. Matau, eina vyras su moterimi, priėjau mandagiai ir paprašiau, kaip mokėjau, padėti rasti kelią namo. Paaiškinau, kad nuomojuosi butą iš Bernardo. Tam vyrui iškart pasidarė viskas aišku, jis tais labirintais mane nuvedė ten, kur reikia. Kitą dieną žiūriu sveikinasi su manim tas pats vyrukas. Čia turi būtinai ženklu, kai nykštys pakeltas į viršų, parodyti, kad viskas gerai. Taip jie sveikinasi. Aš Vilniuje Naujamiestyje gyvenau 4 metus, kur laiptinėje 20 butų ir nepažįstu nei vieno kaimyno, juolab nežinau jų vardų. O štai Rio, kur gyvenau vos 4 savaites ir kur gyvensiu toliau, keturios gatvės aukštyn į kalną ir keturios žemyn visi mane vardu vadina. Va toks tas skirtumas“.
Vyras sako klausęs to Bernardo, o kaip yra su banditais, reketu: „Juokėsi jis. Didžiausi banditai valdžioje, atsakė. O jei rimtai, tikriems narkotikų baronams ar dar kažkam rimčiau tu esi neįdomus, nors ir turėk 100 namų. O tie smulkūs vagišiai yra iš tų pačių tavo draugų, su kuriais gyveni kartu. Bernardas manęs vis klausdavo, ar dingo kas? Ne, sakau. Ar kabino kažkas, užgauliojo? Ne. Toks gyvenimas čia. Svetimi į kitą rajoną neateis, o savi gal kas ir norės iš pavydo kažko iš tavęs, bet nerašytos taisyklės yra tokios, kad kiti neleis tavęs skriausti. Va ir visa filosofija. O žmonės visada bijo to, ko nežino“, – neabejoja M. Rudalevičius.
Prabangių būstų kvartaluose gyvenimas vyksta pagal programėlę
„Niekas taip neapsaugo turto kaip kaimynai. Jokios kameros ar signalizacijos gyvenamuosiuose rajonuose nėra reikalingos. Išimtis – super prabangūs kvartalai, ten apsaugos pavydėtų ir šveicarų kalėjimai, – šypsosi vyras, – Tai visai kitas pasaulis. Prabangūs butai prabangiose gyvenvietėse su olimpinio tipo baseinais, privačia 24/7 apsauga, vaizdo kameromis, veido atpažinimo sistema. Norint patekti į savo laiptinę įrengti pirštų antspaudai, kad atsidarytų durys. Parkavimo vietos mažiausiai po dvi ir pusantro karto didesnes nei standartinės Vilniuje“.
Tuose rajonuose, pasak M. Rudalevičiaus, yra parkai, sporto klubai, vaikų darželiai, bėgimo takeliai, dviračių takai, dviračiai, privatūs kino teatrai, barbekiu zonos, talpinančios po 80 žmonių, posėdžių salės, didesniems vaikams – naujausi pleisteišenai ir tt. Viskas įeina į to rajono mokesčius. Tereikia atsisiųsti programėlę ir užsisakyti, ko norite. Pavyzdžiui, norite palikti 2 – 5 metų vaiką, užsisakote laiką ir ateina auklė. Tingite išvesti šunį, užsisakote paslaugą, ateina ir išveda. Mokesčiai priklauso nuo kvadratūros, pavyzdžiui, 1 kv/m – 6 realai (1. 2 euro). Į mokesčius neįeina masažo salonai, kirpyklos, tuo jau užsiima privačios įmonės, bet šias paslaugas norint užsakyti, galioja ta pati rajono programėlė. Apartamentų kaina svyruoja nuo 700 iki 1800 eurų už 1 kvadratą, priklausomai nuo buto dydžio, terasos, vaizdo į vandenyną ir pan. Aišku, papildomai pagal suvartojimą reikia susimokėti už elektrą ir vandenį.
„Turtingi brazilai visiška priešingybė lietuviams. Per 3 mėnesius nemačiau nei vieno „Lamborgini“, „Ferrari", nekalbu apie dar brangesnius automobilius. Taip yra ne dėl to, kad nėra turtingų žmonių, jie važinėja naujais ir gerais automobiliais ir jų nemažai, bet jiems nereikia tų prabangiųjų, kad pasirodyti prieš kitus. Galbūt aš jų tiesiog nemačiau, šalis juk labai didelė, nors Rio yra kaip mūsų Palanga, tad turėtų juk kas nors pavaidinti juk, bet va nematau“, – juokiasi M. Rudalevičius.
Vyras pabrėžia, kad Brazilija nėra tokia jau nekorumpuota ir čia viskas nėra taip gražu ir pukuota, čia irgi yra netubula sistema, bet vis dar išlikęs žmogiškumo faktorius ir kad kartais, jei reikia kažkokio dokumento, galima tiesiog žmogiškai jo paprašyti ir vietoj 2 savaičių, galima susitvarkyti per kelias dienas. Už pinigus gali viską padaryti, bet dar išliko žmogiškumo.
Vaikai labiau gerbia tėvus
Turtingų brazilų vaikai mokosi privačiose mokyklose, yra mokomi kelių užsienio kalbų. Vidutinės klasės atstovai čia yra, pavyzdžiui, odontologas ir inžinierius. Jei esi tiesiog paprastas žmogelis vaikais rūpintis irgi nėra sunku, turint omeny saugumą, nes visi žino savo rajono vaikus. 10 – 15 metų paaugliai trainiojasi visur saugiai po rajoną, tuose labirintuose vienas kitą pažįsta, kažkokių pašalinių ten nieks nelaukia ir stebi. Visas gyvenimas čia vyksta lauke, nes vidutinė metinė temperatūra apie 28 laipsnius, žiemą dažniau lyja.
„Dar ką pastebėjau, kad ten nėra tokių vaiko teisių kaip Europoje. Vaikai tėvams į akis nešokinėja, nėra atsikalbinėjimų, tėvai vis dar turi savo balsą. Aišku, yra daug vaikų sulindusių į telefonus, bet man pasirodė, kad tėvus čia jie gerbia labiau“, – sako M. Rudalevičius.
Vietinių gyvenimas verda savo rajono gatvės bare
M. Rudalevičius sako iš karto pastebėjęs, kad nors visi žmonės turi darbus, daug kas uždarbiauja, kur papuola, bet savaitgaliais, kaip taisyklė, visi renkasi savo gatvėse ir geria alų (stiprius gėrimus labai retai), dar geria naminukę, pavadinimu kačiasa, bet dažniausiai vyresnio amžiaus vyrai, bet ir tai labai nedideliais kiekiais.
„Vienas man gyrėsi, kad per dieną gali išgerti 10 – 12 stikliukų (50 gr.), – juokiasi alkoholio nevartojantis vyras, – alus čia kainuoja 6 realus (1.20 euro), parduotuvėje gal 1,5 – 2 realais gali gauti pigiau, bet buitinio alkoholizmo pas juos nėra. Žmonės išgerinėja baruose, dažniausiai bareliuose ant pačios gatvės. Paradoksas, kad už 20 metrų yra tvarkingas baras su didžiule terasa, LED apšvietimais, gražu, o praktiškai tuščias. O koks nors paprasčiausias gatvės baras visada pilnas, nors kainos visiškai identiškos. Kodėl? Atsakymas paprastas: gerą barą atsidaręs užsienietis tikisi turistų , o vietinis gali sėdėti murzinais drabužiais po darbo. Čia verda tikras gyvenimas. Tad tai yra daugiau nei tik baras, čia sprendžiasi daug klausimų ir čia renkasi visi: ir statybininkai, ir policininkai, ir vagišiai“.
Paklausus, kaip jis negeriantis, pritampa prie vietinių kompanijos, lietuvis atsako, kad geriausiai padeda pasakymas, kad vartoja vaistus. Pačioje pradžioje susidraugauti su vietinio rajono žmonėmis padėjo visų pavaišinimas alumi. Gyvenantis rajone, norėdamas pritapti ar žinoti, kas vyksta, turi dalyvauti rajono gyvenime. Jiems tai natūralu.
„Alkoholį, jeigu nori išgerti namuose, galima gauti visą parą. Jį pristato į namus kurjeriai. Tam, kad galėtumei užsakyti turi turėti CPF, tai yra asmens registravimo kodas, kurį gauni bet kurioje policijos nuovadoje. Prie to kodo pririštos ir nuolaidos. Šio kodo reikia vaistinėse, einant pas gydytoją. Jeigu nori nusipirkti telefoną irgi jį reikia turėti“, – sako vyras.
Su narkotikais Rio, pasak M. Rudalevičiaus, yra labai griežtai: „Tikiu, kad paieškojus galima gauti bet kur ir bet ko, bet, kai man tas neaktualu, tai tik 2 kartus man tyliai paplūdimy siūlė kanapių ir kokaino. Esu matęs rūkančius žolę, bet to jie nedaro viešai. Baudos yra už narkotikų laikymą, platinimą yra griežtos“.
Ką, pasak vyro, labai svarbu suprasti, o tikriausiai visi ir žino, kad brazilams futbolas yra religija, jų sportas, jų gyvenimas. Net ir pačiuose siauriausiuose ir mažiausiuose kvartaluose atsiras vietos, kur pažaisti futbolą. Čia vos pradėjęs vaikščioti berniukas dovanų gauna kamuolį. Futbolas tiesiog yra jų kraujyje.
Vidutinė brazilų alga dvigubai mažesnė nei lietuvių
„Tikrai laimingai gyventi turtų nereikia. Taip, pinigai reikalingi, bet tai yra tik didesnės galimybės, bet ne – laisvė ar laimė“, – įsitikinęs M. Rudalevičius.
Maistą, pasak čia gyvenančio lietuvio, daug kas perka turguose, turgeliuose, ypač, žuvį, nes šviežios jos parduotuvėse nebūna. Naktį pagautą ją parduoda tik turguose ryte.
„Aš maistą iš pat pradžių pirkdavau restorane, o tai yra pakankamai brangu, kainos panašios į Lietuvos. Prekybos centruose importuotos prekės nuo vietinių irgi ne pigios, skiriasi kartais. Vietiniai perka maistą kur nors atokiau, dauguma maitinasi valgyklose. Ten gali nusipirkti karšto maisto pilną lėkštę už 2 eurus. Geresniuose rajonuose esančiose valgyklose 1 kilogramo maisto kainuoja 10 eurų. Dediesi kiek nori, prie kasos pasveria. Kitur būna nesveria, tiesiog viena lėkštė maisto kainuoja 3.5 euro. Labai pigiai parduotuvėse kainuoja ryžiai, bulvės, salotos ir kiti garnyrai, tad galima geresnėse valgyklose pirkti žuvį, jautieną, vištieną ir neštis namo, kur pasigaminsite puikiausių patiekalų“, – pataria norintiems sutaupyti M. Rudalevičius.
Vyras sako, kad atlyginimai, pavyzdžiui, drabužių parduotuvėje dirbančio asistento – 400 eurų į rankas. Vidutinė alga – 500 – 600 eurų.
„Nors atlyginimai gerokai skiriasi nuo mūsų atlyginimo, jų „nesuvalgo“ mokesčiai už šildymą, paskolos būstui, auto lizingai. Benzinas čia kainuoja 1 euras už litrą. Lietuvoje nuolat kyla elektros, statybų kainos, priežiūros statybų inspekcija nereikalauja, niekas jų netikrina. Kaip pasistatė, taip gerai. O ir kažkokios ypatingos priežiūros jiems nereikia. Jeigu kerpiesi gatvėje, tai kainuoja 2 eurai, jei prekybos centre – 20 eurų. Čia kalbu apie vyriško kirpimo kainas. Uberio kainos priklauso nuo kamščių, kainos svyruoja, bet vidutiniškai apie 0,20 ct už km”, – sako M. Rudalevičius.
Elgetų, pasak vyro, Rio yra, bet ne daugiau nei Vilniuje: „Tiems, kam išvis striuka, gatvėse pardavinėja ledinukus, čipsus, kramtomąją gumą, vandenį, saldainius. Neįsivaizduoju, kaip galima taip uždirbti taip, bet esmė, kad nėra tokių įžulių, kad prašytų pinigų už nieką. Kas nori jiems padėti, tiesiog kažką nusiperka už eurą, o palieka du“.
Trumpalaikė nuoma Rio – greit atsiperkanti investicija
Nekilnojamą turtą šiame mieste, tame pačiame rajone, kur gyveno paskutinį mėnesį, perkantis M. Rudalevičius nebaigtos statybos 150 kvadratinių metrų būstą Copacabanoje su vaizdu į vandenyną ketina paversti 4 atskirais apartamentais ir juos nuomoti.
Nupirkęs būstą už juokingą kainą, kuri būtų panaši į 4 vidutinių atlyginimų per mėnesį sumą, vyras sako, kad taip niekada nebūtų atsitikę, jei žmonės, kurie pradėjo statybas turėtų pinigų jas užbaigti ir galėtų išnuomoti.
„Trumpalaikės nuomos būstai Rio – geriausia investicija. Dabar žiema, tai kainos pakritusios, bet nuo spalio iki balandžio mėnesio jos dvigubai išauga. Patraukliausi yra maži butai kelioms dienoms. Jie praktiškai nuolat būna užsakyti“, – sako Rio de Žaneire savo gyvenimą kuriantis ir visus kviečiantis apsilankyti ne tik šiame mieste, bet ir atrasti tikrąją Braziliją M. Rudalevičius.
