Slovėnija sužavės kiekvieną, kuris neieško didelių ir triukšmingų, nuolat skubančių miestų – tokių šioje šalyje tiesiog nėra. Slovėnija garsi ne tik lietuvių tiek mylimu, tiek nekenčiamu krepšininku Luka Dončičiumi, bet ir savo nuostabia gamta, svetingais žmonėmis, nuostabia vietos virtuve ir labai žavinga miestų ir miestelių architektūra.
Praėjusią vasarą kartu su draugais nusprendėme pakeliauti po Slovėniją aplenkiant šiuos gamtos stebuklus ir pasidairant po lietuvių dar ne taip gausiai lankomas šalies vietas – didžiausius miestus Liublianą ir Mariborą bei pajūrio kurortus. Tiesa, keliautojų grupė buvo studentai, tai ir straipsnio autoriaus patarimai apie kelionę gali pasirodyti kiek studentiški. Verta paminėti, jog per savaitės kelionę – negirdėjome nė vieno lietuviško žodžio, nematėme nė vienerių lietuviškų automobilių numerių. Todėl manome, kad verta papasakoti apie mūsų tautiečių gausiai dar nelankomas Slovėnijos vietas.
Pirmoji stotelė – Mariboras
Su draugais esame linkę rinktis pigias keliones, todėl į Slovėniją nusprendėme keliauti per Austriją (pigios oro linijos siūlo tiesioginius skrydžius į Vieną), iš kurios traukiniais pasiekti Slovėniją yra visai nesunku. Be to, kelionės traukiniais po Austriją leidžia pasigrožėti įspūdinga šalies gamta, sustojimo metu paragauti garsiųjų austriškų šnicelių, tačiau straipsnis ne apie tai.
Pirmas didelis miestas, traukiniu vykstant iš Austrijos, pasitinkantis keliautojus, yra Mariboras. Tai antras pagal dydį miestas Slovėnijoje, įsikūręs ant Dravos upės krantų. Vos atvykę į Mariborą, skubame į traukinių stoties kasas aiškintis, kaip rytojaus dieną nuvykti į šalies sostinę Liublianą. Stoties kasoje – gyvas įrodymas, jog Slovėnija, kaip ir kitos ją supančio regiono šalys, garsėja ypatingai paslaugiais ir svetingais žmonėmis. Nors kasos darbuotojui jau tikrai daugiau nei 50 metų, nesunkiai susikalbame angliškai. Kasininkas, išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, ne tik skubiai atsineša turistinį žemėlapį, kuriame pažymi viską, ką turime pamatyti Maribore, bet ir neleidžia iš vakaro įsigyti traukinio bilietų į Liublianą. Jis pakviečia ateiti į stotį likus pusvalandžiui iki traukinio išvykimo, kai bilietai bus 70 proc. pigesni, o jeigu būtų didelis žmonių srautas – pažada mums pasaugoti keletą bilietų.
Kadangi Maribore planuojame praleisti tik vieną dieną, skubame į per AirBnb išnuomotus butus (miesto centre liepos pabaigoje kainavo apie 30 eurų žmogui) ir keliaujame į vietos barus išmėginti vietos maisto ir gėrimų. Liekame nenusivylę – vienoje iš visą naktį šurmuliuojančių miesto gatvių išbandome keleto barų siūlomus gėrimus: maloniai nustebina, jog bene kiekvienas baras siūlo vienokį ar kitokį gardų namų vyną. Maistas taip pat labai skanus, o ir kainos – nesikandžioja. Į miestą išėję papusryčiauti, taip pat maloniai nustembame pakankamai nedidelėmis kainomis – už sočius pusryčius (pagrindinis patiekalas, gėrimas ir desertas), pačiame miesto centre sumokame apie 10 eurų už asmenį.
Dieną skiriame pasivaikščiojimui po miestą. Infrastruktūra aplink miestą per pusę dalijančią Dravos upę įrengta tvarkingai ir patogiai tiek miestelėnams, tiek svečiams. Pasižvalgę po miestą, aplankę jo turgų, praėję pro stadioną ir įsigiję vietos futbolo klubo NK Maribor atributikos, užsukame į Mariboro pilį, kurioje įsikūręs regiono muziejus. Nors muziejus ir neturi ypatingai išskirtinės ar interaktyvios ekspozicijos, vis dėl to leidžia neblogai susipažinti su regiono ir šalies istorija.
Suvalgome porciją Balkanuose ypatingai populiarių čevapių – tai kepti iš smulkintos mėsos gaminami dešrelių formos kotletai, dažniausiai pateikiami su bandele ir svogūnais, išgeriame po buteliuką šalyje unikalaus gėrimo „Cockta“. Tai nealkoholinis, iš žolelių gaminamas gaivusis gėrimas, kilęs Jugoslavijoje, o šiuo metu gaminamas Slovėnijoje. Unikalaus skonio gėrimas yra tikrai vertas kiekvieno turisto dėmesio. Vakare sėdame į traukinį ir patogiai per keletą valandų pasiekiame šalies sostinę Liublianą.
Drakonų miestas – Liubliana
Liubliana – žymiausio šalies krepšininko L. Dončičiaus gimtinė. Šio fakto sunku nepaminėti, mat mūsų vizito metu vyko olimpinės žaidynės, kuriose, mūsų nelaimei, varžėsi ne Lietuvos, o Slovėnijos krepšininkai.
Nuvilsiu didelių miestų mėgėjus – Liublianos centre tikrai nesijausite, kaip nuolat šurmuliuojančiame ir skubančiame didmiestyje. Dvejuose Liublianicos upės krantuose įsikūręs miestas garsėja virš miesto centro ant kalvos stūksančia pilimi, kuriai pavyko išgyventi tiek karus, tiek gamtos stichijas. Tiesa, miesto senamiestis nėra toks ir senas – 19 a. pabaigoje žemės drebėjimas gerokai apgriovė miestą, todėl dauguma pastatų senamiestyje nėra nė 100 metų. Architektūros mėgėjams dėl to liūdėti neverta – miesto statybos, plėtra ir ypatingai talentingo šalies architekto Jožes Plečniko įdirbis lėmė nuostabią miesto architektūrą (dėl 20 a. pirmosios pusės statinių gausos ir grožio 2021 m. Liubliana buvo UNESCO pripažinta kaip pasaulio paveldo objektas).
Mieste neliūdės ir brutalistinės architektūros gerbėjai – komunistinės Jugoslavijos architektūrinis palikimas yra jaučiamas ir matomas, ypatingai kiek toliau nuo senamiesčio nutolusiuose kvartaluose. Vienas tokių traukos centrų – didžiausia mieste Respublikos aikštė (Trg republike), kurioje 1991 metais Slovėnija skelbė savo nepriklausomybė. Ją supa Jugoslavijos laikotarpiu pastatyti Nacionalinės asamblėjos rūmai, Cankar kongresų rūmai bei TR2 ir TR3 bokštai.
Grįžkime prie Liublianos tvirtovės. Tvirtovė yra vienas pagrindinių miesto simbolių, atsispindintis net Liublianos herbe, ir neabejotinai vertas dėmesio turistinis objektas. Į pilies kalną galite užsikelti visiškai nauju elevatoriumi. Kelionės metu jus džiugins žavūs miesto vaizdai. Viduramžių tvirtovėje įrengtos ekspozicijos leidžia susipažinti su miesto ir Slovėnijos istorija. Užlipus į tvirtovės bokštą, atsiveria nuostabi Liublianos panorama, leidžianti lyg ant delno pamatyti bene visą miestą.
Per Liublianicos upę nutiesta gausybė tiltų taip pat yra vienas iš miesto skiriamųjų simbolių. Žymiausias yra greta Prešereno aikštės pastatytas tritiltis (Tromostovje). Visai netoli jo – pagrindinio miesto simbolio – drakonų – tiltas. Pasiplaukioti upėje galima su vienu iš daugelio tokią pramogą siūlančių laivelių (mes už savo pasiplaukiojimą paklojome po 10 eurų asmeniui).
Norintiems skaniai užkąsti ir atsigerti upės krantinėse (netgi prie jos prišvartuotose laivuose) yra gausu jaukių restoranų, kavinių ir barų. Maistas – skanus, restoranų pasiūla – didelė, kainos – panašios kaip ir Lietuvoje. Po dviejų dienų Liublianoje įsigyjame autobuso bilietus ir keliaujame prie Adrijos jūros.
Nedideli, bet jaukūs pajūrio kurortai
Nors Slovėnijos pajūris yra vos 47 kilometrų ilgio, tačiau prie jo įsikūrę miestai ir miesteliai užburia savo grožiu ir niekuo nenusileidžia Italijos kurortams. Tiesa, kadangi dauguma Slovėnijos pajūrio per skirtingus istorijos laikotarpius vienaip ar kitaip priklausė Italijai, nenustebkite, jog pajūrio miestų senoji architektūra ir išplanavimas jums primins vieną iš Italijos miestų. Taip pat dauguma užrašų miestuose yra italų kalba.
Apsigyvenome nedideliame į jūrą įsikišusiame Pirano miestelyje, esančiame visai greta pagrindinio šalies pajūrio kurorto Portorožo. Miestelis, nors ir nedidelis, yra nepaprastai jaukus, o jo siauros gatvelės labai maloniai primena senus Italijos miestus. Kaip ir daugelyje vietų Balkanuose, norint maudytis jūroje, tenka prisitaikyti prie betoninių paplūdimių, labai akmenuotų jūros krantų. Todėl mėgstantiems komfortą rekomenduotina turėti plaukimui tinkamą apavą. Jei jo neturite – jį nebrangiai įsigysite vienoje iš gausybės vietos parduotuvėlių. Jei jums pasiseks, kaip pasisekė mums – galbūt parduotuvės savininkas dar ir papasakos apie tai, kodėl Arvydas Sabonis jam visada patiko labiau negu Draženas Petrovičius.
Vienas iš žavingų dalykų regione – ilgametės turizmo tradicijos. Dauguma paslaugų sektoriuje dirbančių žmonių, net ir gerokai vyresnio amžiaus, laisvai kalba angliškai, todėl mokėdami šią kalbą Slovėnijoje neturėtumėte patirti jokių sunkumų. Kitas žavingas akcentas – ilgametis žmonių darbas toje pačioje vietoje. Turbūt reiktų paaiškinti, ką turiu omenyje.
Vos tik atvykę nusprendėme, kad reikia aplankyti vieną iš vietos restoranų ir paragauti šviežios žuvies patiekalų. Turėjome labai aiškų tikslą, kur norime pavalgyti, mat vienas iš keliauninkų Pirane yra buvęs vaikystėje su tėvais, todėl labai gyrė vieną konkretų restoraną, nuostabų jame dirbantį padavėją ir primigtinai ragino pietauti būtent ten. Atsisėdus prie staliuko, kur buvęs, kur nebuvęs pasirodo būtent išgirtasis padavėjas, kuris savo malonia šypsena, bendravimu ir pokštais ne tik patvirtina senais prisiminimais grįstus pasakojimus, bet ir neleidžia pakilti nuo staliuko nepalikus dosnių arbatpinigių. Paminėjimo vertas ir tradicinės Bosnijos ir Hercegovinos virtuvės patiekalus gaminantis šio miestelio restoranas, kuriame valgėme ypatingai gardžias pleskavicas (pljeskavica). Kaip ir įprasta – prie jūros maisto kainos šiek tiek didesnės, bet nelabai skiriasi nuo Lietuvos kurortų. Pagyrimo verta ir kurortų restoranų siūlomų namų vynų gausa.
Greta Pirano yra įsikūręs Strunjano parkas, kurį vaizdingu maršrutu vos per daugiau nei valandą galima pasiekti be automobilio. Tiesa, verta paminėti, kad norint pasiekti parką pėsčiomis teks pasivaikščioti ir gerokai apžėlusiais miškų takeliais, ir vietinių kelių šalikelėmis. Taip pat pakeliui išbandysite ir kalnuotą vietovės landšaftą, ir pamatysite, kaip garinimo būdu iš Adrijos jūros vandens išgaunama druska. Pats parkas pradžiugins tuos, kurie nori bent trumpam atsipūsti gamtoje ir pasigrožėti ne tik nuostabiomis jūros pakrantėmis, bet ir įspūdingais klifais, kurių vienas – pats aukščiausias visoje Adrijos jūros pakrantėje.
Visai greta Pirano įsikūręs Portorožas yra vienas pagrindinių Slovėnijos pajūrio kurortų. Jeigu kaip ir mes įsikursite Pirane, Portorožą nesunkiai galėsite pasiekti palei jūros krantą įrengtais pėsčiųjų ir dviračių takais. Net jei įsikursite toliau – visuose pakrantės miestuose ir miesteliuose veikia puikiai išplėtotas viešojo transporto tinklas, kurio autobusai greitai, patogiai ir už protingą kainą jus pristatys į norimą vietą. Portorožas garsėja savo naktiniu gyvenimu ir kitomis pramogomis, kurių nedideliame mieste tikrai netrūksta, todėl norint aktyviau praleisti laiką – Portorožas yra tinkamas pasirinkimas.
Didžiausias pajūrio miestas Koperis kiek primena gerokai sumažintą Klaipėdos versiją – miestas įsikūręs aplink uostą. Smagiai pasivaikščiojome po senovine architektūra žavintį Koperio senamiestį ir užlipome į katedros bokštą, iš kurio atsiveria viso miesto panorama. Pasivaikščioję po naujai greta pajūrio sutvarkytus takus, prisėdome vienoje iš kavinių dar kartą paragauti jūros gėrybių – nenusivylėme. Mieste galima rasti ir Jugoslavijoje ikoniškais tapusių Slovėnijos architekto Sašos Mächtigo sukurtų raudonų K67 kioskelių.
Pajūryje rasite ir dar ne vieną kurortinį miestelį (apie kuriuos daugiau nepasakoju, nes juose nepraleidome daug laiko). Esant norui greitai ir nesunkiai galite pasiekti kaimyninių Kroatijos ar Italijos miestus. Tiesa, vykdami į Kroatija nepamirškite asmens dokumento – nors šalis jau greitai prisijungs prie Šengeno erdvės, tačiau šią ir kitą vasarą dar gali tekti išlipti iš automobilio ar autobuso ir prisiminti (nors ir visai nesudėtingas ir sąlyginai greitas) pasienio patikros patirtis.