Nors kalbėjomės apie prancūzus ir jų ypatumus, žodį Lietuva pokalbio metu grynakraujė vilnietė Jolita Dijkmans minėjo gerokai dažniau. Už olando Martino ištekėjusi moteris su šeima daugiau nei 23 metus gyvena Paryžiuje, augina 5 vaikus ir dirba didžiausiame Prancūzijos ir Euro zonos banke „BNP Paribas“.
Jolita su vaikais nuo gimimo kalba tik lietuviškai, su vyru – prancūziškai, darbe – angliškai. Šeimai buityje padeda lietuvė Rasa. Čia ji gamina, be jokios abejonės – lietuvišką maistą. Meilės emigrantė sako, kad jai labai pasisekė rasti tokį žmogų, kuriam jos šalis tapo ir jo gyvenimo dalimi – vyras ne tik su malonumu skanauja lietuviškus patiekalus, kasmet atostogauja Lietuvoje, bet ir pats kalba lietuviškai. „Reikėjo išmokti, kad suprastų, apie ką kalbamės su vaikais, – juokiasi Jolita, – Gerai, kad Martinas imlus kalboms, juk lietuvių kalba – išties kietas riešutėlis“.
Visi vaikai – lietuviškais vardais
Su būsimu vyru Martinu Jolita susipažino būdama 19 metų, Vilniuje. Tuo metu studijuojantis Prancūzijoje vyras į Lietuvą atvažiavo atostogų. Jaunuolių draugystė netruko prasidėti. Sugrįžęs į gimtąją Olandiją, Martinas pakvietė Jolitą ten studijuoti universitete. Ir nors mokslai ėjosi puikiai, meilės reikalai sekėsi dar geriau. Kiek vėliau sugrįžusios į Lietuvą ir vienu metu apsigynusios du aukštuosius, moters atvyko pasiimti būsimas vyras ir išsivežė nebe į Olandiją, o į Prancūziją, kur jis gavo darbą. Taip jiedu atsidūrė Paryžiuje ir gyvena iki šiol, tik nebe dviese, o septyniese.
„Esame išskirtiniai ne tik dėl vaikų skaičiaus, nes tik 2,3 proc. prancūzų turi daugiau nei 4 vaikus, bet ir kaip mišri europinė šeima su savo charakteriais. Nesame nei lietuviška, nei olandiška, nei prancūziška šeima. Esame savita šeima ir mums ji pati brangiausia. O visas mūsų gyvenimas sukasi aplink vaikus, namus, darbus ir kasmetines keliones į gimtąsias šalis“, – pasakoja Jolita.
Su vyru dar iš pat pradžių susitarė, kad visiems judviejų vaikams vardus rinks Jolita, nes vaikai turės olandišką pavardę. Pora šiandien augina 5 atžalas: 21-erių Ievą, 16-kos Mantą, 13-kos Paulą, 11-kos Simoną ir 7-erių Gabrielių. “Kad ir kokios keistos vietiniams prancūzams mūsų vaikų vardų kombinacijos, bet nieko – prisitaiko, o prie įvairovės prancūzai jau seniai pratinasi dėl atvykstančių čia gyventi imigrantų, susipynusių kultūrų, religijų“, – sako Jolita.
Judviejų vaikai lanko privačią katalikišką mokyklą, laisvai kalba lietuvių ir prancūzų, mokosi anglų ir vokiečių kalbų. Vyriausioji Ieva laisvai kalba penkiomis kalbomis – dar ir olandų. Jolita džiaugiasi, kad vaikai imlūs kalbomis ir neabejoja, kad kalbų žinojimas tik padės jų tolimesniame gyvenime.
„Norėjau susikurti savo Lietuvą čia ir nebuvo jokių kalbų, kad mano vaikai nekalbės lietuviškai, kad ir kokie sunkūs iššūkiai lauks. Mane labai lengvai nugalėjo lietuviškas genas, noras perduoti vaikams savo kultūrą, istoriją, kalbą, nes be galo myliu savo gimtąją šalį. Vaikai Paryžiuje lanko lietuvišką mokyklėlę, visi kartu dalyvaujame lietuvių bendruomenės renginiuose, lietuviškose mišiose, bendraujame tarpusavyje“, – susitikimais su lietuviais džiaugiasi Jolita.
Tikrieji prancūzai tiki turintys mėlynojo kraujo
„Aš pati niekada nenorėjau išvažiuoti iš Lietuvos, tad man buvo didelis iššūkis pritapti Prancūzijoje. Prireikė beveik dviejų metų mokslų, tikėjimo savimi, kol apsipratau ir pasijutau savesnė. Esminis lūžis įvyko universitete, kur baigiau magistratūrą“, – prisimena Jolita.
Paklausus, kiek yra tiesos, kad prancūzai nemėgsta svetimšalių, moteris sako, kad kažkiek jos tame tikrai yra: „Prancūzai yra labai prisirišę prie savo šalies, neretai net perdėtai. Dar prezidentas Nikolas Sarkozi buvo iškėlęs klausimą dėl šalies identiteto, sukėlusio labai daug diskusijų. Tam netgi buvo įkurta ministerija. Imigrantai Prancūzijoje dar nesijaučia visiškai pilnai priimami tikrųjų prancūzų. Bet esmė yra ta, kad Prancūzija yra tokia mišri šalis ir joje gyvena tiek daug persipynusių tautybių, kad negali žinoti iki galo, ar tikrai tai yra tas tikrasis grynuolis prancūzas, kuris save taip vadina“.
Jolita vis dėlto jau jaučia, kad vietiniai prancūzai turi vis daugiau tolerancijos tiek atvykėlių atžvilgiu, tiek ir pačios šalies integracijoje į Europos Sąjungą, pasikeitė ir Prancūzijos užsienio politika. „Bet nesutarimų vis dar yra, kad ir tokia paprasta detalė: Prancūzija šiuo metu pirmininkauja ES. Sausio 1 d. Eifelio bokštas buvo nušviestas 12 žvaigždučių ES garbei ir po Trumfo arka buvo pakabinta ES vėliava, bet nebuvo Prancūzijos. Tai iššaukė labai nemažai diskusijų, ypatingai tarp tų žmonių, kurie pretenduoja į būsimo šalies prezidento postą. Jie kritikavo valdžią, kad ES išstatoma pirmiau nei Prancūzija“, – pastebi Jolita.
Jolita pastebi bendraujant su prancūzais, kad jie mėgsta pabrėžti, jog yra kilę iš karalių: „Tikrieji prancūzai dažnai turi savo genealoginius medžius, nemažai jų kilmės šaknų iš tiesų yra būtent karališkos“.
Baugina imigrantų nenoras integruotis, Makronas – autoritetas
„Prancūzai bando priimti imigrantus ir susitaikyti su tuo, kad nebus kitaip. Marokiečiai, alžyriečiai, čia jų daug. Atvykę iš Prancūzijos kolonijų save laiko tikraisiais prancūzais. Anksčiau Prancūzijoje nebuvo mečečių, žmonės melsdavosi tam tikrose patalpose, dabar vis daugiau atsiranda musulmonų maldos namų. Prancūzai pyksta, kad atvykę į šalį imigrantai nenori integruotis, dirbti, nešioja savo tikėjimą paryškinančius drabužius, moterys dengia savo veidus. Yra labai daug manančių, kad atvykusieji turi prisitaikyti prie prancūzų kultūros, nes šaliai reikia išlaikyti savąjį identitetą. Baiminamasi, kad jeigu atvyks labai daug imigrantų, jie čia bandys įsitvirtinti taikydami savo kultūrą, tikėjimą. Šiandien prancūzams tai yra svarbus klausimas, nes musulmonų Prancūzijoje smarkiai daugėja“, – sako Jolita.
Prezidentas Emanuelis Makronas, pasak Jolitos, šalyje yra autoritetas, ypatingai daugumai išsilavinusių, intelektualių žmonių. „Paskutinis žodis čia yra prezidento, nors visuomet atsiranda tų, kuriems jis neįtinka. Palyginus su tuo, kad vyksta per jo kadenciją, o tai ir „Geltonosios liemenės“, pensijų reformos, nuolatiniai transporto streikai, o kur dar pandemija ir visa užsienio politika, kurią matome šiandien. Aš manau, kad jeigu būtų buvęs kitas prezidentas, jis būtų neatlaikęs šios įtampos. Džiaugiuosi, kad jis turi jėgų ir pakankamai energijos spręsti iškilusias globalias, pasaulinio masto problemas“, – sako Jolita.
Prancūzai kitus vertina pagal statusą
Jolita sako, kad kalbos, jog prancūzai yra „pasikėlę“, yra ne šiaip sau. Ir nors daug priklauso nuo paties žmogaus mentaliteto, šeimos vertybių, gyvensenos, yra tokių, kurie į atvykėlius žiūri iš aukšto net šiems čia pragyvenus daugiau nei 20 metų.
„Kai kuriems prancūzams išties labai svarbus statusas – kur ir kaip gyveni, kokius darbus dirbi, į kokias mokyklas eina vaikai. Tokį skirtumą išties galima pajusti tarp aukštuomenės ir paprastų žmonių. Taip pat yra ir tas pats imigrantų klausimas, kurie čia nėra taip lengvai priimami, nors turi prancūziškos kilmės arba jau gimę Prancūzijoje, bet yra arabiškos kultūros. Kartais iš tiesų jaučiamas rasizmas ir nenoras, kad jie integruotųsi. Yra buvę ir su mumis, kad bendrauja taip, lyg tu nebūtum lygus. Bet iš esmės mes labai gražiai integravomės, gyvename gerame rajone, kuriame daug katalikiškų, daugiavaikių šeimų, tad skųstis tikrai negalime“, – sako Jolita.
Niekada neįsivaizdavo savęs nedirbančios
Jolita tame pačiame investicijų banke dirba jau dvidešimt metų. Šiuo metu darbuojasi kontrolių skyriuje, yra globalios bankininkystės operacijų koordinatorė ir rizikos analitikė.
„Visada norėjau dirbti, niekada negalvojau, kad nedirbsiu, ne tam ir mokslus baigiau. Lietuvoje mokiausi KTU verslo administravimo, ekonomikos ir tarptautinio marketingo bakalaurą baigiau Olandijoje, finansų bankininkystės magistrą – Prancūzijoje. Man visada buvo svarbu turėti finansinę nepriklausomybę, būti atsakingai už save“, – patikina Jolita.
Moteris sako, kad Prancūzijoje, kaip ir Lietuvoje darbo vieta, išėjus motinystės atostogoms saugoma trejus metus, bet jai tiek neprireikdavo. Iš dvidešimties metų Jolita banke dirbo dvylika metų, aštuonerius su pertraukomis – augino vaikus. Iš savo darbdavių niekada negirdėjusi pasiūlymo palikti darbą, niekas negrasino, kad kai grįš iš vaiko priežiūros atostogų, neberas savo darbo vietos. Vadovai vertino moters pasirinkimą turėti didelę šeimą.
„Turint tokią šeimą Prancūzijoje galima daugiau derėtis dėl darbo laiko. Aš dirbu keturias dienas per savaitę: dvi dienas iš namų, dvi – iš darbo. Pandemijos vienintelis pliusas buvo tas, kad atsirado galimybė dirbti nuotoliniu būdu. Dabar vyksta didelės derybos darbo rinkoje visos Prancūzijos mastu, kad žmonės ir toliau galėtų taip dirbti“, – sako Jolita, pridurdama, kad nors nėra lengva suderinti darbą su tokia gausia šeima, jos didžiausias stimulas – kad vaikai baigtų gerus mokslus, gyventų saugiai.
Šeimose vyrai priima sprendimus, darbe daugiausiai vadovauja taip pat vyrai
„Jeigu pastebėti, kiek yra moterų ir kiek yra vyrų valdžioje, akivaizdu, kad vyrai Prancūzijoje ima viršų. Daugelyje šeimų vyrai taip pat užima šeimos autoriteto poziciją įvertinant ir tai, kad šalyje yra daug imigracijos, kur šeimose dominuoja vyrai. Jeigu žiūrėsime į tikrųjų prancūzų gilias šeimų šaknis, tai irgi matysime patriarchatą. Vyrai yra didesnis autoritetas ir jie daugiausiai priima sprendimus. Prancūzijoje yra nemažai nedirbančių moterų, ypač, tarp daugiavaikių šeimų. Kai moteris nedirba, vyras tampa dar svarbesniu šeimoje. Moterys įprastai dažniau tvarko socialinius reikalus, administruoja išlaidas, rūpinasi vaikais, buitimi“, – pastebi Jolita.
Moteris sako pastebinti nemažai pokyčių ir šeimų, kuriose partneriai yra tolygūs: „Matosi, kad šalis krypsta kita linkme – daugiau į skandinavišką modelį, kur vyrai ir moterys yra toje pačioje pozicijoje, tėčiai gali išeiti vaiko priežiūros atostogų ir tai nėra nieko baisaus ar žeminančio. Mūsų šeimoje yra lygiavertiškumo principas, nors mano vyras lankstesnis, tolerantiškesnis. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jis silpnesnis. Olandijoje taip pat vyrai labiau dominuoja, bet tuo pačiu moterys yra labai gerbiamos, vertinamos, turi savo svarų žodį“.
Rafinuotos prancūzės ir ne visi vyrai – lovelasai
“Tikrosios, vyresnės prancūzės, tikrai yra prisižiūrinčios, elegantiškos, mokančios gražiai save pateikti, stilingai apsirengusios, neryškiai pasidažusios, visuomet dailiai susišukavusios, dažnai ryšinčios skareles. Prancūzėms svarbūs aksesuarai, geri kvepalai, papuošalai, kokybiška rankinė, batai, akiniai nuo saulės. Moterys turi gerą, neiššaukiantį, precizišką skonį. Užimančios aukštus postus vilki stilingus kostiumėlius, dėvi aukštakulnius, nors juos vis mažiau, tai įtakoja nuolatinis skubėjimas“, – pastebi Jolita.
Jolita sako, kad grynakraujė prancūzė niekada nebus suglebusi, susikūprinusi ar labai apkūni. O jei ir apkūnoka, ji vis tiek sugebės save pateikti rafinuotai.
„Ten, kur mes gyvename ar ten, kur aš dirbu, lovelasų prancūzų, apie kuriuos kuriamos legendos, nėra. Tai yra šeimos vyrai, atsidavę ir besirūpinantys savo vaikais ir žmonomis, kurioms nereikia dirbti. Bet yra ir visai priešingų situacijų. Ten kur pinigai, ten atsiranda ir kitų moterų, ypatingai, jei vyrai linkę į nuotykius, yra mergišiai. Yra tų, kuriems tikrai reikia jaunesnių, dailesnių ar tiesiog kitų moterų, tad jie leidžiasi būti supančiojami, dėl to išyra jų šeimos ir esu ne vieną tokią mačiusi. Pastebiu, kad dažniau tai nutinka pasiturinčiose šeimose, kur vyrai gali sau daugiau leisti, ir kuriems skyrybos nėra kažkoks baisus dalykas. Visose tautose tokių vyrų buvo ir bus, tad nemanau, kad prancūzus čia galima kažkaip išskirti ir būtent juos vadinti pasaulio lovelasais“, – šypsosi Jolita.
Prancūzai vieni nuo kitų skiriasi
„Paryžiečiai, o tai yra 11 milijonų, nuo kitų regionų prancūzų daugiau išskiria tuo, kad jie be proto mėgsta kultūrą, filmus, teatrus, muziejus, pačius įvairiausius renginius, laikas praleidžiamas kavinėse yra jų kasdienybės dalis. Paryžiečiai yra atviresni ir tolerantiškesni integracijai. Minusas, kad gyvena gerokai didesniame strese, rutinoje, neatsipalaidavę taip, kaip mums gali pasirodyti iš šono. Yra toks prancūziškas pasakymas, išverčiant į lietuvių kalbą, tai: darbas-metro-miegas. Tas pasakymas labiausiai ir tinka paryžiečiams“, – pastebi Jolita.
Pasak moters, tie, kurie gyvena Provanse, Bordo ar Bretanėje yra kur kas labiau atsipalaidavę, čia mažesni atstumai, žmonės taip nestresuoja, nebėgioja, neskaičiuoja minučių vis žiūrėdami į laikrodį. „Kitas ritmas, kitoks požiūris. Jie skanauja gyvenimą. Daug vyresnio amžiaus žmonių, ramiai ir oriai jaukiuose miesteliuose leidžia savo senatvę. O kai atvažiuoja paryžiečiai į kalnus ar atostogų prie Viduržemio jūros, visuomet juos pažinsi: jie nuolat spirga, skuba, kažkur lekia, nebegali atsipalaiduoti net ir per atostogas. Toks tas Paryžius ir jo gyventojai. Taip pat prancūzus galima atskirti ir pagal dialektą, jie skiriasi“, – sako Jolita.
Ryte – tik švieži kepiniai, vakare – būtinai desertas
„Ryte prancūzai geria espreso kavą, šviežias vaisių sultis, valgo šiltus kroasanus su uogiene, šokoladines bandeles ar bandeles su obuoliais, prancūzišką batoną su džemu. Tai yra pagrindiniai jų pusryčiai. Mūsų kaimynai keliasi apie 6 valando ryto ir eina į duoninę pirkti bagetės. Tikri prancūzai valgo tik šviežią duoną ir nesupranta, kaip galima valgyti kitokią. Jie visuomet rytais perka šviežius gaminius. Mes tuo klausimu nesame prancūzai“, – juokiasi Jolita.
Kavos pertraukėlės, nesvarbu ar darbe, ar namuose, būna apie 10.30 val.
Pietums prancūzai įprastai valgo kelis patiekalus: pirmajį, tai yra salotas ar sriubą, tuomet karštąjį, tai būna žuvis, vištiena su bulvėmis ir šiltomis daržovėmis, troškiniai, gali būti lietiniai, būtinai desertas. Jų pietūs būna pakankamai ilgi, neretai su vyno taure. Jeigu ne kavinėse, prancūzai mėgsta pasiimti maistą išsinešimui, dažniausiai tai įvairūs sumuštiniai, ir pietauti parkuose.
Vakarienė prancūzų šeimose valgoma apie 19.30-20.00 val. Vakare valgomi kepsniai, gali būti viščiukas ar jautiena vyno padaže, traškios bulvytės, makaronai su įvairiausiais priedais ir padažais, jūros gėrybės. Mėgstamos sriubos: svogūnų ir „bouillabaisse“ kreminės sriubos, troškiniai iš veršienos, avienos. Būtinai desertas, sūris.
Daug dirbantys ne visada gali spėti paruošti vakarienę, tad nemažai šeimų vakarais galima sutikti kavinėse.
Jolita sako, kad nors prancūzai atrodytų valgo nemažai, jie nėra nutukę dėl esminių priežasčių: jų porcijų dydžių niekaip nepalyginsi su vokiečių ar amerikiečių, ar net mūsų, lietuvių, porcijomis. Taip pat prancūzai išties nemažai juda, sportuoja, labai prisižiūri.
„Mūsų namuose labai daug lietuviškos virtuvės. Rasa, kuri pas mus atvyko po penktojo vaiko man sugrįžus į darbą, pamalonina mūsų šeimą ir cepelinais, ir balandėliais, ir kugeliais, burokėlių, kopūstų sriubomis, sultiniu, visokiais lietuviškais pyragais. Buvo periodas, kai Rasos nebuvo, tai tikrai buvo nelengva, nes dirbti, rūpintis vaikais, buitimi, gaminti 7 narių šeimai yra nemažas iššūkis. Mes nevalgome pusfabrikačių, tad gaminimas būna užima daugiau laiko. Aš pati namuose gaminu lazaniją, troškinius, verdu daug įvairiausių sriubų, kepu lietuviškus kotletukus, taip pat mėgstame bulvių patiekalus. Savaitgaliais valgome storus olandiškus blynus su vaisiais“, – pasakoja Jolita.
Žiemą – kalnai, vasarą – Viduržemio jūros pakrantė
„Prancūzai išties be galo myli savo šalį. Pažįstu bent kelias šeimas, kurios nėra išvažiavusios iš Prancūzijos arba labai retai išvykstančios, nes jiems pilnai pakanka savo šalies praleisti atostogas. Ne be reikalo Prancūzija yra pirmaujanti šalis pagal turizmą pasaulyje. Paklauskime bet kurio amerikiečio, kanadiečio, japono ar kiniečio – jie visi nori į Prancūziją. Tad ir patiems prancūzams yra užtektinai argumentų, kodėl nereikia išvykti iš šalies. Pritariu šiai nuomonei, nes Prancūzijoje yra tikrai nuostabiai graži gamta, labai daug skirtingų regionų, šalis turi viską: vandenyną, jūrą, kalnus, vulkanus, lygumas, miškus, ežerus, upes, nuostabias salas, kopas, įspūdingą kultūrą, istoriją, maisto kultą“, – vardina Jolita.
Jolita pastebi, kad prancūzams svarbu turėti antrus namus su vaizdu į jūrą, žinoti, kad jų seneliai turėjo pilį, atgaivinti tokį gyvenimo būdą. Prancūzai labai mėgsta Korsikos salą, Normandiją, Alpes, visą Viduržemio pakrantę, Nicą, Sen Tropezą, Avinjoną, kuris yra kultūros sostinė, ypatingai vasarą, kuomet vyksta meno renginiai, festivaliai. Tokiose vietose nemažai pasiturinčių prancūzų turi savo antruosius namus. Prancūzai važiuoja ir į Pirėnus, tie kurie myli vandenyną, nebijo medūzų ir šalto vandens, važiuoja į Bretanę, kur yra daug moliuskų ir austrių ir nuostabi gamta. Dar viena prancūzų mėgstama vieta yra palei Luaros upę, kur išsidėsčiusios įstabaus grožio buvusių karalių pilys.
„Labiau norėčiau pažinti Prancūziją, bet mūsų šeimos visi keliai veda į Vilnių arba į Olandiją, kur yra vyro gimtinė. Atostogas, kurias turime, daugiausiai praleidžiame Lietuvoje, vasarą vykstame į Nidą. Nuo pat gimimo ten mane veždavosi tėveliai“, – pokalbį baigia Jolita.
