Vietiniai vadina muzungu
„Lietuvoje man visuomet buvo labai nuobodu gyventi. Nuolatinis cepelininis dangus varė depresiją. Kai tik išvažiuodavau į šiltus kraštus, iškart atsigaudavau. Vien kitas klimatas ką reiškia: kita nuotaikas, noras veikti. Nuolatinis bėgimas Lietuvoje irgi buvo išsekinęs. Esu šaulys, nors mėgstu keliauti, esu aktyvi, bet nemėgstu skubėti, bėgti, po šimtą reikalų per dieną tvarkyti ir strese gyventi, nors juos ir sutvarkydavau. O štai čia turi penkis reikalus per dieną, vieną sutvarkai ir esi laimingas“, – linksmai pokalbį pradeda Aida.
Aida prisimena, kad vos atvykusi į Keniją patyrė patį tikriausią kultūrinį šoką, pradedant nuo afrikiečių kasdienybės: „Būdavo einu, šaligatviai tai yra, tai nėra, apšvietimas tai yra, tai nėra, didžiausios duobės. Baisu, nes atrodo, kad tuoj apvogs, užpuls. Dabar einu, kaip einu, iš mano eisenos vietiniai supranta, kad daug metų čia gyvenu. Suvokia, kad nei man ką pasakys, nei pakalbins, nei užgaus, nei aš jų bijau“.
Aida sako iš pradžių nervinosi, kad ją nuolat vadindavo muzungu: „Jeigu esi baltaodis, tai būtinai pasako, kad esi muzungu, lyg pats nežinotumei, kad esi baltas, jie vis tau primena (juokiasi). Iš pradžių norėjosi ką nors atgal atrėžti, o paskui pagalvojau kam nervintis, jeigu jie žemesnio išsilavinimo, nematę to baltaodžių, tegul sako ką nori. Kaip ir Lietuvoje, nežinau, kiek tų juodaodžių šiandien yra, galbūt jau irgi pripratę, bent anksčiau juk irgi visi pamatę atsisukinėdavo, kur jis eina, ką perka, ką jis čia veikia ir panašiai (juokiasi)“.
Kenija, pasak čia gyvenančios moters, yra kontrastų šalis: čia arba labai gerai, arba labai blogai. To viduriuko labai mažai yra. Bet jeigu susirandi tą vidurį, tai čia puiku gyventi.
Standartinę šeimą sudaro keli šimtai žmonių
Gyvent Afrikoje Aidą iš pradžių daug kas stebino. Štai kad ir ištekėjus už vyro masajaus neatsigynė kvietimų organizuoti, dalyvauti pačiose įvairiausiose šeimos šventėse.
„Ta šeima – tai 300–400 žmonių. Jeigu yra bent menkiausias kraujo ryšys, jie tai vadina šeima. Mes juk net nežinome savo antros, trečios eilės pusbrolių ar pusseserių, jų vaikų ir anūkų vardų. O čia visi viską žino. Papuoliau į nuolatinį renginių ir švenčių maratoną. Tai vestuvės, tai gimtadieniai, tai krikštynos, tai dar velniai žino kas, pinigus tik renka, sąrašus tik sudarinėja, kas kur dalyvauja, mano telefonas tiesiogine prasme lūžo nuo tų visų organizavimų“, – juokiasi prisiminusi Aida.
Nori žmonos? Būsimiems uošviams teks atseikėti karvių
Norintiems sužinoti ir pamatyti tikrąsias Kenijos tradicijas, Aida pataria vykti į periferiją, aplankyti skirtingas gentis, kurios buvo klajojančios, bet čia adaptavosi. Yra ir tokių, kurios keliauja toliau visą savo gyvenimą. Visose jose apstu išlikusių apeigų, papročių, tenykščiai gyvena pagal savo taisykles, tos genties principus.
Aida sako, kad žiūrint tradiciškai, jie viską matuoja ne pinigais, o karvėmis: „Kiek, pavyzdžiui, koks nors masajus turi karvių, toks jo yra ir statusas bendruomenėje. Jeigu jaunam vyrui kažkas padovanojo kelias karves, tai jis eina jas ir gano, kur akys veda. Nėra ribų, kad čia mano žemė, čia tavo, jis gali nueiti iki Nairobio ir gano mieste savo tas karves, todėl ir pilnas tų karvių Nairobis, sunku ir pravažiuot būna (juokiasi)“.
Kas įdomu visoje šalyje, kad jeigu jaunas vyras nori vesti vieną ar kelias žmonas, tai jis turi mokėti merginos šeimai kraitį arba išpirką, kuri nėra maža ir ji skaičiuojama karvėmis. „Jų gali būti nuo kelių iki tūkstančio ir daugiau. Tai yra išlikusi gyva tradicija iki šiol. Jeigu vyras nepasiturintis, jis būsimiems uošviams gali duoti vieną karvę, dvidešimt ožkų, dešimt avių ir panašiai, iki vištų dar nenueina (juokiasi). Taigi, tradiciškai nuo nuotaką Kenijoje reikia susimokėti“, – pasakoja Aida.
Į mergaites jų tėvai, pasak Aidos, nemažai investuoja, pirmiausiai į jos išsilavinimą, tad šeimai užauginti mergaitę yra brangus malonumas. Todėl tokiu būdu – imdami karves, jie tarsi nori susigrąžinti savo investicijas. Kraitis nesumokamas per vieną kartą, jis išskaidomas. Pavyzdžiui, pirmą kartą žentas duoda dešimt karvių, po dviejų metų dar tiek pat, po dešimt metų – dar dešimt ir panašiai. Taip uošviai įpareigoja vyrą būti šeimoje, kad būtų stabilumas.
„Kadangi Kenija yra labai didelė, karvės kaina priklauso nuo vietos, kur ji auga. Jeigu Turkanoje, tai jos liesos ir kainuoja mažiau – apie tūkstantį JAV dolerių, bet jeigu Nairobyje, ar kur derlingos žemės, tai tos karvės tokios, kaip Lietuvoje – stambios, gražios, pieno duoda. Tai jos kainuoja apie du tūkst. dolerių“, – sako Aida.
Sužinojus, kad vyras miega su kitomis moterimis, išmetė iš namų
„Per šią pandemiją išlindo visos ydos, visos žmonių spalvos. Vieni tapo stipresni, silpnesniųjų savybės ir ydos dar labiau išryškėjo. Mano vyras pradėjo norėti iš namų eiti, į darbą juk nereikia, tai atsirado kompanijos, alkoholis, kitos moterys. Taip ir užsibaigė mūsų neilga graži istorija, trūkusi beveik trejus metus“, – su vyru masajumi dabar jau ir oficialiai išsiskyrusi Aida.
Aida pastebi, kad afrikiečiams atrodo, kad santykiai su moterimis yra kaip žaidimas: „Kažkas nepatiko, atsirado konfliktas, jie jau nori bėgti pas kitą. Nori laisvai gyventi, kuo būtų kuo mažiau atsakomybių. Tiesiai kalbant, jie pernelyg daug atsipūtę. Jeigu tik namuose įsižiebia bent minimalus ginčas, jie iškart bėga į barą, reikia jiems su draugais pabūti. Grįžta namo, konfliktas dar didesnis, kitą dieną viskas kartojasi. Tada pradeda ieškoti kitos moters, atrodytų, kad ta kita bus kitokia. Pas mane taip ir atsitiko, viskas vyko palaipsniui. Aišku, gal ir pandemija įtakojo aplinką, bet mano toks būdas, kad galima rasti išeitį iš visokių situacijų. Tikrai nesu teisėjas ir negaliu sakyti, kad tik vyras blogas. Tris kartus buvau ištekėjusi ir galėčiau sakyti, kad visi jie buvo blogi. Bet taip nėra, visur būna abipusė kaltė. Bet manau, kad viskas tik į gera. Nereikia gaišti laiko su žmogumi, su kuriuo ne pakeliui, nes to laiko nedaug turime“, – tuo tikra Aida.
Nors būdamas vyru ją skaudino, moteris vis tikėjo, kad tai praeis: „Stebėjau, laukiau, gal negerai jam, gal vėliau bus geriau, bet paskui neapsikenčiau. Gyvenimas su juo buvo kaip amerikietiški kalneliai. Nors Afrikoje išmokau geležinės kantrybės ir tolerancijos, išmokau net nepergyventi, jei jis namo negrįžta, bet kai pradėjo po tris naktis namo nebegrįžti, tai tada jau supratau, kad taip tęstis daugiau nebegali. Visa pakantumo taurė buvo išsemta. Po to, kai sužinojau, kad permiegojo su kažkokiomis moterimis, tai tiesiog išvariau iš namų kaip šunį, ramia sąžine išmečiau jo rūbus per tvorą“.
Pačios afrikietės, pasak Aidos, savo vyrų neištikimybę atleidžia, nes pas juos iš esmės lengvesnis požiūris į gyvenimą. „Nors nėra taip labai baisu ir neįprasta, bet moterys sužinojusios apie vyro neištikimybę daro didžiausias dramas. Susiranda tą kitą moterį, jai skambinėja, eina pas raganius, buria. Gerai, kad aš neįklimpau, kad niekas neužbūrė“, – juokiasi moteris, kuriai išgyventi skyrybas padėjo susikoncentravimas ties savo verslu.
Paklausus, ar nebaisu būtų dar kartą su Kenijos piliečiu pradėti santykius, Aida sako, kad jai jau niekas nebaisu, kad yra užsiauginusi storą odą. „Jeigu yra žmogus, kuris nori, stengiasi, turi tikslų, jų siekia, galime draugauti, bet jeigu per per porą mėnesių pamatau, kad nieko panašaus nėra, tikrai gumos netempiu ir iškart viso gero. Nebenoriu nei pati sau nervų gadini, nei pagal save kitą žmogų pertvarkyti. Kita vertus, jei ką galime pakeisti, tai tik save arba savo požiūrį. Jeigu žmogus vėluoja, tai jis ir vėluos, jei nekelia ragelio, kada tau reikia, vadinasi ir nekels, kai koją nusilauši. Į santykius labai lengva įklimpti, to dėmesio nuolat susilaukiu labai daug, galiu kad ir su keliais susidėti, bet kam to reikia? Tada tik ir žiūrėk, kad iš namų kas nedingtų, ar nesąmonių nepridarytų“, – atvira Aida.
Turtingi Kenijos žmonės labai mėgsta puikuotis savo turtais
„Jeigu pažiūrėti į turtingus europiečius, kuriuos matau čia atvykstančius keliauti po safarius ir pačią šalį, tai matau, kad jie niekuo neišsiskiriantys ir dar paprastesni už tuos, kurie turi gerokai mažiau. Nebūna taip, kad jie pradeda viską pirkti, ar sakyti, kad čia jiems nepatinka, kad norėtų liuksų ir prabangiausių šampanų.
Bet jeigu afrikietis turi pinigų, tai apie tai žinos visi giminės, kaimynai, draugai, visas rajonas. Jie labai nori parodyti savo galimybes. Būtinai iškils pilies dydžio namas, vaikai į prabangias mokyklas bus vežiojami nuosavų vairuotojų prabangiais automobiliais. Žmona būtinai bus ilgiausiais priaugintais nagais ir ilgiausiomis ryškiomis blakstienomis, kad tik pamatytų, kad jos gali sau tai leisti. Jeigu eina apsipirkinėti, tai rankose būtinai turės daug pirkinių maišelių, būtinai nusifotografuos, į Instagram įdės, kad tik visi pamatytų. Jeigu kokius „Nike“ batus nusipirko, tai per visą nuotrauką tie batai ir bus, net veido joje nebereikia“, – juokiasi Aida.
Jeigu atėjai į svečius, tai turi nakvoti, kitaip negerbi šeimininkų
Iš pat pradžių Aidai visi sutikti žmonės atrodė labai draugiški, kol kažko nepradėdavo su jais daryti, ar tai būtų verslas, ar tiesiog draugystė. Tuomet stebėdavo, ar ja nesinaudoja, ar iš namų ko nepavogė, kai juos pasikviečia. Būdavo visko. Čia, pasak Aidos, reikia viską numatyti.
„Kai per pandemiją reikėjo pagalbos mano verslui, tai tie visi draugai labai greit dingo. Bet kai man gerai, tai jų apstu aplink. Tad po tų kelių metų, liko nedidelis, bet patikimas, sąžiningas, stabilus draugų ratas. Yra Nairobyje ir nuolat gyvenančių lietuvių, su kuriais pabendraujame. Bet dažniausiai čia atvyksta lietuvių verslininkai, kurie tai atvažiuoja, tai išvažiuoja“, – pastebi Aida.
Kas Aida labiausiai nustebindavo, kad jeigu ateini į svečius, tai būtinai turi nakvoti. „Jeigu atvažiavai ir išvažiavai, tuomet yra tų namų negerbimas. Kuo ilgiau būni, tuo labiau gerbi. Tuomet ir priėmimas būna aukščiausio lygio. Tai atvažiuoju ir išvažiuoju po trijų dienų, kad visi laimingi būtų“, – juokiasi moteris.
Aida pastebi, kad pasiturinčiai gyvenančios moterys, su kuriomis bendrauja, dažniausiai nedirba, tad kviečiasi į svečius, nes joms reikia moteriškos kompanijos: „Kai pagimdo vaikus, jos dažniausiai laiką leidžia namuose, bet jų netvarko, tam yra tarnaitės. Vietoj to, kad ką nors rimtesnio nuveikti, jos žiūri kokį nors serialą, nagus nuvažiuoja pasitvarkyti. Nesakau, kad yra neišsilavinusios, bet reta kuri dirba, nebent ką nors nerimto online. Jaučiasi, kad mėgsta patinginiauti. Vyrams tenka daugiau atsakomybės, kad užtikrinti tokį gyvenimą, už vaikų mokyklas mokėti“.
Neatsimena, kada rankose laikė banknotą, bute gyventi neįmanoma
„Kenijoje visi čia seniai dirba online. Praktiškai niekur nereikia eiti, viską atveža, susimoki trims į mėnesiams už atvežimą į namus ir nebesirūpini. Atsiskaitymo online sistema pradėjo veikti prieš gerus 10-12 metų. Ateini su telefonu ir nusiperki. Neprisimenu, kada čiupinėjau grynų pinigų kupiūrą. Turguose irgi už prekes mokama per telefoną, yra vietinė programėlė. Gali vieną bananą už dešimt centų pirkti, išsiunti telefonu tuos centus į parduodančio jį numerį. Jeigu norėsi atsiskaityti grynais, jis tau vis tiek atsiųs, nes neturės grynųjų, nes jų nenaudoja. Kad visai nebūtų grynųjų, taip gal nėra, bet aš jų seniai nebematau“, – pasakoja Aida.
Aida pastebi, kad Nairobyje daugiausiai žmonės nekilnojamą turtą nuomojasi. Gerame rajone išsinuomoti kotedžą su dviem miegamaisiais mėnesiui kainuoja 500–600 JAV dolerių. Už vieno miegamojo kotedžą privačioje, saugioje teritorijoje su sodu, pavėsinėmis, parkingu, apsauga ji moka 400 JAV dolerių. Butų nuoma pigesnė. „Butuose gyvenau pačioje atvykimo pradžioje, man juose buvo pernelyg daug triukšmo. Kaip matote per muilo operas, tai čia tas pats – rėkia, šaukia, verkia, emocijos liejasi per kraštus. Įlipi į autobusą, ten irgi garsiausiai kalba telefonu, tai arba jiems atrodo, kad jų negirdi, arba nori parodyti, kad jie labai svarbūs. Aš net negaliu į kirpyklą normaliai nueiti, nes jos labai garsiai kalba, jų tokia natūra. Pradeda galvą skaudėti, tai kirpėjas jau seniai kviečiu pas save į namus“, – juokiasi moteris.
Kalbant apie maistą ir jo kainas, tai vietinių patiekalų restorane Nairobyje vakarienė dviem kainuoja 10-15 dolerių. Europietiškuose, meksikietiškuose restoranuose galima susimokėti ir po 100 dolerių. Yra pora restoranų, kur parduodama sužeistų laukinių gyvūnų, tokių kaip buivolų, zebrų, stručių, krokodilų, antilopių mėsa. Restoranai griežtai prižiūrimi, turi licenzijas. Tokiuose restoranuose brangu: vakarienės kaina žmogui kainuoja apie 80 dolerių.
Pasigenda tikrosios Kalėdų dvasios
Kalėdos Kenijoje, pasak Aidos, nėra tokios, kaip Lietuvoje: nėra taip, kad visi aplink eglutę, laksto dovanų kaip išprotėję, bandydami įtikti ar ruošia gausius stalus, nėra Kalėdų senių, nes karšta vilkėti tokias aprangas, dovanų kultūros irgi nėra, sniego nėra. Namus dažniausiai pasipuošia netikromis nedidelėmis eglutėmis, nors prekybos centrai bei pagrindinės gatvės būna gražiai papuoštos. „Nėra nei amerikietiškos pompastikos, nei jaukios kalėdinės kibirkštėlės. Kiek čia gyvenu, vieną kartą tik buvau eglės šaką pasipuošus“, – atvira Aida.
Pirmąją Kalėdų dieną labiau tikintys žmonės eina į bažnyčią, po to papjauna ožką, pavalgo, pasikalba ir viskas. Aidai, pripratusiai kitaip švęsti Kūčias ir Kalėdas, tai atrodo kaip eilinė diena: „Sausį dukra planuoja atskristi, tai aš jos labiau laukiu nei Kalėdų, juolab kad per didžiąsias šventes visuomet dirbu, nes atvyksta daug turistų, kurių programa reikia pasirūpinti“.
Moteris sako pastebinti, kad iš esmės, afrikiečiai mėgsta švęsti šventes. Dideli renginiai būna per dvi jų Nepriklausomybės dienas, švenčia Mamos dieną, Velykas, kitas tradicines krikščioniškas, religines šventes. „Mėgsta atsipalaiduoti, bendrauti, namuose vieni būti nemėgsta: arba eina kur nors, arba turi svečių. Aišku, kartais trunka kantrybė, kai ateina kavos ir sėdi penkias valandas, kol visos kavos neišgeria ir viso pasaulio neapkalba“, – juokiasi Aida, kviesdama nebijoti ir aplankyti Keniją, kur patirsite tokių dalykų, kurių nes susapnuoti būtų sunku. Jeigu norėsite rasti Aidą ir pasitarti dėl kelionių, ieškokite jos Instagram profilyje.
