VšĮ Pakuočių tvarkymo organizacijos (PTO) direktoriaus pavaduotoja Bena Razbadauskienė papasakojo, kodėl nereikėtų ieškoti vienkartinės alternatyvos plastikiniam produktui, o verčiau rinktis daugkartinę pakuotę bei kokią žalą aplinktai daro netinkamai pasirinktos pakuotės.
Pastaruoju metu daug kalbama apie tvarumą ir tai, jog vienas svarbiausių klausimų yra milžiniški sunaudojamų pakuočių kiekiai. Kokią žalą daro sunaudojamos vienkartinės pakuotės?
Pakuotė pakuotei nelygu. Ir pagal medžiagiškumą vienos pakuotės rūšies daromos žalos negalima lyginti su kitos rūšies pakuote. Tvariausiomis laikomos stiklinės pakuotės. Jos gali būti perdirbamos neribotą skaičių kartų. Tuo tarpu popierius gali būti perdirbamas maksimaliai keturis kartus. Plastikinės pakuotės jau vien savo sudėtimi yra skirstomos mažiausiai į devynis porūšius, todėl jų sutvarkymas yra itin sudėtingas.
Lengviausiai perdirbamos yra HDPE, PET, LDPE pakuotės. Tik dalis buityje susidarančių pakuočių yra atskirai surenkamos ir perdirbamos r kitaip panaudojamos. Kita dalis patenka į mechaninio biologinio apdorojimo įrenginius ir po rūšiavimo, jeigu pavyksta išrūšiuoti, jos būna išvežamos į deginimo įrenginius. Jeigu nepavyksta – į sąvartyną. Kita dalis pakuočių dėl savo fizinių savybių, dydžio (smulkios) ar sudėties (sudarytos iš kelių medžiagų) yra neperdirbamos ir geriausiu atveju panaudojamos energijai išgauti. Dar blogiau, kai pakuotėmis atsikratoma neleistinais būdais, pavyzdžiui, paliekant jas gamtoje. Visi esame girdėję apie stulbinamus plastiko atliekų kiekius randamus vandenynuose. Plastiko pakuočių natūralaus irimo trukmė siekia ir 500 metų.
Apie kokį surenkamų vienkartinių pakuočių kiekį apskritai dabar kalbama?
Į vidaus rinką Lietuvoje išleidžiama daugiau kaip 370 000 tonų vienkartinių pakuočių, kurių beveik 190 000 tonų susidaro buityje, t.y. namų ūkiuose. Dalis šio pakuočių kiekio sutvarkoma užstato sistemoje. Kita jų dalis – apie 160 000 tonų turi būti sutvarkoma savivaldybių organizuojamose sistemose, naudojantis rūšiavimo konteineriais.
Šiandien rūšiavimo konteineriais surenkama virš 65 000 tonų. Vadinasi, likusi dalis patenka į mišrių atliekų konteinerius, tuomet keliauja į mechaninio biologinio apdorojimo įrenginius, ir jeigu šiais įrenginiais nepavyksta išrūšiuoti – į sąvartynus. Dėl šios priežasties prarandamos perdirbimui tinkamos pakuotės kaip žaliava.
Kokių pakuočių yra išmetama daugiausiai ir kokias turėtume jau nedelsiant pakeisti daugkartinėmis?
Beveik pusę buityje susidarančių pakuočių atliekų kiekio sudaro stiklinės pakuotės. Vienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai 23 kg. Antroje vietoje plastikinės pakuotės – vienam gyventojui vidutiniškai 17 kg. Didžiausia dalis buityje susidarančių pakuočių yra maistinės pakuotės. Jų įvairovė tiek savo sudėtimi, tiek fizinėmis savybėmis, tiek panaudojimu yra didžiulė, todėl jų panaudojimas antrą kartą yra praktiškai neįmanomas. Galbūt dalį stiklinių pakuočių, tokių kaip stiklainiai nuo konservuotų daržovių, ir galėtų tapti daugkartinėmis, bet tai tik labai nedidelė dalis. Todėl geriausias būdas tinkamai tvarkyti atliekas yra mažinti jų kiekius, keičiant savo vartojimo įpročius.
Lietuvoje kasmet sunaudojama apie 40 mln. vienkartinių kavos puodelių. Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje per dieną sunaudojami maždaug 7 mln., o per metus – apie 2,5 milijardo vienkartinių kavos puodelių. Vis dažniau minima, kad juos reikėtų pakeisti daugkartiniais ar bent jau tvariais. Geriausiais variantas, žinoma, turėti savo daugkartinę pakuotę.
Kokius pokyčius, kalbant apie pačios visuomenės požiūrį, pastebite?
Gyventojų sąmoningumas auga. Dabar jau nieko nenustebinsi gražia pakuote. Apklausos rodo, kad vis dažniau vartotojas atkreipia dėmesį į kokią pakuotę supakuotas produktas. Vartotojui svarbu, kas tos pakuotės viduje. Tačiau turime surasti, kad yra daug veiksnių, kurie daro įtaką gamintojo pasirinkimui, į kokią pakuotę supakuoti savo gaminius. Tai būtų ir pakuotės medžiaga, prailginanti produkto galiojimo terminą, ir pakuotės dydis bei įpakavimo būdas, kuris užtikrintų produkto saugų transportavimą ir sandėliavimą.
Parduotuvėse galime rasti daugkartinių alternatyvų vienkartiniams maišeliams, šiaudeliams, dėžutėms, įrankiams, pakuotėms ir kitiems daiktams. Tačiau kokio pokyčio reikėtų jau dabar?
Lietuvoje galioja gamintojo atsakomybės principas, kuris sako, kad gamintojas yra atsakingas už visą pakuotės ar apmokestinamo gaminio būvio ciklą. Pradinėje stadijoje projektuojant pakuotę, pasirenkant pakuotės medžiagą, gamintojas priima sprendimą, vadinasi, gamintojas turi priimti atsakomybę ir už tokios pakuotės sutvarkymą. Visi su pakuotės gamyba ir sutvarkymu susiję kaštai įskaičiuojami į produkto kainą. Tik vizualiai pirkėjas to nemato.
Skaičiuojama, kad su pakuote susiję kaštai produkto kainoje sudaro 16 proc. Neįmanoma išvengti pakuočių ar kitų vienkartinių gaminių, tačiau sumažinti jų kiekius įmanoma. Kiekvienas iš mūsų apsipirkdamas turėtų pagalvoti, ar tikrai to daikto man reikia. Gal galima rasti alternatyvą namuose, o gal galiu pasiskolinti iš draugų? Tačiau jeigu nei vienas variantas netinka, tai bent jau tinkamai atsikratyti susidariusiomis atliekomis.
Ar idealiu atveju eidami apsipirkti turėtume turėti patys daugkartines alternatyvas? Ką patartumėte turėti kiekvienam ir kokių taisyklių laikytis jau dabar?
Bent į prekybos centrą reikėtų eiti su savo daugkartinio naudojimo maišeliu. Yra daug prekybos vietų, kur produktai sveriami, todėl neškimės savo tarą. Bus patogiau ir mums, ir atliekų kiekius sumažinsime. Dažnai pastebiu, kad jau supakuotus produktus pirkėjai deda dar į vienkartinius maišelius. Perkant vieną ar kelis obuolius ar kitas daržoves taip pat reikėtų vengti plonų maišelių. Parsinešę namo daržoves ar vaisius mes vis tiek juk švariai nuplauname.
Dažnai dangtelis būna pagamintas iš kitokios medžiagos, todėl pakuotės sudedamosios dalys turi būti atskiriamos. Stiklinės pakuotės metamos į stiklui skirtus konteinerius, popierinės pakuotės – į popieriui skirtus konteinerius, visų kitų medžiagų pakuotės, tokios kaip plastikinės, PET, tetrapakai, metalinės – į pastikui skirtus konteinerius.
Visos pakuočių atliekos turi būti metamos į rūšiavimo konteinerius. Pakuotėse neturi būti turinio, t.y. iš pakuočių niekas neturi tekėti ar byrėti.
Rūšiavimas nėra sudėtingas, tačiau visgi reikia vadovautis pagrindinėmis rūšiavimo taisyklėmis.