Verslo (ne)atsakomybė
Specialistai pastebi, kad pakuočių kiekis mišriose komunalinėse atliekose nuolat didėja. Remiantis paskutiniais Atliekų kultūros indekso tyrimais, pakuočių atliekų kiekis mišriose komunalinėse atliekose vienam gyventojui siekė 112 kg. Tai verčia ieškoti išeičių ir galvoti apie naujas priemones bei garsiau kalbėti apie pakuočių gamintojų ir importuotojų atsakomybę.
Pakuojant prekes į neperdirbamas pakuotes gamintojai sukelia sunkumų tvarkant šią pakuotę. Vartotojas suka galvą, kaip turėtų pasielgti norėdami gyventi tvariau, o atliekų tvarkytojai skambina pavojaus varpais – didžiuliai atliekų kiekiai verčia nedelsti ir ieškoti išeities.
Šiuo metu savivaldybės atsako už pakuočių surinkimą. Jau prieš kurį laiką kalbėta, kad svarbų vaidmenį vaidina verslai. Tačiau čia neretai išgirstamas argumentas, jog gaminama ir parduodama tai, kam yra paklausa. Leidžiama suprasti, kad jei žmonės nepirktų gražiai atrodančių, tačiau sudėtingai rūšiuojamų ar neperdirbamų pakuočių, galima būtų keisti tokią praktiką.
Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) direktoriaus Tomas Vaitkevičiaus teigimu, idealiu atveju verslas turėtų leisti bent pasirinkti, kokią pakuotę žmogus nori užsisakyti – ekologišką ir lengvai perdirbamą ar tiesiog išvaizdžią. Pasirinkimo galimybė mus priartintų ir prie tvaresnio gyvenimo būdo bei padėtų sumažinti taršą, sumažintų išmetamų su komunalinėmis atliekomis pakuočių kiekį, o ilgainiui – ir atliekų tvarkymo įkainius.
Bauda – ne išeitis
Vienas svarbiausių veiksnių, kuris daro įtaką atliekų tvarkymo kainos kilimui, o kartu ir didina už tai mokamus mokesčius – išmetamų atliekų kiekio didėjimas. Kartu tai yra rodiklis, kurį kiekvienas iš mūsų galime keisti ir su laiku pakeitus atliekų tvarkymo įpročius į teigiamą pusę, atitinkamai mažėtų ir mokesčiai už mišraus komunalinio atliekų srauto tvarkymą. Specialistų teigimu, jei atliekas pavyktų rūšiuoti tvarkingai, galėtume apskritai išvengti mišrių komunalinių atliekų.
„Reikia pripažinti, kad mokesčiai už atliekų tvarkymą nėra dideli, palyginus su kitais mokesčiais, tad žmonių įpročiams jų didėjimas ar mažėjimas gali ir nedaryti įtakos. Tačiau, kai kalbame apie rūšiavimą, turime turėti galvoje, kad pagal įstatymą jis nėra teisė ar pasirinkimas. Tai yra pareiga, už kurios nevykdymą yra numatytos bausmės.
Kita vertus, esu įsitikinęs, kad situaciją pakeisime ne bausmėmis ir baudomis. Pirmiausiai čia reikia sąmoningumo ir supratimo. Kai pasikeičia žmonių požiūris, pasiekiamas geriausias rezultatas, o bauda neskatina keisti elgesio. Jei turi polinkį nesilaikyti taisyklių, išmesi tai ir naktį, kai manysi, kad niekas nepagaus. Tačiau, kai žmonės surenka tonas statybinių atliekų ir suverčia jas į mišrių atliekų konteinerį, baudos neišvengiamai turi būti skiriamos“, – teigė VAATC direktorius.
Picos dėžutės dilema
Pasiteiravus, kokie nuogąstavimai ir klausimai rūšiuojant pakuotes dažniausiai kyla žmonėms, T. Vaitkevičiaus sakė, kad dažniausiai klausiama, ar visos išrūšiuotos atliekos keliauja į sąvartyną ir kodėl reikia rūšiuoti neperdirbamas pakuotes.
„Tiek nacionaliniai teisės aktai, tiek Europos Sąjungos direktyvos draudžia šalinti sąvartynuose atskirai surinktas atliekas. Tačiau reikia pripažinti, kad ne visos atskirai surinktos pakuotės gali būti perdirbtos, todėl, pavyzdžiui, kombinuotos pakuotės yra deginamos išgaunant energiją“, - sakė pašnekovas.
Komentuodamas teiginius, kad nereikia rūšiuoti neperdirbamų pakuočių, T, Vaitkevičius sako, kad aiškiausiai situaciją iliustruoja picos dėžės pavyzdys: „kur turi keliauti riebaluota picos dėžė? Ar į popieriaus pakuotėms rinkti skirtą konteinerį, o gal į mišrias atliekas? Kam mesti ją į pakuočių konteinerį, jei tokia pakuotė nebus perdirbta? Atsakymas paprastas ir jį reikėtų prisiminti – pakuotė turi keliauti į pakuočių konteinerį. Picos dėžutės atveju, jei yra picos, ją išmeskite į mišrių komunalinių atliekų konteinerį, o dėžutę privalo sutvarkyti gamintojai.
Taip yra todėl, kad pakuočių tvarkymas yra gamintojo atsakomybės sritis – būtent gamintojai atsako ir turi finansuoti pakuočių surinkimą bei tvarkymą. Kai perkame kažkokį produktą, kuris yra supakuotas, jau sumokame už pakuotės tvarkymą, o tai, kad gamintojai išleidžia pakuotes kurios neperdirbamos yra jų sąžinės bei finansinės atsakomybės klausimas“, – pastebėjo VAATC vadovas.
Minėtu picos dėžutės atveju, riebaluotą dėžutę išmetus į mišrių komunalinių atliekų srautą sumokėsime už ją dar kartą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad gamintojai, siekdami palengvinti pakuočių tvarkymą, neturėtų gaminti sudėtingai perdirbamos pakuotės ar imtis kitų priemonių pakuotės švarai palaikyti.
„Picų prekiautojai turėtų pradėti į dėžutes dėti sviestinio popieriaus. Tuomet pati pakuotė neišsiteps. Turime žinoti, kad neprivalome dar kartą mokėti už blogą pakuotę. Nemeskite picos dėžutės į komunalines atliekas. Įsigiję tokį produktą turite teisę jį išmesti kartu su pakuotėmis, nes jau sumokėjote už jo tvarkymą pirkdami prekę“, – pažymėjo T. Vaitkevičius.
Analogiškas klausimas kyla ir norint išmesti, pavyzdžiui, bulvių traškučių pakuotę, kuri nėra perdirbama. Daugelis mano, kad teisingas sprendimas yra tokią pakuotę išmesti į mišrių atliekų konteinerį. Tačiau kartą jau sumokėjus už pakuotę ją perkant, galima sakyti, kad antrą kartą mokama ją išmetant kartu su mišriomis atliekomis. Teisingas sprendimas būtų išmesti tokią atlieką į konteinerį, kuris yra skirtas pakuotėms“.
Spragą įžvelgia ir pakuočių tvarkytojai
T. Vaitkevičiui antrino ir pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ generalinis direktorius Kęstutis Pocius, kurio teigimu, labiausiai pastebima šios sistemos spraga yra tai, kad pakuočių atliekų rūšiavimas paremtas vien tik gyventojų sąmoningumu.
„Pakuočių atliekų tvarkymas šiandien yra paremtas principu, kurio esmė – tas, kas išleido į rinką pakuotę, privalo pasirūpinti ir jos sutvarkymu. Todėl verslai buriasi į gamintojų ir importuotojų organizacijas, tokias kaip „Žaliasis taškas“, kurioms patiki pakuočių atliekų tvarkymo koordinavimą. Šios organizacijos, bendradarbiaudamos su savivaldybėmis ir atliekų vežėjais bei tvarkytojais, rūpinasi rūšiavimo konteinerių tinklo plėtra, finansuoja išrūšiuotų atliekų surinkimą ir užtikrina tinkamą tolesnį sutvarkymą.
Mes galime pasirūpinti atliekomis, kurios randamos rūšiavimo konteineriuose, tačiau niekaip negalime padėti pakuotėms iš gyventojų namų pasiekti tinkamo konteinerio: tai kiekvieno iš mūsų asmeninė atsakomybė “, – paaiškino K. Pocius.
Specialistas taip pat pripažino, kad kalbant apie pakuočių rūšiavimą pastebima gerėjanti sitaucija. Vis daugiau žmonių supranta ir mato to naudą. Praėjusiais metais „Žaliasis taškas“ inicijavo apklausą, kurios rezultatai parodė, kad pakuočių atliekas rūšiuoja jau 51 proc. gyventojų ir dar beveik 35 proc. nurodė, kad tai daro dažniausiai, bet ne visada.
K. Pocius sakė neabejojantis, jog einama teisingu keliu, o mitų ir abejonių dėl atliekų rūšiavimo kyla vis mažiau. „Šiuo metu turime rūšiavimo sistemą, kuri yra labai paprasta gyventojui. Taisyklė trumpa ir aiški: rūšiuojamos visos pakuotės, nepriklausomai nuo jų perdirbimo galimybių “, – procesą smulkiai paaiškino profesionalas.
Pašnekovas taip pat patarė pakuotes, jei tai įmanoma, praskalauti vandeniu, nes tai padės palaikyti konteinerio higieną. Su švariomis atliekomis lengviau dirbti perdirbėjams. Rekomenduojama atskirti ir skirtingų medžiagų pakuotės dalis – išimti plastikinį indelį iš popierinės dėžutės, visiškai nuplėšti jogurto dangtelį, net jeigu visos dalys metamos į tą patį konteinerį. Tai taip pat palengvins darbą moderniems rūšiavimo įrenginiams, kurie specialiais skeneriais atpažįsta pakuotės rūšį.
„Visų siekis yra žiedinės ekonomikos įgyvendinimas, kas yra įmanoma tik perdirbant kuo didesnį kiekį pakuočių. Čia svarbus gamintojų įsitraukimas renkantis tvarią, lengvai perdirbamą pakuotę. Matome progresą taip pat ir šioje srityje – vis daugiau mūsų klientų ieško, randa ir keičia anksčiau naudotus pakuočių sprendimus į lengviau perdirbamus“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.
Dažniausios rūšiavimo klaidos
Nepaisant to, kad vis daugiau žmonių žino apie pakuočių rūšiavimą, klaidų vis dėlto pasitaiko. Pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos vadovas, kalbėdamas apie dažniausiai daromas rūšiavimo klaidas, sakė, kad viena iš didžiausių - nerūšiuojamų atliekų išmetimas į rūšiavimo konteinerius.
Taip pat neretai manoma, kad į stiklo konteinerį gali būti metama viskas, kas dūžta. Tačiau tai nėra teisinga praktika – keramika, porcelianas, krištolas, automobilio langų stiklai gadina žaliavą, šių medžiagų rūšiuoti į stiklo konteinerį negalima. „Taip pat visų prašome prieš išmetant pakuotę visiškai pašalinti maisto likučius – jie genda, užteršia visą konteinerio turinį“, – pridūrė K. Pocius.
Negalima į pakuotėms skirtus konteinerius mesti ir asmens higienai skirtų priemonių, tokių kaip sauskelnės, higieninis popierius, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, o taip pat vaistų pakuotės, švirkštai, medicininės kaukės, vienkartinės pirštinės ir kt.
Reikėtų nepamiršti, kad ir visi elektronikos prietaisai, tokie kaip baterijos, stambių gabaritų atliekos surenkamos atskirai. Joms ne vieta konteineriuose ar šalia jų.
Šalys, turinčios aukštus rūšiavimo rodiklius, paprastai yra įdiegusios sistemą „rūšiuoti apsimoka“, kurios principas – brangus nerūšiuotų, mišrių komunalinių atliekų tvarkymas ir visiškai nemokamas išrūšiuotų atliekų surinkimas. Lietuvoje taip pat papildomai nekainuoja rūšiavimo konteinerių ištuštinimas, tuo pasirūpina gamintojų ir importuotojų organizacijos, tačiau rūšiuojantiems gyventojams, mišrių atliekų surinkimo kainos dažniausiai nesikeičia.
„Patraukliausia motyvacinė sistema yra Belgijoje, kur galioja principas – mokėk už atliekų tvarkymą tiek, kiek išmeti. Gyventojai, norintys išmesti buitines komunalines atliekas, tai gali padaryti tik nusipirkę 3 eur. kainuojantį tam skirtą maišą. Na, o norintys išmesti pakuočių atliekas, tai gali padaryti naudodami 0,03 eur. kainuojantį skaidrų maišelį“, – apie kitų šalių patirtį pasakojo „Žaliasis taškas“ generalinis direktorius K. Pocius.
Laukia pokyčiai
„Reikia pripažinti, kad šiuo metu neturime veiksmingos ir tvarios sistemos užtikrinančios tiek aiškią atsakmybę už pakuočių sutvarkymą, tiek ir tos atsakomybės realizavimą. Už mišrų komunalinį atliekų srautą sumokame per rinkliavą, o pakuočių tvarkymas apmokamas gamintojų ir importuotojų. Tai lemia, jog kiekvienas sau matome, kokios egzistuoja problemos: jos susijusios su neteisingu rūšiavimu, nepakankamu konteinerių mišriam komunaliniam srautui skaičiumi ar vis dėlto problema yra pakuočių konteineriai.
Tačiau klauskime žmonių ir sužinosime, kad apie 80 proc. visų besiskundžiančių žmonių buvo nepatenkinti pakuočių konteineriais ir minėjo, kad jų nepakanka ar jie laiku nesutvarkomi. Tai apsunkina rūšiavimą. Ši problema pasiekė Seimą, kuris priėmė įstatymą, kurio dėka išgryninama visų atliekų tvarkyme dalyvaujančių asmenų atsakomybė ir sudaromos prielaidos užtikrinti jos realizavimą. Tikėkimės, kad po pusantrų metų įgyvendinus šį įstatymą, tai atneš realių teigiamų pokyčių pakuočių tvarkyme“, – pastebėjo Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) direktorius T. Vaitkevičius.
Ką turėtume žinoti apie pakuočių rūšiavimą?
• Visos pakuotės turi būti išmetamos į pakuotėms skirtus konteinerius, nepriklausomai nuo to, ar jos perdirbamos.
• Už pakuotės sutvarkymą sumokame pirkdami prekę.
• Jei pakuotė pagaminta iš skirtingų medžiagų, ją reikėtų atskirti (pavyzdžiui, jei popierinė pakuotė turi plastikinį indelį ar kamštį, reikėtų atskirti popierinę ir plastikinę jos dalis).
• Prieš išmetant pakuotę iš jos būtina visiškai pašalinti maisto likučius.
• Negalima į pakuotėms skirtus konteinerius mesti asmens higienai skirtų priemonių.
• Į stiklo konteinerį negalima mesti keramikos, porceliano, krištolo, automobilio langų stiklų.
• Elektronikos prietaisai, baterijos yra surenkami atskirai, jų negalima mesti į konteinerius.
• Į rūšiavimui skirtus konteinerius negalima mesti nerūšiuojamų atliekų.