Plastiko rūšių, kaip ir pačių plastikinių maišelių, yra labai įvairių, todėl, pasak A. Juozapaitytės, jų suirimo laikotarpis skiriasi – vieni maišeliai gali suirti ir per trumpesnį laiką, kitiems gali prireikti šimtmečio ir daugiau.
„Deja, bet manoma, kad plastikiniai maišeliai niekada visiškai neišsiskaido. Vietoj to, jie palaipsniui tiesiog virsta vis mažesnėmis ir mažesnėmis plastiko dalelėmis. Dažniausiai plastikiniai maišeliai pagaminti iš polietileno, kurio mikroorganizmai biologiškai nesuskaido”, – tikina pašnekovė.
Irstantis plastikas randa kelia ir į mūsų ekosistemą
Plastikui yrant jis pavirsta į mažus, plika akimi galbūt nė nepastebimus plastiko gabalėlius (nuo 0,1 µm iki 5 mm), toks plastikas vadinamas mikroplastiku ir gali patekti į vandenį, vandens organizmus ar net laukinius gyvūnus, taip pakenkdamas ne tik jiems, bet per juos pasiekdamas ir mūsų maisto grandinę.
„Mikroplastikas savo sudėtyje gali turėti įvairių kenksmingų medžiagų, kurios sukelia uždegimus, sutrikdo endokrininės sistemos veiklą, taip pat mikroplastikas gali pritraukti kitus teršalus, kurie kaupiasi organizme ir taip pat sutrikdo organizmo funkcijas”, – pasakojo A. Juozapaitytė.
VšĮ „Žiedinė ekonomika” steigėjas Domantas Tracevičius paantrino, jog mokslininkai teigia, kad plastiko dalelės gali paveikti žarnyno imuninę sistemą bei perduoti toksines medžiagas ir patogenus – ligos sukėlėjus.
Biologiškai suyrančius maišelius A. Juozapaitytė įvardijo kaip tą pačią, tačiau dažnai „nematomą problemą”, nes suiręs maišelis tampa nebematomu ir nebėra laikomas atlieka. Tačiau A. Juozapaitytė pabrėžia, kad iš specialaus bioplastiko pagamintiems produktams taip pat reikia ir specialių sąlygų, jog šie suirtų biologiškai ir nedarydami žalos aplinkai.
„Manau, kad geriau nereiktų maskuoti turimos plastiko taršos problemos, pakeičiant maišelį į suyrantį, o iš esmės spręsti mūsų vartojimo problematiką ir įpročius”, – papildė A. Juozapaitytė.
D. Tracevičius patikino, kad bet koks plastikinis maišelis, ar jis būtų kompostuojamas (biologiškai irus) ar ne, neatsakingai išmestas gamtoje ją teršia: „Dabar jau yra įvairiausių maišelių: įprastinių, bioplastikto, aerodegraduojančių, kompostuojamų ir t.t., tačiau nėra galimybės juos atskirti ir perdirbti. Jeigu visi vienkartiniai plastikiniai maišeliai būtų kompostuojami, juos būtų galima išmesti kartu su maisto ir virtuvės atliekomis ir jie būtų sutvarkomi.”
Sukelia tiesioginę žalą
Anot A. Juozapaitytės, kasmet Europoje sunaudojama apie 100 mlrd. plastikinių maišelių, kuriuos vidutiniškai panaudojame tik apie 12 minučių. 2015 metų Aplinkos ministerijos Atliekų departamento duomenimis, vienam lietuviui teko 40 didesniųjų maišelių ir 250 plonųjų maišelių. Visgi, pašnekovė nusiteikusi skeptiškai ir spėja, kad šis maišelių skaičius vienam gyventojui Lietuvoje per trejus metus turėjo dar išaugti.
D. Tracevičius teigė, kad, pavyzdžiui, Anglijoje ar Airijoje, kur veikia vienkartinių plastikinių maišelių mokestis, jų vartojimas sumažėjo apie 90 proc. – nuo kelių šimtų iki kelių dešimčių.
Visgi, apie 70 proc. pasaulio vandenynuose randamų atliekų yra plastiko atliekos – tarp jų ir maišeliai. Atsidūręs gamtoje plastikinis maišelis daro tiesioginę žalą – laukiniai gyvūnai, ypač vandens, gali plastikinius maišelius palaikyti maistu ir juos suvalgyti – taip plastikinis maišelis gali sutrikdyti gyvūno gyvybines funkcijas ar net jį pražudyti.
„Dar kita problema – plastiko maišelių utilizavimas, kuris taip pat sukelia grėsmę aplinkai bei sveikatai. Ar tai būtų sąvartynas, ar atliekų deginimo jėgainė, ar perdirbimas – viskam yra naudojami ištekliai ir visi šie utilizavimo būdai sukelia atitinkamą taršą”, – teigia A. Juozapaitytė.
Keistis pastūmėtų mokestis
Abu pašnekovai – tiek D. Tracevičius, tiek A. Juozapaitytė – tikino, kad alternatyva yra ir pakeisti susidariusią situaciją galime kiekvienas, tačiau tai priklauso nuo mūsų pasirinkimų.
„Vartotojai yra ta pagrindinė grandis, keičianti visą plastiko vartojimo grandinę. Keisdami savo įpročius, atsisakydami plastikinių maišelių, pirkdami produktus be pakuočių ir dėdami juos į savo daugkartinius maišelius, taip paskatinsime ir tiekėjus bei gamintojus pasiūlyti nepakuotus, ar į draugišką aplinkai pakuotę supakuotus produktus, nes būtent mes ir esame jų verslo objektas”, – sakė A. Juozapaitytė.
Dar vienas būdas kovojant su plastikiniais maišeliais – jų atsisakymas. Tą padaryti būtų lengviau, jei plonieji maišeliai, kurie šiuo metu parduotuvėse yra nemokami, būtų apmokestinti. D. Tracevičius priminė, jog nuo kitų metų pradžios Lietuvos parduotuvėse neliks nemokamai dalijamų plastikinių maišelių, kurie yra nuo 15 iki 50 mikronų storio, tačiau ne plonesni.
„Reiktų apmokestinti ir plonus maišelius, o galiausiai ir visai jų atsisakyti. Plonieji maišeliai Lietuvoje yra daug didesnė problema nei didieji plastikiniai pirkinių maišeliai ir tai problema, į kurią, deja, nekreipiama dėmesio.
Didieji maišeliai jau daugelyje prekybos vietų yra apmokestinti ir dėl to, kad vyresni gyventojai dar prisimena turėdavę daugkartinius krepšius produktams, mums grįžti prie senų įpročių yra lengviau, nei kai kurioms šalims, kurioms plastikinės pakuotės jau tapusios gyvenimo būdu, o tai „išgyvendinti iš įpročių” – labai sunku.
Plonieji maišeliai lengvai tampa įpročiu ir komforto garantu apsiperkant, tokiems maišeliams siūlomų alternatyvų parduotuvėse dar nedaug, o tos, kurios jau yra, dar laikomos naujiena”, – teigė A. Juozapaitytė.
D. Tracevičius nurodė, kad apmokestinus ir plonuosius maišelius, surinktas lėšas būtų galima panaudoti visuomenės aplinkosauginiam švietimui.