Vilnietei ši krizė kirto negailestingai: netekusi mylimo darbo, be tėvų pagalbos nepragyventų nė dienos

Dėl karantino daugiau nei 30 tūkst. Lietuvos gyventojų netekus darbo, dalis gyventojų šiandien gyvena skurde ar vien iš skiriamų išmokų. Kaip rodo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo atlikta apklausa, apie ketvirtis Lietuvos gyventojų nukentėjo nuo pandemijos netekus darbo ir pajamų, dažnam neužtenka lėšų net būtiniausioms išlaidoms. Apie tai, kaip pasirūpinti finansiniu stabilumu krizinėse situacijose, kalbame su ekonomistais.

Vilnietei karantinas tapo baisia patirtimi: naujo darbo ieškojo nuo kovo vidurio

Vos prasidėjus karantinui, Vilniuje floriste–pardavėja dirbusią Akvilę pasiekė žinia, kad įmonė, kurioje ji dirbo, užsidaro dėl karantino, tačiau darbuotojai už prastovas dalį atlyginimo vis tiek gaus. Vis dėlto, netrukus situacija pasikeitė ir paliko jauną moterį be darbo.

„Praėjus dviems savaitėms, darbdavys informavo, kad įmonė skelbia bankrotą ir mus atleidžia, įspėta buvau prieš dieną, o kitą dieną buvau atleista. Buvo pasiūlyta kreiptis į Užimtumo tarnybą, tačiau, kadangi studijuoju profesinėje mokykloje, mane informavo, kad tik universitetų studentai gali gauti bedarbio išmoką. Buvau labai nusivylusi tiek įstatymais, tiek darbdavio poelgiu, nes ten dirbau jau virš metų, buvau patenkinta ir užtikrinta ateitimi. Sužinojus apie šią situaciją, apėmė neviltis, viskas slydo iš rankų. Buvo labai sunku tiek emociškai, tiek finansiškai, nes gyvenu jau nebe su tėvais, butą išlaikau pati, todėl tokia situacija viską pastatė į nežinią“, – skaudžia patirtimi dalijasi vilnietė.

Darbo netekusi moteris teigia, kad šiuo metu pamažu „stojasi ant kojų“ – rado naują darbą, kuriame gauna mažesnį atlyginimą, tačiau šiuo metu neturi kito pasirinkimo. Anot jos, naujo darbo paieškos užtruko ilgai – nuo kovo vidurio iki gegužės pradžios.

„Deja, išėjus iš darbo man neskyrė jokios išmokos. Tik vėliau sužinojau, kad turėjau gauti dviejų mėnesių išmoką, nes ne pati norėjau išeiti iš darbo, bet jos reikėjo kreiptis iškart po atleidimo. Kol tai sužinojau, praėjo mėnuo, tad nieko negavau. Esu studentė, tad santaupų turėti sudėtinga, nes už buto nuomą reikia atsiskaityti, dar išlaikau automobilį. Tikrai buvau nusivylusi – ypač tuo, kad studentai negali gauti išmokos, jeigu studijuoja profesinėje mokykloje arba kolegijoje. Čia tokia nelygybė mūsų šalyje. Jeigu ne tėvų pagalba, turbūt nebūčiau turėjusi net ką valgyti. Baisu prisiminti”, – sako ji.

Karantino metu daugiau be darbo liko moterų, negu vyrų

Kaip teigia SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas, praėjus daugiau negu dviems mėnesiams nuo karantino pradžios galima daryti aiškesnes išvadas, kam koronaviruso proveržio ir jam suvaldyti įvesto karantino įtaka buvo didžiausia. Jis taip pat pastebi, kad labiausiai nuo viruso protrūkio ir įvesto karantino ekonomiškai nukentėjo apgyvendinimo, maitinimo, kelionių organizavimo, kultūros, prekybos sektoriaus darbuotojai, kuriuose daugiau dirba moterų, negu vyrų.

„Iš Užimtumo tarnybos duomenų apie išaugusį bedarbių skaičių matome, kad daugiau moterų, negu vyrų, nuo kovo vidurio prarado darbus. Neužmirškime ir to, kad daug moterų ėmė nedarbingumo pažymėjimus ir karantino metu prižiūrėjo į darželį ar pradinę mokyklą negalinčius eiti vaikus. Minėtuose sektoriuose įprastai mokamas darbo užmokestis yra mažesnis negu šalyje mokamas vidutinis darbo užmokestis, todėl santykinai daugiau mažesnes pajamas gaunančių asmenų buvo priversti nedirbti karantino metu. Kita vertus, prastovų kompensavimas ar nedarbingumo išmokos yra palankesnės mažesnes pajamas gaunantiems asmenims, nes yra ir prastovų, ir nedarbingumo išmokų lubos, todėl netekus darbo didesnes pajamas gaunančiam asmeniui pajamos krito gerokai labiau, nes valstybės parama jam santykinai buvo nedidelė“, – pastebi T. Povilauskas.

Anot jo, saugiau ir stabiliau krizę pergyveno valstybės sektoriaus darbuotojai, kuriems atlyginimai nekito. Tai įrodo ir „Sodros“ statistika: tose savivaldybėse, kuriose valstybės sektoriuje dirba didesnė dalis darbuotojų, atlyginimai ir balandį buvo didesni negu prieš metus, o, tuo tarpu ten, kur didesnė dalis darbuotojų dirba privačiame sektoriuje, pavyzdžiui, Druskininkuose, Klaipėdoje, Vilniuje, Palangoje – atlyginimai buvo mažesni nei prieš metus.

„Taip pat labiau neigiamai ši krizė paveikė savarankiškai dirbančius asmenis negu samdomus darbuotojus. Galima sutikti, kad tikrai ne visiems darbuotojams šis karantino periodas buvo sudėtingas, daugiau darbuotojų per karantiną alga išliko tokia pati, negu sumažėjo, nes buvo nemažai įmonių, kurių pajamos sumažėjo nedaug, ar kurios turėjo pakankamai „lašinukų“, kad galėtų išlaikyti darbuotojams algas, nepakitusias sudėtingu periodu. Daug įmonių vadovų ir akcininkų supranta, kad ši krizė gali būti trumpa, todėl nenori rizikuoti prarasti gerų darbuotojų, jeigu yra tų finansinių galimybių mokėti nepakitusį darbo užmokestį“, – teigia T. Povilauskas.

Anot jo, koronaviruso sukelta krizė įeis į vadovėlius kaip chrestomatinis pavyzdys, kodėl reikia turėtų santaupų ir ką reiškia „juoda diena“, kuriai vis patariama taupyti. Vis dėlto, šiandieninė situacija su taupymu, pašnekovo manymu, galbūt nėra tokia bloga, kaip baimintasi anksčiau – nemažai žmonių turi bent minimalias santaupas ir bent kol kas sugebėjo neblogai ištverti praėjusius pustrečio mėnesio. Vis dėlto, suprantama, kad jei ekonomikos lipimas iš duobės užstrigs ir bedarbių skaičius vėl pradės augti sparčiau, socialinių problemų tik daugės.

„Ekonomikai sustojus mėnesiui ar daugiau, tie, kurie turėjo santaupų, galėjo daug drąsiau jaustis šios karantino nežinios akivaizdoje. Neužmirškime ir to, kad šįkart valstybės socialinės apsaugos tinklas suveikė gerai, tačiau ypač didesnes pajamas gaunantys asmenys dar kartą pamatė, kad valdžia užtikrina tik minimalius poreikius atitinkančių išlaidų kompensavimą, todėl jiems irgi labai aktualu turėti santaupų, jeigu nenori taip greitai sumažinti savo vartojimo. Todėl nieko naujo negalima sugalvoti, ką patarti, kad žmogus jaustųsi drąsiau dėl savo finansų – tiesiog reikia turėtų tų santaupų „juodai dienai“, kurios sudarytų 3–6 mėnesių įprastų vartojimo išlaidų, o kas neturi – pasistengti sukaupti“, – teigia T. Povilauskas.

Krizinėms situacijoms turime būti pasiruošę iš anksto

Kaip pastebi „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus, labiausiai karantinas paveikė maitinimo, viešbučių, oro transporto, kelionių organizavimo sektorius – jų darbuotojų veikla buvo labiausiai apribota. Taip pat nukentėjo prabangos prekių segmentas, kaip automobilių prekyba ir paslaugos, priklausomos nuo turistų srautų. Vis dėlto, kai kuriems sektoriams karantinas neigiamos įtakos neturėjo – priešingai, esama sričių, kuriose paklausa tik dar labiau išaugo.

„Saugiausiai jaučiasi darbuotojai iš tų sričių, kurios užsiima būtinosiomis prekėmis ir paslaugomis, be kurių žmonės neišsiverčia. Suklestėjo elektroninė prekyba, kurioje yra didžiulis poreikis naujų žmonių. Neaišku, ar šis bumas išliks, ar atsitrauks, galbūt susiformuos nauji žmonių įpročiai, tačiau turbūt ilgainiui tai neišliks tokiame pačiame lygyje. Vis dėlto, galbūt liks šiek tiek aukštesniame lygyje, nei buvo prieš krizę, bet galimai ateityje nebebus tokio masiškumo, kaip pastaruoju metu“, – sako V. Šimkus.

Tačiau „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas pastebi ir dalį sričių, kurių situacija šiandien nėra aiški ir priklausys nuo ateities aplinkybių.

„Yra tokie klaustukai ateičiai – nors situacija šiandien nėra tokia prasta, bet dėl neapibrėžtos aplinkos neaišku, kaip viskas klostysis toliau. Vienas pavyzdžių – kaip atrodys nekilnojamojo turto rinka. Iš vienos pusės, dėl prastos ekonominės padėties gali kristi gyventojų aktyvumas, kita vertus, panašu, kad bus didelis stimulas iš Vyriausybės pusės, bus daug infrastruktūrinių projektų. Galimai tai nulems, kad vienos darbo vietos bus perstumtos iš vieno statybos tipo į kitą. Kitas klaustukas – logistika, kuri priklauso nuo to, kaip seksis lietuvių vežėjams veikti Europoje karantino sąlygomis, kiek bus paklausos jų paslaugoms ir kaip apskritai atrodys prekyba Europoje. Bus įmonių, kurios iš to išloš ir didins darbuotojų skaičių, tačiau bus ir tokių, kurioms seksis sunkiai ir kurios ilgainiui turės prisitaikyti prie mažesnio darbuotojų skaičiaus“, – prognozuoja V. Šimkus.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo naujausia atlikta apklausa atskleidė, jog karantino laikotarpiu dideliai daliai žmonių neužtenka lėšų net pačioms būtiniausioms išlaidoms. Pagal ją skaičiuojama, kad maždaug vienas iš keturių asmenų vienaip ar kitaip nukentėjo nuo pandemijos netekęs darbo, pajamų, ar pajamų netekus artimiesiems. Anot V. Šimkaus, tam, kad krizinėse situacijose netektų susidurti su finansiniais sunkumais, svarbios ne tik santaupos, bet ir kompetencijos, leisiančios netekus darbo pereiti į galimai paklausesnę sritį.

„Vienas iš standartinių patarimų – turėti finansinį buferį, kurs siektų bent jau mėnesinio atlyginimo dydį, kad, kažkam atsitikus, nereikėtų bėgti skolintis. Lankstumas visuomet yra vertybė – tokios turbulencijos laikais, prisitaikymas prie aplinkos padeda pakeisti darbo sritį ir ieškoti netradicinių sprendimų. Taip pat svarbu įvertinti savo finansinius įsipareigojimus, neprisiimti pernelyg didelių įsipareigojimų, lyginant su pajamomis ir turtu, kad, pasikeitus aplinkybėms, būtų galima aptarnauti esamus finansinius įsipareigojimus“, – pataria V. Šimkus.

Anot jo, finansinių įsipareigojimų reikėtų prisiimti ne tik atsižvelgiant į bendrą savo finansinę padėtį, bet ir pajamų pastovumą. Paskolos neturėtų viršyti 30–40 namų ūkio pajamų, ir, atsižvelgiant į likusius finansinius įsipareigojimus, tokius kaip komunaliniai mokesčiai, derėtų bent 20–30 proc. pajamų atskirti taupymui „juodai dienai“.

„Kiekvienas iš savo asmeninių finansų vertina, kiek jis mano, kad jo pajamos stabilios, kokio dydžio jam reikia buferio. Žmogus, pavyzdžiui, kiekvieną mėnesį gauna pastovų atlyginimą, tad jis pakankamai gerai planuoja savo pajamas į ateitį ir galbūt vertina, kokia jo tikimybė susirasti darbą. O tas, kas užsiima, pavyzdžiui, pardavimais, jo pajamos nepastovios – vieną mėnesį turi gerą, kitą ne, tai tokiam žmogui reikia būti atsargesniam. Jis negali suplanuoti, kokios jo bus pajamos. Todėl reikia įvertinti ne tik pajamų dydžius, bet ir jų pastovumą“, – pabrėžia V. Šimkus.