Liepos 19-ąją Stefenijai iš Mikniškių kaimo sukaks 100 metų, dėl to, kad ilgai gyvena ji kasdien dėkoja Dievui, Šventajai mergelei Marijai, Jėzui ir visiems šventiesiems. Nuo vaikystės tėvų pamokyta ir įpratinta ji meldžiasi du kartus – ryte ir vakare, po dvi valandas. Darbo dienomis ir šeštadieniais tai vyksta namuose, su maldaknyge ir rožančiumi rankose, o sekmadieniais po rytinių poteriukų, ji visada eina į bažnyčią. Tiksliau, eidavo, dabar, kai pasidarė sunku vaikščioti, Stefaniją ten nuveža dukterėčia Janina.
Dalyvauti mišiose, nueiti išpažinties, pasilabinti su kitais tikinčiaisiais 99 metų močiutei yra taip pat svarbu, kaip pavalgyti ar laiku išgerti vaistus. Nėra net minties praleisti pamaldas ir taip niekada nebūna. Todėl Stefanijai pastarieji mėnesiai buvo kaip niekada sunkūs. Nuo kovo vidurio ji, kaip ir kiti Lietuvos tikintieji, negalėjo patekti į bažnyčią.
Dėl karantino kunigai mišias aukodavo tuščiuose maldos namuose. Kas norėjo, galėjo jas stebėti internetu arba per televiziją. Bet Stefanijos dukterėčia Janina sako, kad pažiūrėti į kunigą per ekraną ir paklausyti jo maldų – visai ne tas pats ir net nepalyginama su tuo, ką tikintysis jaučia maldos namuose.
„Stefanija verkė ir verkė, kiekvieną dieną verkė, kad negali nuvažiuoti į bažnyčią. Ji nesuprato, kas čia dabar vyksta, kodėl jai neleidžia to, ką ji darė visą gyvenimą. Negalėjom jos nuraminti, buvo labai liūdna“, – pasakoja Janina, pagaliau atlydėjusi uolią katalikę į Turgelių miestelio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, šios šeimos pačią mylimiausią. Nors šalyje vis dar galioja karantinas, o pamaldose galima dalyvauti tik prisidengus veido kaukėmis ir respiratoriais – tai Stefanijai nerūpi.
„Labai noriu melstis, noriu paprašyti Dievo dar sveikatos, padėkoti, kad taip ilgai gyvenu“, - su ašaromis akyse kalbėjo po poros mėnesių svarbiausią gyvenimo jubiliejų minėsianti močiutėlė.
Jos dukterėčia pasakoja, kad Stefanija meldžiasi itin pavyzdingai: „Ji mane ir visus šeimos narius moko, kad kai meldiesi – reikia tuo labai tikėti. Su visa širdimi tai daryti. O ne taip, kad po nosimi ten ple ple ple“.
Į pačią Turgelių bažnyčią sekmadieniais ateina ir kita uoli katalikė – Regina. Ji sako, kad beveik du mėnesiai be pamaldų buvo sunkūs morališkai ir dvasiškai, atsirado vidinė graužatis. „Labai šitos dienos laukiau, ne tik tam, kad ateiti į bažnyčią, bet ir pabendrauti su kunigu, duoti išpažinties. Tai labai svarbu“, – aiškina šiuo metu nedirbanti, namuose sergančią mamą slauganti moteris. Tik kartą per savaitę – būtent sekmadieniais ji leidžia sau nuo ligonės atsitraukti ir valandai pabūti Turgelių šventovėje.
„Pasikraunu energijos, atsiranda daugiau jėgų, geresnė savijauta visai savaitei“, – dalinosi savo jausmais Regina. Ji apgailestavo, kad pamaldose dalyvauja toli gražu ne visi norintys, nes daug kas vis dar bijo užsikrėsti koronavirusu. „Šiandien ryte paskambinau savo 85 metų draugei, paklausiau, ar važiuos kartu su manimi melstis, iš pradžių ji pasakė „taip, einu ruoštis“, bet po to perskambino ir pranešė, kad dukra jos neišleidžia. Griežtai nusprendė, kad į bažnyčią dar per anksti“, - apmaudo neslėpė prie bažnyčios pakalbinta moteris. Į pamaldas ji atvyko ne tik su kauke, bet ir su guminėm pirštinėm.
Pirmąjį mišių sekmadienį po karantino daug kas prilygina tikram Dievo stebuklui, dovanai iš aukščiau. „Juk daugiau niekas nevyksta. Nėra renginių, nėra sporto, bet melstis leido. Labai gerai, kad valdžia supranta, kaip tai svarbu ir reikalinga“, - sako maldininkė Elžbieta. Jai pritaria ir Ana, kuri kiekvieną sekmadienį su šeima, o kartais ir viena ateina pasimelsti į Jašiūnų miestelio Šventos Onos bažnyčią.
„Mes tikim į Dievą, visą gyvenimą einam į bažnyčią, džiaugiamės mišiomis. To labai reikia“, –džiaugsmo neslepia Ana. Ji pritaria naujoms pamaldų taisyklėms, kad reikia būti su kaukėmis, o taip pat laikytis atstumo vienas nuo kito – ant bažnyčios suolų Jašiūnuose žmonės sėdosi po vieną. „Ir dezinfekcinis skystis prie durų pakabintas, man atrodo taip ir reikia, nes ta liga pavojinga. Aš visada vaikštau į lenkiškas mišias, bet jose būna daugiau žmonių, todėl šiandien nusprendžiau ateiti į lietuviškas. Galvoju, kad mažiau pavojaus“, - savo apsisprendimą ateiti melstis paaiškino Ana.
Pirmųjų sekmadienio mišių negalėjo praleisti ir garbaus amžiaus Jašiūnų gyventoja Ona, kurią į bažnyčią atlydėjo dukra Elena. „Mišių nebūdavo, bet būdavo transliacijos per televiziją. Tai nereiškia, kad mes nedalyvavome mišiose. Dalyvavome, bet per ekraną. Meldėmės kiekvieną sekmadienį“, –paaiškino Elena. Moteris sako, kad jos mamai ateiti į maldos namus yra labai svarbi tradicija. „Be bažnyčios labai liūdna. Kas čia kaime – daugiau nieko nėra. O vat bažnyčia jau šis tas“, – po pamaldų džiaugėsi Ona. Ji prognozavo, kad kiekvieną sekmadienį maldininkų bus vis daugiau, nes žmonės ilgainiui nustos bijoti viruso.
Jašiūnų Šventos Onos parapijos klebonas Tadeuš Aleksandrovič po mišių kaip įprastai tikintiesiems dalino komuniją. Jis užsidėjo veido kaukę ir ėjo aplink visus susirinkusius. Žmonės puolė klauptis, vieni komuniją iš kunigo rankų ėmė į savo rankas ir tik tada dėjosi į burną, kiti iškart iš kunigėlio rankos gavo ją tiesiai į burną.
Su veido kaukėmis buvo renkamos ir tikinčiųjų piniginės aukos, tiesa, nors tikintieji susirinko po pertraukos – į krepšelį dedamos sumos neatrodė didelės. Po 1-2 eurus, kažkas nepagailėjo 5.
Šios bažnyčios vargonininkė Rita neslepia susijaudinimo. Nors žmonės į bažnyčią nebuvo įleidžiami, ji su kunigu čia atvykdavo kiekvieną sekmadienį. „Labai pasiilgtos sekmadienio mišios. Šito tiesiog labai reikia. Transliuodavom mišias per feisbuką, bet tai ne tas pats. Sėdėdavau prie vargonų ir žinokit atvirai pasakysiu - pylėsi ašaros, kad taip tuščia, kad nėra žmonių. Nes anksčiau čia būdavo didžiulis choras, kažkur 26 žmonės. Šiandien jau linksmiau, leido keturiese chore giedoti. Nu žinokit, iki ašarų“, – po mišių kalbėjo vargonininkė.
Nors po karantino pamaldos darbo dienomis pradėtos aukoti dar balandžio 27-ąją, į jas melstis lenkakalbė katalikė Regina neskubėjo, sulaukė gegužės 10-ios, sekmadienio. „Darbo dienomis nevaikštau, tai visai ne tas pats“, – sako ji ir aiškina, kad sekmadieniais pamaldos mažuose kaimeliuose lyg didžiulė šventė, kai visi žmonės pasipuošia ir eina ne tik dėl išpažinties prieš Dievą, bet ir tam, kad vieni su kitais pakalbėtų, pasikeistų naujausia informacija, kas ką įdomaus sužinojo. „Interneto neturiu, todėl negalėjau žiūrėti mūsų kunigo Tadeušo aukojamų mišių, labai jo pasiilgau, nepaprastai geras žmogus, auksinis žmogus“, – persižegnodama kleboną gyrė Regina.
Drebančios rankos, skruostais bėgančios ašaros – štai ką galimybė sekmadienį melstis su savo parapijos žmonėmis reiškia Janinai, pastoviai Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios lankytojai.
„Net įvardinti negaliu, kaip man tai svarbu. Iškart ašaros bėga, kai paklausėt. Melstis labai svarbu, todėl kiekvieną dieną klausiausi per radiją pamaldų ir laukiau, kol vėl galėsiu čia ateiti. Labai trūksta kunigų, pabendrauti ir pamatyti“, – susijaudinusi kalbėjo trisdešimt metų Jeruzalės rajone gyvenanti ir šiai bažnyčiai priklausanti katalikė.
Išgirdusi, kokia pasišventusi yra Janina, visai kitokią nuomonę norėjo išsakyti prie Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios ant suoliuko sėdinti aštuoniasdešimtmetė Elena. „Aš išvis nesidomiu tom bažnyčiom ir tuo labiau tais kunigais. Po tėvuko mirties supratau, kad viskas čia paremta į pinigus. Įsivaizduokit, dviejų parapijų kunigai atsisakė važiuoti į kapines, kol nepadavėm tais laikais 100 rublių, tada iškart sutiko. Viskas, nusivyliau, ir nuo tos dienos neeinu išpažinties“, – sako Elena, ji paskaičiavo, kad sakykloje nebuvo jau trisdešimt metų.
„Eina čia tos bobutės po aštuoniasdešimt, po devyniasdešimt metų, pasakoja tiems kunigams kažką. Aš juokiuosi, kokių jos nuodėmių galėjo pridaryti uždarytos namuose? Televizorių žiūri, pavalgo ir miega. Tai kokios čia nuodėmės gali būti? Bet ne, jos eina, prašo atleidimo. Nesąmonė“, – piktinosi ji.
Degtinės fabrike technologe dirbusi moteris sako, kad gyvena netoli bažnyčios, todėl prie jos dažnai pasėdi, nes išeina pasivaikščioti kaip į parką, bet į šventovės vidų nelenda. „Šiandien išvis pirma diena po karantino, kaip drįsau kur nors išeiti. Visą tą laiką labai padėjo dukra ir sesuo, jos man viską pirko, vežė, ir net pinigų už tai nesutiko imti“, – rūpestinga šeima pasidžiaugė Elena.
Ji stebėjosi kiek daug žmonių nebijo koronaviruso ir renkasi į mišias. „Pažiūrėkit, net visi netelpa į bažnyčią, sėdi lauke. Man labai keista. Aš irgi tikinti, bet poteriauju namuose, pati sau viena, be kunigų“, – paaiškino. Prie Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios įėjimo kabėjo užrašas, kad viduje vienu metu gali būti tik 28 žmonės, visi kiti pamaldų turi klausytis lauke. Žmonių tai neatbaidė, ant suoliukų jų rinkosi vis daugiau, todėl Elena nutarė užleisti vietą tiems, kas atvyko melstis ir nuėjo sau toliau vaikščioti. „Kuo toliau nuo šitų žmonių, nenoriu aš jokių ligų“, – replikavo ji.
