– Pradėkime nuo to, kuriais gyvenimo metais šiandien prasideda tas visų tėvų „baubas“ – paaunglystės etapas?
– Šiai dienai galime drąsiai teigti kad paauglystė prasideda nuo 10 metų. Mergaitėms anksčiau 10-11 metų, berniukams gali prasidėti 11-12 metų. Žinoma, visada galimos išimtys, kam anksčiau ar vėliau.
– Iš ko galima tai suprasti tėvams? Kokie elgesio pokyčiai būdingi tuo etapu vaikams?
– Paauglystė pirmiausia siejama su lytiniu brendimu, augimo šuoliu. Žinoma, keičiasi ir vaikų elgesys. Kadangi nekontroliuojamai ima šėlti hormonai, daugėja nevaldomų emocijų. Tai gali reikštis pakeltu tonu bendravime, rėkimu, atsisakymu elgtis, kaip paprašytas. Taip pat galimas ir liūdesys lydimas ašarų, užsidarymu ir nebendravimu. Emocijų proveržius keičia vėl normalus ir mandagus bendravimas. Taip pat didėja noras bendrauti su bendraamžiais, tėvų nuomonė nuvertinama.
– Pereikime prie pagrindinio klausimo: kas šiuo etapu yra normalu, o kas jau yra už ribų?
– Paauglystėje labai sunku atsakyti, kas yra normalu, o kas nenormalu. Net yra posakis „Yra normalu, jei paauglystėje kas nors vyksta nenormaliai, ir nenormalu, jei viskas normaliai". Iš paauglio vieno poelgio negalima nuspręsti apie jo psichologinę būseną. Reikia stebėti ilgesnį laiką ir žinoti visas aplinkybes, visas sudedamąsias dalis, kurios galėjo nulemti vieną ar kitą poelgį. Svarbu nepamiršti, kad paaugliai jau turi savo vidinį pasaulį, ir jei jie patys nenorės, tai neatsiskleis, kad ir mes būtume pačių geriausių ketinimų vedami.
– Kokie vaikai patenka į rizikos zonas, kad gali peržengti ribas?
– Apleisti paaugliai, tie, kurie neturi artimo ryšio su tėvais ar bent vieno artimo santykio su suaugusiu žmogumi. Labai svarbu, kad paauglys jaustųsi mylimas, svarbus, protingas, gražus, priimtas toks, koks yra bent vieno suaugusiojo žmogaus. Tai labai svarbu paauglio trapiai savivertei, gebėjimui priimti išmintingus sprendimus. Suteikta paaugliui visiška laisvė, tuo pačiu jam ir transliuoja žinutę „Tu niekam nerūpi“. Tada galimas ir rizikingas elgesys visose srityse – pradedant bėgimu iš namų ir baigiant psichoaktyvių medžiagų vartojimu, nusikalstamu elgesiu.
– Kaip dažnai paaugliai serga depresija? Kokie jos požymiai?
– Kaip rodo paauglių apklausos, kas ketvirtas paauglys įvardija, kad yra turėjęs bent vieną depresijos epizodą per visą savo paauglystę. Depresija galite, įtarti jei pastebite per dvi savaites ne mažiau kaip 2 pagrindinius ir 2 papildomus simptomus.
Pagrindiniai depresijos simptomai:
- prislėgta, pablogėjusi nuotaika;
- sumažėję interesai ir pasitenkinimas anksčiau malonia veikla;
- jaučiamas energijos trūkumas, sumažėjęs aktyvumas ir padidėjęs nuovargis.
Papildomi depresijos simptomai:
- susilpnėjusi koncentracija ir dėmesys;
- sumažėjusi savivertė ir pasitikėjimas savimi;
- kaltės ir menkavertiškumo jausmas;
- niūrus ir pesimistinis ateities įsivaizdavimas;
- polinkis save žaloti, mintys apie savižudybę ir savižudiški veiksmai;
- sutrikęs miegas;
- sumažėjęs apetitas.
– Į kokias „raudonas vėliavėles“ turėtų atkreipti dėmesį tėvai?
– Svarbu pastebėti smarkiai pasikeitusį paauglio elgesį, jei buvo linksmas, aktyvus ir tapo liūdnas, nieko nenorintis daryti žmogus, kurio niekas nedomina. Dažniausiai tokie paaugliai apsigyvena lovoje, užuolaidos užtrauktos, kambaryje nuolat tamsu, rankose telefonas. Tik verčiamas ar per pykčius išlenda „į žmones“. Galite pastebėti, kad sutrinka miego režimas. Ima miegoti dienomis, o vaikštinėja naktimis. Į mokyklą sunku atsikelti, sunku išeiti. Ir atrodo kuo daugiau ilsisi, miega, tuo daugiau pavargęs. Neturi niekam jėgų, noro ir viskas vienodai. Galimi ir pykčio proveržiai, kad jo niekas nesupranta. Krenta pažymių rezultatai. Atrodo, kad ką bedarytumėte, niekas neveikia, tada jau tikrai metas kreiptis į specialistus.
– Kaip šiuo laikotarpiu bendrauti su savo vaiku? Kaip keisti savo elgesio modelį?
– Svarbiausia suprasti, kad paauglys nebe tas pats mažas vaikas, kuris automatiškai paklus ir neprieštaraus. Nebeužtenka pasakyti ir tikėtis, kad paauglys klausys ir vykdys. Paauglys prieštarauja, kelia emocijas ne todėl, kad jūsų nemyli ar negerbia. Tiesiog šėlstantys hormonai apsunkina emocijų reguliavimą ir jis pratrūksta. Tai nereiškia, kad likti visai abejingiems nepagarbai, bet po konflikto, jei rasite dėl ko atsiprašyti jūs ir jūsų paauglys mokysis atsiprašyti. Tartis, derėtis kalbėti be galo svarbu.
Ką galite daryti, jei pastebėjote paauglio depresijos signalus:
- Kreiptis į specialistus (psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą);
- Skatinti paauglio fizinį aktyvumą;
- Neleisti miegoti dieną ir būdrauti naktį;
- Stebėti ar paauglys nežaloja savęs. Jei žaloja, išsiaiškinti, su kuo ir tuos daiktus, įrankius gražiuoju tariantis išnešti iš paauglio kambario ar padėti taip, kad lengvai nerastų. Aptarti kartu kitus galimus elgesio variantus, kas padėtų nusiraminti (skambutis jums, šaltas dušas, fizinis aktyvumas);
- Klausyti, bet nekaltinti ir nepriekaištauti;
- Skatinti malonią veiklą;
- Skatinti laikytis dienotvarkės.
– Dažnai būna, kad paaugliai užsiveria tarsi siena nuo savo tėvų ir nieko jiems nepasakoja. Ką daryti tokiu atveju? Bandyti prakalbinti ar palikti ramybėje?
– Jei tik tardysite, klausinėsite, nieko nepešite. Pradėkite pokalbį nuo to, ką jūs matote, kas jus neramina. Pabandykite įvardinti paauglio jausmus, kaip pastebite, kad jis jaučiasi, galite įvardinti konkretų pasikeitusį elgesį, kas jus neramina. Ir pasiūlykite, kai tik norės pasikalbėti visada gali kreiptis į jus. Pažadėkite, kad ir ką pasakytų stengsitės išklausyti iki galo, tik tada spręsite, kas toliau. Jei paauglys vis tiek kategoriškai atsisako kalbėti su jumis, paklauskite ar yra kitas suaugęs žmogus, su kuo jis jaustųsi saugus pasikalbėti ir išsipasakoti, kas jį slegia. Tai gali būti ir artimieji (dėdės, tetos, seneliai, krikšto tėvai ar kiti artimi žmonės). Jei tokių neįvardija, galite pasiūlyti ir psichologą. Jei nepavyko iš pirmo karto, nepamirškite pakartoti, kad jūsų pasiūlymai vis dar galioja. Kitas variantas, pabandyti parašyti laišką paaugliui, gal laiškas padėtų atsiverti.
– O kaip dėl telefonų tikrinimo? Kada tai jau būtų pateisinama priemonė?
– Tik nusikaltimų atvejais pritarčiau telefonų tikrinimui. Geriau, tartis, kalbėtis, kad pats parodytų. Kalbame apie atsakingą socialinių tinklų naudojimą. Kokią informaciją galima kelti, o ko negalima į internetą kelti.
– Ar tai, kad tavo paauglys elgiasi netinkamai, reiškia, kad kažko nepadarei ar kažką padarei ne taip, kai vaikas buvo mažas? Nesukūrei tinkamo ryšio su vaiku, skyrei per mažai dėmesio ir pan.?
– Savęs kaltinimai ir graužimas niekuo nepadės nei jums, nei paaugliui. Paauglystėje elgtis netinkamai yra paaugliškas elgesys. Smalsumas ir noras išbandyti suaugusiųjų gyvenimą yra stipresnis už taisyklių laikymąsi. Labai stipriai suveikia ir draugų ratas. Kurti ryšį su savo vaiku niekada nevėlu. Pagalvokite, kokios veiklos abiems būtų smagios ir mėgaukitės tuo laiku. Nesitikėkite, kad su jūsų visais pasiūlymais sutiks. Siūlydami veiklas, galvokite, kas paaugliui dabar patinka, o ne kas patiko vaikystėje.
– O kaip dėl bausmių už maištą ar netinkamą elgesį, ar paauglystėje toks metodas dar veikia?
– Pirmiausia skatiname, bet jei yra netinkamas elgesys yra ir pasekmės. Grįžo vėliau nei tarėtės nepranešęs, galės išeiti tik trumpiau. Papildomi buities darbai, technologijų apribojimai viskas veikia. Tik bus triukšmo daugiau ir apsimestinio elgesio, kad jiems vienodai. Neapsigaukite, paaugliams veikia pasekmės, drausminimai, tik jie jau sugeba demonstruoti priešingą elgesį. Ribas reikia paaugliams praplėsti, bet susitarimai turi galioti. Svarbiausia derėtis, pradžiai pareikalaujant daugiau, po to nusileidžiant.
