Nauji vėjai iš Vakarų


Dalykinės etikos asociacijos vadovei, profesorei dr. Nijolei Vasiljevienei verslo socialinės atsakomybės sąvoka nebuvo nauja ir 90-aisiais.

Tuo metu praktikoje socialinė atsakomybė buvo suprantama kaip paprasčiausia labdara.

„Buvo keista girdėti iš verslo atstovų, kurie užsiėmė socialine atsakomybe, mintis, kad jie teikia „labdarą“. Pamenu, prieš 20–25 metus, vienos valstybės įstaigos vadovas piktinosi, kaip „galima mokesčių mokėtojų pinigais užsiimti labdara“.

Taip tiesiogiai buvo kalbama dialoguose ir ne kokių kioskų, komisų savininkų pašnekesiuose, o taip kalbėdavo išsilavinę, patirtį turintys verslininkai.

Ta samprata yra išlikusi kai kurių žmonių galvose. Kartais paklausau įmonių vadovų, darbuotojų viešai išsakytas mintis, dar galima išgirsti, kad socialinė atsakomybė – tai labdaros skyrimas“, – teigė mokslininkė.

Pasak pašnekovės, dabar požiūris visuomenėje yra pasikeitęs, švietimas apie ekologiją, socialinę atsakomybę keičia situaciją: kas daugiau domisi pasauliu, daugiau skaito, socialinę atsakomybę vertina adekvačiai.

„Pokytis didelis. Mane labai džiugina, kad socialinė atsakomybė yra aktuali lietuviško kapitalo įmonėse. Jau kokius 10 metų ši sritis versle užima vis svarbesnę vietą“, – pastebi N. Vasiljevienė.

Anot jos, pirmaisiais šalies Nepriklausomybės metais Lietuvos verslui pavyzdį demonstravo investuotojai iš Vakarų – užsienio kapitalo bendrovės.

„Mažeikių naftą“ valdžiusi JAV įmonė „Williams International“ į socialinę atsakomybę žvelgė nuoširdžiai. Man pačiai tuo metu teko padirbėti su JAV bendrove tais klausimais.

Teko stebėtis, kaip visa įmonė persmelkta ta verslo etikos koncepcija. Bendrovė ne tik skelbė, bet ir veikė socialinės atsakomybės srityje. Ne tik vadovai, bet ir patys darbuotojai gerai suvokė tos veiklos prasmę“, – pasakojo verslo etikos ekspertė.

Investuotojai iš Vakarų rūpinosi ir aplinkosaugos, ir personalo gerovės klausimais, nevengė labdaros akcijų.

„Bendrovės vadovai kalbėjo, jog nesijaučia tokie galintys vieni priimti svarbius sprendimus, nes reikia pasitarti su darbuotojais. Tai – socialinės atsakomybės bruožas. Matėsi, kad toks požiūris buvo diegiamas visuose įmonės lygmenyse“, – prisimena N. Vasiljevienė.

Prieš keliolika metų profesorė priklausė Nacionalinių atsakingo verslo apdovanojimų (NAVA) konkurso komisijai, vertino įvairias šalies bendroves. Ją stebino vienas dalykas.

„Kartais įmonės socialiai atsakingos būdavo tik tam tikroje siauroje srityje. Pavyzdžiui, aplinkosauga besirūpinanti bendrovė visiškai dėmesio neskirdavo darbuotojams, darbo saugai, bendruomenei“, – pastebi N. Vasiljevienė.

Buvusi Mykolo Romerio universiteto profesorė puikiai pamena jos studentų diskusijas apie įmonių socialinę atsakomybę.

„Universitete dėstoma verslo etika, čia daug dėmesio – socialinei atsakomybei. Studentai atlikdavo profesines praktikas, vieni tą darė užsienio kapitalo bendrovėse, kiti – lietuviškose įmonėse. Pamenu aršias diskusijas. Dalis studentų teigė, kad socialinė atsakomybė versle yra utopija, pateikė tokius baisokus pavyzdžius iš savo praktikos vietų.

Kita dalis jaunuolių iš praktikos atsinešdavo teigiamus įspūdžius, matė socialinės atsakomybės realių pavyzdžių. Visgi prieš keliolika metų didesnė dalis studentų savo praktikos vietose sutikdavo siaurai mąstančius vadovus, kuriems nerūpėdavo socialinė atsakomybė.

Jau keleri metai nebedirbu universitete, manau, tos proporcijos dabar tikrai pasikeitusios, daugiau tokių įmonių, kurioms iš tiesų rūpi socialinė atsakomybė“, – svarsto N. Vasiljevienė.

Bet, anot profesorės, dar per anksti teigti, jog esame socialiai atsakingo verslo šalis.

„Dar negalima to sakyti dėl kelių dalykų. Reikia platesnio švietimo, ypač kitokio profesinių sąjungų, jų lyderių požiūrio, nes dalis jų stagnuoja tos klasių kovos koncepcijoje“, – mano N. Vasiljevienė.

Pasak jos, dalis profesinių sąjungų skuba problemas spręsti pasitelkdamos viešuosius ryšius, problemas keldamos žiniasklaidoje, nors socialiai atsakingų kompanijų profesinės sąjungos savo bėdas ir rūpimus klausimus turėtų spręsti įmonės viduje.

Kodėl svarbu nepervertinti socialinės atsakomybės

Nėra abejonių, šiandien verslo aplinkoje nekyla klausimų, ar verta investuoti į socialinę atsakomybę. Tačiau ką daryti, kad socialinės atsakomybės batai nebūtų per dideli? Ką reikia žinoti verslui, kad socialinės atsakomybės madų vaikymasis neleistų sudegti?

Komunikacijos agentūrų „INK agency“ ir „bigNow“ vadovas Kęstutis Gečas teigia, kad didžiausias verslo iššūkis – suderinti socialinę atsakomybę su savo komerciniais tikslais.

„Suprantamas visuomenės ir klientų noras, kad, pavyzdžiui, produktas būtų pagamintas naudojant tik ekologiškas žaliavas, tačiau jos dažniausiai kainuoja žymiai brangiau, tad ir produktas pabrangs. Tačiau tyrimai rodo, jog žmonės tik sako, kad nori ekologiškų produktų, o atėję prie lentynos brangiau mokėti nenori, arba pasiruošusių mokėti daugiau yra žymiai mažiau. Tad pagrindinė rizika verslui yra perinvestuoti į socialinę atsakomybę“, – tvirtina ryšių su visuomene ekspertas.

„Tai nereiškia, kad verslas neprivalo šia kryptimi investuoti. Jis turi šia kryptimi judėti palaipsniui, tokiu greičiu, kokį pakelia įmonės finansai ir sugebėjimai, ir kokį spaudimą daro visuomenė“, – teigia K. Gečas.

Pašnekovas pastebi, kad prieš gerus 20 ar daugiau metų Lietuvoje aplinkos apsauga ir atliekų tvarkymas buvo minimaliai aktualus. Tada kūrėsi Lietuvos valstybė, formavosi ekonomika – svarbiausi buvo kiti dalykai.

„Tačiau aplinkosauga tampa vis svarbesniu klausimu ir verslas turi skirti vis daugiau dėmesio ir lėšų. Ir jeigu įmonė vėluos, ji gali sulaukti visuomenės kritikos. Ir neinvestavimas į įmonės veiklos aplinkosaugos aspektus tampa išlaidomis – per sugadintą reputaciją, baudas ir kitas pasekmes. Apibendrinus – jeigu organizacija sulaukia ar potencialiai gali sulaukti kritikos iš visuomenės, ji yra nepakankamai socialiai atsakinga“, – mintimis dalinasi K. Gečas.

Kęstutis Gečas

Pasak jo, socialinė atsakomybė negali būti vertinama principu „ji yra ar jos nėra“, nes tai yra nuolatinis evoliucionavimo kelias.

„Net negalima galvoti, kad „štai, jau tapome socialiai atsakinga“ įmone ir tada nusiraminti. Užlipusi į vieną viršūnę organizacija pamato kitą – dar aukštesnę. Galima sakyti, kad socialinė atsakomybė yra vadybos funkcija, padedanti verslui atsižvelgti į šalia gyvenančios visuomenės ir greta esančios aplinkos interesus. Nes verslas veikia ne vakuume, kur nieko nėra“, – teigia K. Gečas.

Ryšių su visuomene specialistas pastebi, jog kartais socialinė atsakomybė painiojama su filantropija.

„Socialinė atsakomybė yra nauja tema vadyboje, tik pora dešimtmečių, tad nenuostabu, kad dar maža dalis įmonių pasaulyje su ja susipažinusi ir kreipia dėmesį, Lietuvoje situacija ne išimtis. Taip pat dažnai yra paprasčiausio nesupratimo, kurių dažniausias: „socialinė atsakomybė“, nors dabar rekomenduojamas terminas „tvarumas“, sulyginamas su „filantropija“, t. y. paramos skyrimu. Arba bandoma imituoti tokią veiklą skambiais pareiškimais.

Tačiau situacija gerėja, nes tokie imitavimai vis geriau atpažįstami – organizacijos priverstos gilintis, perprasti ir investuoti į tikrąją socialinę atsakomybę“, – tvirtina komunikacijos ekspertas.
Profesinėje praktikoje jam teko susidurti su įmonėmis, apie kurių socialinę atsakomybę nieko nežinojo, tačiau per susitikimą išgirdo, kiek jos yra nuveikusios. Šiuo atveju, pasak pašnekovo, kuklintis ir tylėti nėra gerai.

„Tokios įmonės ar vadovai nesureikšmina šios srities, jie tiesiog mano, kad „taip reikia elgtis“. Aš manau, kad verslo organizacijos ne gali, bet privalo iškomunikuoti savo socialinės atsakomybės veiklas, nes tokiu būdu ne tik padeda sau, bet ir visai verslo bendruomenei, stiprindama jos reputaciją ir parodydamos, kad verslas gali būti ir yra socialiai atsakingas“, – mano K. Gečas.

Socialiai atsakingas verslas – socialiai atsakinga visuomenė?

Anot Kauno technologijos universiteto docentės, dr. Jolitos Čeičytės visuomenė atlieka svarbų vaidmenį prisidedant prie atsakingo verslo plėtros ir palaikymo.

„Čia slypi didelė vartotojų galia remiant arba boikotuojant tam tikrus verslus, kurie, tarkim, elgiasi neatsakingai. Manau, kad kalbėti apie asmeninę naudą tam pirkėjui yra per siaura, kadangi toks žmogus savo veiksmais gali prisidėti prie sisteminių pokyčių kuriant geresnę bendruomenę ir aplinką, kurioje patys ir gyvename. Jei mąstytume apie save ne kaip apie atsietą nuo visuomenės individą, o bendros ekosistemos dalį, gal ir pozityvūs pokyčiai įvyktų greičiau“, – svarsto J. Čeičytė.

Jolita Čeičytė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Anot komunikacijos eksperto K. Gečo, jei žmonės perka socialiai atsakingos įmonės produkciją, tai skatina įmones žengti šia linkme. „Baudimas, kada visuomenė ir valstybė piktinasi nesocialiai atsakingu verslu, turi ribotą poveikį – pirkdami, palaikydami socialiai atsakingas įmones, žmonės parodys ir kitam, šioje srityje vėluojančiam verslui, kad verta į tai investuoti ir gauti naudos, vadinasi, pavyks suderinti su savo komerciniais interesais“, – tvirtina ryšių su visuomene specialistas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu bendrovė „Spinter tyrimai“ 2020 metų pavasarį atliko reprezentatyvią apklausą, siekdama išsiaiškinti Lietuvos gyventojų nuomonę apie įmonių socialinę atsakomybę, atsakingą verslą ir šios atsakomybės naudą verslui ir visuomenei.

Vertinant terminų socialinė atsakomybė ir įmonių socialinė atsakomybė žinomumą, paaiškėjo, kad du trečdaliai – 66 proc. – apklausos dalyvių buvo girdėję šias sąvokas, o 80 proc. tyrime dalyvavusių žmonių pritaria, jog jiems atrodo svarbu, kad įmonės veiktų ne tik siekdamos pelno, bet ir paisydamos socialinės atsakomybės principų, pavyzdžiui, atsakingai elgtųsi su savo darbuotojais, klientais, vartotojais, stengtųsi savo veiksmais kuo mažiau kenkti aplinkai.

Remiantis tyrimo duomenimis, nustatyta, kad aukštesnes pajamas bei aukščiausią išsilavinimą turintys asmenys iš didmiesčių tendencingai yra labiau susipažinę su įmonių socialine atsakomybe, jiems yra svarbesnis jos taikymas įmonėje.

Taip pat nustatyta, jog prieš tai minėta socialinė kategorija dažniau pritarė tokiems teiginiams, kad patiria lankstesnes ir geresnes darbo sąlygas, pvz., fizinės ir psichologinės sveikatos palaikymo priemonių taikymas darbovietėje, gauna priemokas ir premijas už atliktą darbą, ir pan.

„Matant tokį pasiskirstymą, galima teigti, kad įmonių socialinė atsakomybė kol kas pasiekia ir yra aktualesnė didmiesčiuose gyvenantiems žmonėms su aukščiausiu išsilavinimu ir įprastai gaunantiems aukštesnes pajamas. Todėl nemaža visuomenės dalis yra tiesiog susirūpinusi išgyvenimo klausimais.

Šios problemos ir galėtų tapti naujo atsakingo verslo idėjos pagrindu ar esamų įmonių socialinės atsakomybės prioritetais, sprendžiant aktualias problemas ir taip prisidedant prie šalies gerovės“, – teigia J. Čeičytė.