Pokalbio pradžioje liaudies teatro režisūros, lietuvių kalbos ir literatūros studijas, klasikinės gitaros mokyklą bei šokių kursus baigusi moteris prasitarė, kad prieš šį interviu jaudinosi labiau nei prieš pasirodymą scenoje, nors jų būta šimtai. Ir nors po netikėtai prieš kelerius metus užklupusios ligos, moters gyvenimas pasikeitė iš esmės – jai teko iš naujo mokytis kalbėti, vaikščioti. Nijolė per tris mėnesius išmoko rašyti kairiąja ranka, o dabar džiaugiasi pirmąja savo eilėraščių knygele, toliau rašo eiles ir miniatiūras bei svajoja apie antrą ir net trečią knygą... Gali būti, kad dar po kurio laiko vietoje nenustygstanti moteris, kuriai dabar šiek tiek daugiau nei penkiasdešimt metų, vėl kops į sceną ne tik savo eilių skaityti bei sunkios negalios ištiktų likimo brolių bei seserų padrąsinti, bet ir dainuoti.

Į paskaitas – su vaikais

Kovoti su užklupusia negalia poniai Nijolei padeda atkaklumas, kurio jai niekada netrūko. Tai, kad užsibrėžtų tikslų ji siekia nepaisydama jokių sunkumų, atsiskleidė dar studijų Vilniaus universitete laikais. Jau turėdama aukštojo mokslo diplomą ir keturis vaikus, moteris nusprendė įgyti dar vieną specialybę.

Kiril Čachovskij nuotr.

Vykdama į sesijas vyriausiąją dukrą moteris palikdavo globoti kaimynei, mažiausiąją prižiūrėdavo seneliai, o du viduriniai – penkerių metų dukrytė bei šešiametis sūnelis – važiuodavo kartu į Vilnių ir sėdėdavo su mama paskaitose. „Taip ir būdavo – studentė į paskaitą ateidavo su dviem mažais vaikais. Jie labai gražiai elgdavosi ir paskaitose sėdėdavo tyliai. Abu piešdavo ir spalvindavo vaikiškas knygeles, bet sūnus, kuris tuo metu buvo pirmokas, dar ir spręsdavo net trečios klasės matematikos uždavinius. Dėstytojai stebėdavosi, auditorijoje išvydę tokį vaizdą, bet aš atvirai paaiškindavau, kad neturėjau, kur jų palikti. Mokiausi vien dešimtukais“, – pasakoja ji.

Kai šeima nusprendė ieškoti laimės svetur ir išvyko gyventi į Airiją, anksčiau anglų kalbos nesimokiusi ponia Nijolė ne tik labai greitai pramoko šnekamosios kalbos, bet ir aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje, subūrė dainų, šokių kolektyvus.

N.Šilinytės asmeninio archyvo nuotr.

„Emigracijoje labai ilgėjausi tėvynės, draugų, meninės veiklos, todėl nesėdėjau rankų sudėjusi – būriau tautiečius į kolektyvus – šokome, dainavome. Airijoje mano poeziją spausdino laikraščiai „Lietuvis“ ir „Žalioji sala“. Būtent tai, kad nuolat buvau labai užimta širdžiai miela veikla, padėjo nuvyti šalin niūrias mintis“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. Ji pridūrė, kad vienas geriausių jos darbo įvertinimų – aktyvią lietuvę gerbė ne tik į jaukius vakarus, šventes susiburdavę tautiečiai, bet ir vietiniai airiai.

Tiesa, asmeninis Nijolės gyvenimas nesusiklostė – nors oficialios skyrybos įvyko gerokai vėliau, būtent tuo metu išsiskyrė jos ir sutuoktinio keliai. Tačiau likimas moteriai buvo parengęs dar vieną staigmeną: po metų draugystės su Airijoje sutiktu vyru lietuvė sužinojo, kad laukiasi penktosios atžalos. Gimdyti į tėvynę parskridusi Nijolė tuomet net nenujautė, kad čia ir pasiliks.

Šiuo metu keturi suaugę moters vaikai ir buvęs sutuoktinis gyvena svetur, o trylikametė jaunėlė dukra – su mama Anykščiuose. Su jauniausios dukters tėvu Nijolė kurį laiką palaikė ryšį per atstumą ir vis sulaukdavo kvietimo atvykti, bet dėl šeiminių aplinkybių ji to padaryti negalėjo, tad galiausiai bendravimas nutrūko.

Kiril Čachovskij nuotr.

Gyvenimą pakeitė liga

Grįžusi iš emigracijos ponia Nijolė kurį laiką gyveno Troškūnų miestelyje – augino jaunėlę dukrą, rūpinosi dideliu šeimos namu, į kurį malkų ir vandens reikėjo prisinešti pačiai, daržu, gėlynais. Nelengvas šis laikas buvo ir dėl to, kad teko slaugyti sunkiai sirgusią mamą. Jau po jos mirties 2016 metų gegužę moterį staiga ištiko insultas. Tuomet, po 4 ligoninėje praleistų mėnesių, ji nusprendė parduoti namą ir įsigijo butą Anykščiuose.

Liga kirto taip stipriai, kad atsigavusi ponia Nijolė ne tik negalėjo valdyti dešinės kūno pusės, bet ir kalbėti. „Tik praėjus savaitei ligoninėje išmokau pasakyti „taip“ ir „ne“, paskui išmokau tarti „ačiū“. Kalba pradėjo atsistatyti tik tuomet, kai paklausiusi medikų patarimo kasdien pradėjau garsiai deklamuoti eilėraščius ir dainuoti“, – pasakoja ji ir priduria, kad vėlyvą tų pačių metų rudenį patyrė antrą insultą. Ir šiandien, prabėgus daugiau kaip ketveriems metams, kalbėdama moteris kartais truputį užsikerta. Bet dainuojant – to niekada nebūna.

Kiril Čachovskij nuotr.

Sveikstančiai Nijolei teko iš naujo mokytis ne tik kalbėti, vaikščioti, bet ir rašyti. Ji per tris mėnesius išmoko rašyti kairiąja ranka. „Ką berašyčiau, vis tiek prisimenu savo vaikus, – šypteli moteris, o paskui ima graudintis: – Labai norėjau vaikščioti ir kalbėti. Atrodė, kad atsistosiu ir eisiu... Pamenu, drebančiomis kojomis stodavausi iš vežimėlio, iš pradžių žengdavau po du tris žingsnius, bet pailsėjusi vėl ir vėl stodavausi. Dabar namie jau net be lazdos vaikštau, bet kai einame su asmenine asistente pasivaikščioti į miestą, ją visuomet pasiimu. Kai būnu renginy, jaučiuosi kaip sveika, bet grįžtu namo – ir vėl kasdienybė.“

Pasakodama apie sunkų bei ilgą sveikimo kelią ponia Nijolė rodo kambaryje stovintį treniruoklį, ant kurio kasdien mankštinasi ir priduria: „Medikai sako, kad ką iki šiol pasiekiau kasdien po kelias valandas mankštindamasi – tiek jau ir turėsiu. Bet tikiu, kad pavyks dar šiek tiek daugiau.“

Pagalba ir nustebino, ir pradžiugino

Dėl sveikatos problemų daugelis buities darbų Nijolei tapo sunkiai įveikiami, bet tai nesustabdė ryžtingos ir atkaklios moters. Pravėrusi virtuvės spintelę ji didžiuodamasi rodo, kiek atsargų žiemai yra prisiruošusi. „Viena kaimynė atnešė labai gražių agurkėlių, kita – pomidorų, tai juos užkonservavau žiemai. Aš su viena ranka prilaikau stiklainius, o dukra užsuka dangtelius. Labai norėčiau pati nueiti į mišką, bet negaliu, todėl uogų atvežė Anykščiuose gyvenantis brolis. Namuose pati verdu košes, sriubas, o ko negaliu pagaminti – padeda dukra ar atvykstanti socialinio darbuotojo padėjėja Danguolė. Pavyzdžiui, su dukra darbus taip dalijamės – ji bulves nuskuta, sutarkuoja, o aš iškepu plokštainį“, – pasakoja su sunkia negalia besigrumianti moteris.

Kiril Čachovskij nuotr.

Tačiau vien to, kuo pasidalija kaimynai ir brolis, šeimai tikrai nepakaktų, nes vienintelės ponios Nijolės pajamos – pirmos grupės neįgalumo išmoka ir priežiūros bei pagalbos išlaidų tikslinė kompensacija. Po nelaimės nepilnametės dukters globėju tapo Nijolės brolis, tad dabar jis ir rūpinasi mergaitės poreikiais bei tvarko jai skirtas išmokas. O pati ponia Nijolė džiaugiasi parama maisto produktais iš „Maisto banko“, kurią akcijos metu surinko ir į namus pristatė Anykščių rajono socialinių paslaugų centro (ARSPC) darbuotojai. „Net nustebau, kad ta pagalba tokia didelė. Krepšelyje buvo žirnelių, įvairių konservų, aliejaus, cukraus, grikių, makaronų ir net saldainių dukrai“, – vardija ji. O jau netrukus moteriai gyventi bus dar šiek tiek lengviau – nuo šių metų gruodžio jai skirta parama maisto produktais iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo (EPLSAF).

Svajonė – paimti į rankas gitarą

Ir šiandien Nijolės spintoje kabo puošnios pramoginių bei Lotynų Amerikos šokių suknelės – pašnekovė su pasididžiavimu rodo tautinį kostiumą, kurio puošnios detalės rištos ir austos liaudies meistrų rankų.

„Šokau ir pramoginius, ir tautinius šokius. Režisavau spektaklius ir pati juose vaidinau. Ir akordeonu grojau, ir gitara. Kai buvau sveika, visur labai aktyviai dalyvaudavau. Šokis ir daina buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis, o liga visa tai atėmė. Jei pagerės sveikata, labai norėčiau vėl muzikuoti“, – sako ponia Nijolė rodydama savo gitarą. Groti ja šiuo metu moteris nebegali – dešinė ranka „neklauso“, bet mylimą muzikos instrumentą ji neretai pamyluoja. „Norėčiau ir šokti, – kai pamatau šokančius žmones, tai net verkti norisi, – atvirai kalba anykštėnė, o į klausimą, kaip pradėjo rašyti, atsako: – Mano visos dienos buvo užimtos darbais – minutė į minutę. Būdavo, raviu daržą, laistau gėlės ar su kolektyvu šokam, ir staiga „nuskambėdavo“ mano galvoje – dažniausiai eilėraščiai, o kartais ir miniatiūros... Neužrašinėjau tada, o kiek būčiau prirašiusi... Bet po insulto net kelis metus jie jau nebeateidavo.“

Kiril Čachovskij nuotr.

Laikydama rankose šiemet išleistą nedidelės apimties pirmąją savo eilėraščių ir miniatiūrų knygą, ponia Nijolė sako, kad viskas pasikeitė per vieną dieną – kone visi į ją sudėti eilėraščiai gimė gilią praėjusių metų gruodžio naktį. „Tą dieną dalyvavau renginyje, kurį ARSPC organizavo neįgaliems ir pagyvenusiems žmonėms, Jono Biliūno gimnazijos mokiniams savanoriams Anykščių Šv. Mato bažnyčios parapijos namuose. Tai buvo jautri prieškalėdinė popietė. Jos metu daug bendravau su panašaus likimo žmonėmis ir atvirų širdžių jaunimu. Tai ir padėjo atrakinti emocinio užsisklendimo duris“, – prisimena moteris. O išleisti pirmąją knygą padėjo rėmėjai, kurių pati autorė iš tiesų net ir neieškojo: viena organizacija, kuriai anksčiau Nijolė talkindavo organizuojant renginius, pati pasiūlė paremti jos leidybą ir sumokėjo už dalies tiražo spausdinimą.

Šiuo metu anykštėnė darbuojasi prie dar vienos miniatiūrų knygos, o spaudai jau ruošiamos net dvi jos knygelės vaikams. Nijolė ne tik kuria, bet ir renka savo kūrinių tekstus kompiuteriu kairiąja ranka ir džiaugiasi, kad sulaukia pagalbos iš ARSPC darbuotojų bei Jono Biliūno gimnazijos savanorių – gimnazistai padeda moteriai surinkti kompiuteriu tekstus, taip pat pasiūlė savo pagalbą kuriant vaikiškų knygų iliustracijas. Tuo rūpinasi penkios šios gimnazijos mokinės.

Kiril Čachovskij nuotr.

O atsisveikindama ponia Nijolė iš savo knygos „Vita“ (Vita – tai ir jos kūrybinis slapyvardis) perskaito eilėraščio posmą, į kurį tilpo ne tik meniškos sielos moters skausmas ir ilgesys, bet ir mus supančio pasaulio grožis:

„Iki skausmo man noris eit per lygią, žalią pievą,

Ten, kur susilieja laukas su mėlynu mišku.

Brist basai ir apkabinti, lyg nuotaką, baltutę ievą,

Ir paglostyti medžius, ir susiliet su jais tuo degančiu jausmu.

(...)

Nebenubrisiu, bet apkabint galiu medžius kaip brolius,

Ir palydėt galiu žvilgsniu paukščius, skrendančius į tolį.

Tiktai žiūriu į tai su begaliniu ilgesiu ir galbūt tuščiom viltim, –

Dabar po žalią, kvapnią pievą basom braidau mintim.“

Socialinė darbuotoja: „Nijolė – pavyzdys daugeliui“

Nijolę puikiai pažįstanti ARSPC Pagalbos į namus tarnybos socialinė darbuotoja Vilma Kazlovienė teigia, kad ji – ryžto ir atkaklumo pavyzdys kitiems žmonėms: „Ar lietus, ar žvarbus oras, ponia Nijolė vis tiek su savo pagalbininke kasdien eina į lauką pasivaikščioti.“

Socialinė darbuotoja pasakoja, kad nuo 2017 metų moteriai teikiama pagalbos į namus paslauga, o nuo šių metų lapkričio Nijolei padeda asmeninės asistentės Margarita ir Irena. „Tai nauja paslauga Anykščių savivaldybėje. Ši pagalba yra unikali galimybė neįgaliems žmonėms daugiau dėmesio skirti ne buičiai, o kitoms veikloms“, – sako V. Kazlovienė. Anot jos, sulaukusi paskatinimo ir palaikymo iš Anykščių rajono socialinių paslaugų centro darbuotojų, moteris tapo žvalesnė, aktyvesnė, emociškai sustiprėjo.

Kiril Čachovskij nuotr.

„Mūsų darbuotoja pastebėjo, kad kartais Nijolė būdavo nusiminusi, nusivylusi. Kvietėme ją ateiti pasikalbėti į paslaugų centrą, stengiamės įtraukti į įvairių renginių organizavimą, susitarėme, kad renginiuose ji paskaitytų savo eilių. Akivaizdu, kad emocinis palaikymas jai labai svarbus, o kūryba padeda atsitiesti“, – teigia ji.

Beje, kai kartu su ARSPC Pagalbos į namus tarnybos socialine darbuotoja V. Kazloviene viešėjome pas ponią Nijolę, abi moterys pabandė kartu padainuoti. Ir tikrai, dainos žodžiai liejosi laisvai – jei nežinotum, kokios sveikatos bėdos Nijolę kankina, nė nepagalvotum, kad moteris turi sunkią negalią. O V. Kazlovienė po to prasitarė – Nijolei metas ruoštis vėl kopti į sceną, nes jos abi tikrai sugalvos, kur moteris galėtų dainuoti.

Pagalba – ir psichologinė, ir materialinė

„Asmeninio asistento paslauga namų ir viešojoje aplinkoje, kurią mūsų rajono gyventojams teikiame nuo 2019 metų pabaigos, poniai Nijolei teikiama nuo šių metų lapkričio. Tai individualiai iki 4 valandų per parą septynias dienas per savaitę teikiama pagalba, kuri padeda žmogui būti savarankiškesniam – asmeninis asistentas padeda pasirūpinti asmens higiena, mityba, padeda judėti, stiprinti socialinius santykius su aplinkiniais ir pan.“, – pasakoja Anykščių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Ieva Gražytė. Ji aiškina, kad šias paslaugas turi teisę gauti asmenys nuo 16 metų, kuriems remiantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu nustatytas neįgalumo lygis arba darbingumo lygis dėl fizinės (judėjimo, regos, klausos, vidaus organų sutrikimų) arba kompleksinės negalios, visiškai ar vidutiniškai apribojančios jų veiklą – trukdo judėti, dirbti, savarankiškai tvarkyti asmeninį bei socialinį gyvenimą ir dėl to jiems šiai veiklai atlikti reikia kitų asmenų pagalbos.

N.Šilinytės asmeninio archyvo nuotr.

Įvairios socialinės paslaugos, įskaitant pagalbą į namus ir asmeninio asistento paslaugas, kuriomis naudojasi ponia Nijolė, ARSPC teikiamos įvairiems žmonėms: senyvo amžiaus asmenims ir jų šeimoms, asmenims su negalia ir jų šeimoms, likusiems be tėvų globos vaikams, socialinę riziką patiriantiems asmenims, vaikus globojančioms šeimoms bei kitiems asmenims ir šeimoms, kuriems jų prireikia.

„Siekiant padėti gyventojams įveikti jiems iškilusius sunkumus ir krizes, jiems sudarytos galimybės pasinaudoti specialistų konsultacijomis, teikiama socialinė, psichologinė, psichoterapinė pagalba „Bendruomeniniuose šeimos namuose“, taip pat vaikų priežiūros bei sociokultūrinės paslaugos“, – toliau vardija I.Gražytė.

Kiril Čachovskij nuotr.

Pasak Anykščių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos, asmenys, patiriantys finansinių sunkumų, gali kreiptis į savivaldybę prašydami ir piniginės socialinės paramos. Tai gali būti socialinės pašalpos, kompensacijos už būsto šildymą, karštą bei geriamąjį vandenį. Taip pat nepasiturinčioms šeimoms skiriama socialinė parama mokiniams, papildoma išmoka vaikui ir kitos išmokos. „Asmenims, patekusiems į sunkią materialinę padėtį, gali būti skiriamos vienkartinės, tikslinės, sąlyginės ar periodinės pašalpos, parama maisto produktais ir higienos prekėmis bei kita socialinė parama“, – aiškina ji.

Pašnekovė taip pat priminė, kad sunkiai besiverčiantys visos šalies gyventojai gali prašyti paramos iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo (EPLSAF), kuris aktyviai prisideda prie socialinėje atskirtyje gyvenančių asmenų materialinio nepritekliaus mažinimo. Pageidaujantys gauti paramą iš šio fondo gali kreiptis į savo miesto ar rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrių arba savos seniūniją. Daugiau informacijos – www.priimk.lt.