Namuose trūko maisto

Nuo pat gimimo Rimantą, kurį specialistai apibūdina kaip sunkiau besiorientuojantį, patiriantį sunkumų kasdieniame gyvenime dėl socialinių įgūdžių stokos, ir kuriam reikia pagalbos priimant sprendimus, lydėjo įvairios problemos. Dar kūdikystėje namuose įvykusios nelaimės pasekmes jaunas vyras jaučia iki šiol: „Mama pasakojo, kad gimiau labai mažas, o kai man buvo vos pora mėnesių, nukritau nuo lovos ant medinių grindų. Man buvo sutrenkta galva ir nugara, dėl to ir šiandien kamuoja nugaros skausmai“.

Iki devynerių metų Rimantas gyveno su tėvais. Šeimoje augo dar trys jaunesnės sesutės, bet daugiavaikiai tėvai nesugebėjo pasirūpinti savo atžalomis ir vaikus ėmė globoti valstybė. „Tėvas gėrė ir namuose nebūdavo, ką valgyti. Pamenu, mama nuvykdavo į seniūniją ir ten gaudavo šiek tiek maisto produktų, tačiau dažniausiai valgydavome kruopas ir bulves. Mėsai, dešrai ar batonui pinigų paprasčiausiai nelikdavo, nes juos visus pragerdavo. Kartą į mūsų namus atvažiavo policija ir vaikų teisių specialistai – mus visus keturis paėmė iš tėvų“, – pasakojo jis.

Elijaus Kniežausko nuotr.

Jau apsigyvenus vaikų namuose, Rimanto sveikata ėmė blogėti. Medikai diagnozavo, kad vaikui išsivystė kojų venų trombozė, tad gydymo įstaigoje Kaune buvo atlikta operacija. Vėliau Rimantas apgyvendintas internatinėje mokykloje Kaišiadoryse. Ten baigė dešimt klasių. Anuomet jaunuolis net negalėjo įtarti, kad būtent šioje mokykloje įgyti mezgimo, nėrimo ir pynimo įgūdžiai po keliolikos metų taps širdžiai mielos veiklos pagrindu.

Gyvenimas su teta nelepino

Sulaukęs pilnametystės, Rimantas apsigyveno tetos namuose, bet ir čia išgertuvės buvo tapusios kasdienybės dalimi. Teta turėjo daržą ir nedidelį ūkį, tad sūnėnas buvo pristatytas prie darbų. „Darže būdavau kasdien nuo penkių ryto, tekdavo ravėti nemažus plotus. Teta augino morkas, bulves, svogūnus, žirnius, pupeles ir kitas daržoves, augino vištas, antis, triušius, todėl valgyti tetos namuose visuomet būdavo. Jos šaldytuvas niekada nebuvo tuščias, galėdavau ką nors išsivirti“, – pasakoja jis. Tačiau valstybės mokamų socialinių išmokų jis nė akyse neregėdavo – šiuos pinigus teta išleisdavo nesibaigiančioms linksmybėms: „Į rankas pinigų negaudavau, juos paimdavo teta, bet ji nieko man nenupirkdavo. Vaikščiojau basas, suplyšusiomis kelnėmis“.

Gyvendamas tetos namuose ir pats Rimantas nevengė stiklelio, o susidėjęs su negera kompanija vaikinas už šią klaidą sumokėjo penkeriais metais, kuriuos praleido laisvės atėmimo vietoje.

Išėjęs iš įkalinimo įtaigos Rimantas neturėjo kur eiti, nes teta jau buvo mirusi, tad gyvenimas jauną vyrą nuvedė į nakvynės namus. Šios įstaigos darbuotojai, matydami, kad jam labai trūksta socialinių įgūdžių, padėjo susitvarkyti reikiamus dokumentus, kad jis galėtų gauti socialines išmokas ir naudotis gydytojų pagalba, gautų maisto produktų iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo (EPLSAF) ir „Maisto banko“. „Gyvendamas nakvynės namuose pats iš šių produktų gaminausi maistą, todėl moku ne tik bulvių išsivirti ar kiaušinienę išsikepti. Jei yra iš ko pagaminti, alkanas tikrai nebūsiu. Ir kitiems galiu pietus išvirti“, – didžiuojasi jis.

Elijaus Kniežausko nuotr.

Rimantas atviras – gyvendamas nakvynės namuose kartais išgerdavo, įsiveldavo į konfliktą su įstaigos administracija, nes nenorėdavo laikytis šių namų gyventojams privalomų taisyklių. „Apsipykdavome su direktore, bet tai ji pasirūpino, kad galėčiau apsigyventi „Gyvenimo namuose“, – pasakoja ir šiandien už pagalbą jai dėkingas jaunas vyras.

Naujas gyvenimo etapas

Vos atvykęs į „Gyvenimo namus“ Rimantas suprato, kad čia viskas kitaip. „Čia gyventi nepalyginamai geriau. Galiu išeiti pasivaikščioti, į miestą, vieną sesę aplankau, su kitomis bendrauju internetu. Noriu aplankyti mamos kapą, jį reikia sutvarkyti, bet laukiu, kol baigsis ribojimai dėl koronaviruso“, – aiškina jis.

Tai, kad jaunas vyras nėra nutraukęs socialinių ryšių su šeima, patvirtino ir globos įstaigos direktorė Aurika Matutienė: „Rimanto mama mirė netrukus po to, kai jis ir sesutės buvo apgyvendinti vaikų namuose, tačiau tėtis tebėra gyvas, gyvena netoli Jonavos esančiuose globos namuose. Su juo Rimantas bendrauja ir dabar – paskambina jam telefonu, o kartais ir aplanko. Rimantas nori padėti ir sesėms. Vienai iš jų, kuri sunkiai verčiasi, jis papasakojo apie EPLSAF paramą, aiškina, kur ji turėtų kreiptis, kad sulauktų pagalbos. Kai gali, palepina savo seseris ir mažomis dovanėlėmis ar pradžiugina savo rankomis skurtomis staigmenomis.“

Elijaus Kniežausko nuotr.

Pradžiuginti savadarbėmis dovanėlėmis Rimantas tikrai gali, nes paprastas siūlų kamuolys jo rankose virsta dailia nerta rankine ar šiltomis raštuotomis kojinėmis, o sauja mažyčių karoliukų – kruopščiai suvertu papuošalu. Jo darbai dažnai keliauja į įvairias parodas ir muges, o šiuo metu jis mezga šiltas kojines, kurias artėjančių švenčių proga padovanos globos namuose dienas leidžiantiems senjorams.

„Nueinu į dėvėtų drabužių parduotuvę, nusiperku megztinį, jį gražiai išardau, karoliukus sudedu į atskirą maišelį, siūlus išrūšiuoju pagal spalvas ir tada neriu, mezgu arba veriu karoliukus. Jei nuotaika gera, tai dirbu greitai, jei jos nėra ar prasčiau jaučiuosi, nedarau nieko. Turiu labai rūpintis savo sveikata, nes turiu ne tik nugaros problemų, sergu ir cukriniu diabetu“, – pasakoja jis.

Kas mėnesį savo reikmėms Rimantas gauna dalį jam mokamos neįgalumo pensijos. „Gaunu nedaug, bet globos namuose valgome penkis kartus per dieną, čia man parūpina ir drabužių. Iš savo pinigų nusiperku arbatos, cukraus, kavos, ir dar smulkmenoms, kurių reikia karoliukų vėrimui – valui, užsegimams – lieka“, – apie savo išlaidas pasakoja jis.

Įsiminė skrydis lėktuvu

Gyvendamas globos namuose, Rimantas reguliariai vaikšto į sporto salę, lankosi globos namuose įkurtame relaksacijos kambaryje, o anksčiau centro administracijos iniciatyva lankė specialius užsiėmimus, kuriuose tobulino savo rašymo ir skaitymo įgūdžius. Rimantas moka naudotis ir kompiuteriu, bet apgailestauja, kad kol kas neįgijo amato. „ Norėjau mokytis pynėjo ar batsiuvio amato, bet Jonavoje nebuvo tokių galimybių, o pats važinėti į Kauną ar Kėdainius neišdrįsau“, – sako jis, o akys išduoda, kad su šia svajone dar neatsisveikinta.

Paklaustas, kokių turi svajonių, Rimantas minutėlę susimąstė, o paskui atsakė, kad norėtų daugiau keliauti. „Kartu su kitais centro gyventojais buvome išvykę į Latviją, Lenkiją ir Ispaniją. Labai patiko visur, direktorė labai stengiasi, kad galėtume pamatyti kuo daugiau. Pirmą kartą skridau lėktuvu, prisimenu, kaip užsikimšo ausys“, – su šypsena pasakoja jis, pridurdamas, kad skrydžio baimę tą kartą nugalėjo džiugus kelionės jaudulys. Džiaugiasi jis ir tuo, kad kiekvieną vasarą Jonavos neįgaliųjų veiklos centro globotiniai vyksta savaitei atostogų į pajūrį.

Elijaus Kniežausko nuotr.

Tačiau kalbėdamas apie galimybę gyventi savarankiškai, pašnekovas pripažįsta, kad tai jam būtų per sunkus iššūkis: „Niekaip neišlaikyčiau buto, juk reiktų mokesčius mokėti, pirkti vaistų, o kur dar baldai ar buitinė technika. Viena mano sesė gyvena socialiniame būste, todėl žinau, kaip jai sunku išgyventi iš nedidelių pajamų“, – pasakojo jis.

Mokosi savarankiškumo

Jonavos neįgaliųjų veiklos centro vadovė A. Matutienė pasakojo, kad šiuo metu „Gyvenimo namuose“ gyvena vienuolika žmonių, kuriems reikia nuolatinės globos ir priežiūros. „Čia jie gauna visą išlaikymą, sveikatos priežiūros paslaugas, lanko kineziterapijos salę, kurioje dirbantis specialistas parenka kiekvienam krūvį ir pratimus atsižvelgiant į sveikatos būklę, lankosi programos „Interreg V-A Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo per sieną 2014–2020 m.“ lėšomis įrengtame relaksacijos kambaryje. Pas mus dirbantis psichologas padeda gyventojams lavinti bendravimo įgūdžius, kviečia dalyvauti grupiniuose užsiėmimuose“, – sako ji ir priduria, jog centras nuolat dalyvauja įvairiuose projektuose, kad galėtų globotiniams pasiūlyti daugiau įvairios veiklos: išvykų, renginių, mokymų ir kt.

Be to, „Gyvenimo namų“ gyventojai skatinami būti kuo savarankiškesni. „Kartais mūsų globotiniai kartu su darbuotojais gamina ir maistą – kepa pyragus, picas, pasigamina salotas. Centro gyventojų prašome, kad jie savo kambariuose palaikytų švarą, budėtų valgykloje. Anksčiau, kai kambarius tvarkė tik darbuotojai, būdavo, kad jų triūso gyventojai nevertino, o kai ir patys susitvarko, požiūris į tai, kaip svarbu palaikyti švarą ir tvarką, jau kitoks“, – pasakoja ji.

Elijaus Kniežausko nuotr.

Dideli gyvenimo pokyčiai

Kalbėdama apie Rimantą, A. Matutienė atkreipė dėmesį, kad apsigyvenęs „Gyvenimo namuose“ jis labai pasikeitė. „Kai Rimantas pas mus atvyko, turėjo bendravimo problemų, nemokėjo valdyti emocijų, keldavo triukšmą, buvo sunku priprašyti, kad pasirūpintų savimi – nenorėdavo keisti drabužių ar dažnai praustis. Šiandien pokyčiai akivaizdūs. Rimantas išmoko nusiraminti, žino, kada reikia kreiptis pagalbos. Gyvendamas čia, jis gali lavinti savo įgūdžius ir pomėgius, rūpintis savo sveikata“, – kalba globos namų vadovė. Ji pridūrė, kad labai svarbu padėti tokiems žmonėms kaip Rimantas įsitraukti į visuomenę, o aplinkiniai turi išmokti tokius žmones priimti.

Pokalbiui baigiantis, A. Matutienė prasitarė, kad penktadalis nedidelės Rimanto neįgalumo pensijos paliekama jaunam vyrui smulkioms asmeninėms išlaidoms, o 80 proc. skiriama jo išlaikymui „Gyvenimo namuose“. Akivaizdu, kad šių lėšų nepakanka, tad trūkstamą sumą skiria Jonavos rajono savivaldybė.

Rimanto šeimos istorija – žinoma

„Jis augo šeimoje, patiriančioje sunkumų, todėl šeima sulaukdavo nuolatinės socialinių darbuotojų pagalbos, paramos maisto produktais iš EPLSAF, drabužiais, organizuojant vaikams ekskursijas ir kt. Kai šių pagalbos priemonių nepakako, vaikams užuovėja buvo suteikta vaikų globos namuose. Rimantas mokslus pradėjo ir baigė specialiojoje Kaišiadorių mokykloje – joje įgijo pagrindinį išsilavinimą, o jam sulaukus pilnametystės, atsirado artimieji, kurie kaip sugebėjo, taip padėjo jam gyventi savarankiškai“, – sako Jonavos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Ūselienė, puikiai žinanti Rimanto istoriją.

Elijaus Kniežausko nuotr.

Ji patikslina, kad dabar ilgalaikės socialinės globos namuose – Jonavos rajono neįgaliųjų veiklos centro padalinyje „Gyvenimo namai“ gyvenantis Rimantas gauna pilną išlaikymą bei paslaugas, įskaitant slaugą, maistą, drabužius, tarpininkavimo ir atstovavimo bei sociokultūrines ir kitas paslaugas ir yra veiksnus – gali savarankiškai priimti sprendimus. „Jis pats sprendžia, ar nori gyventi globos įstaigoje, ar savarankiškai socialiniame būste. Jeigu apsispręs, jis galės užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje arba eiti mokytis į Jonavos politechnikos mokyklą. Viskas priklauso nuo jo paties lūkesčių ir norų“, – sako ji.

Pagalba – ir finansinė, ir būstu

Kalbėdama apie iššūkius, su kuriais susiduria žmonės, turintys protinę ar psichinę negalią, tačiau norintys ir galintys gyventi savarankiškai, D. Ūselienė sako, kad jiems kyla įvairių problemų, tačiau jas įveikti padeda Socialinės paramos skyrius. „Jeigu į skyrių kreipiasi žmogus, turintis protinę ar psichinę negalią, neturintis pajamų, išsilavinimo, gyvenamojo būsto, bet norintis ir galintis gyventi savarankiškai, jam suteikiama informacija apie priklausančias išmokas, pašalpas, kompensacijas, pensijas ir kita reikalinga pagalba“, – vardija ji.

Elijaus Kniežausko nuotr.

Anot D. Ūselienės, atsižvelgdama į žmogaus pajamas ir kitas aplinkybes, savivaldybė tokiam asmeniui gali skirti vienkartinę, tikslinę, periodinę pašalpą, piniginę socialinę paramą (socialinė pašalpa, būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos). Socialinės paramos skyrius pagalbos ieškantį žmogų taip pat nukreipia į „Sodrą“, padeda susitvarkyti dokumentus dėl šalpos pensijos mokėjimo, paaiškina, kaip pateikti prašymą dėl socialinio būsto ir kt. Tiesa, šiuo metu asmenų ir šeimų, laukiančių eilėje ir turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti yra per 300, tačiau jeigu asmuo nori gyventi ne Jonavos mieste, o kaime, yra tikimybė, kad būstą gaus greičiau.

Elijaus Kniežausko nuotr.

Prireikus socialinių paslaugų, pavyzdžiui, konsultacijos, informacijos, savivaldybės specialistai nukreipia žmogų į rajono socialinių paslaugų centrą, o jei prireikia asmeninio asistento paslaugų – į Jonavos rajono neįgaliųjų veiklos centrą. „Asmeninis asistentas gali padėti namuose ar viešojoje erdvėje – pagelbėti pasirūpinti asmens higiena, maistu, nuvykti į reikiamą vietą. Taip pat jis gali padėti bendraujant, tvarkant finansinius išteklius, orientuotis aplinkoje, organizuoti laisvalaikį ir poilsį, prireikus – palydės ir pagelbės nuvykti į darbo pokalbį, suras tinkamą transporto priemonę, padės judėti ten, kur aplinka nėra pritaikyta. Naudodamasis asistento pagalba žmogus, gaunantis pastovias pajamas ar išmokas ir turintis būstą, jau gali gyventi savarankiškai“, – apgailestaudama, kad šių paslaugų dar nėra tiek, kad jas būtų galima suteikti visiems pageidaujantiems, sako D. Ūselienė.

Pašnekovė džiaugiasi kad nepriteklių patiriantiems socialiai remtiniems žmonėms paslaugomis, daiktais, maisto produktais padeda įvairios organizacijos, tarp kurių ir Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenis fondas (EPLSAF), o siekiant padėti įsidarbinti ar įgyti reikiamą kvalifikaciją arba naujų kompetencijų, sėkmingai bendradarbiaujama su Užimtumo tarnyba: „Mokydamiesi žmonės ne tik įgyja profesiją, bet ir gauna papildomų pajamų – stipendiją, kuri yra beveik pusės minimaliosios mėnesio algos dydžio. Visa tai padeda žmogui gyventi savarankiškai“, – sako D. Ūselienė. O jei asmuo nenori ir negali gyventi savarankiškai, jam gali būti pasiūlytos ilgalaikė socialinė globa. „Jeigu norimoje globos įstaigoje nėra laisvų vietų, asmuo įrašomas į eilę, tačiau jeigu toks žmogus neturi gyvenamosios vietos, negauna tinkamos priežiūros ir savarankiškai negali gyventi, jam suteikiama trumpalaikė socialinė globa. Tai – viena iš išeičių, kuria žmogus gali pasinaudoti, kol lauks vietos globos įstaigoje“, – aiškina ji.

Elijaus Kniežausko nuotr.

Paklausta, kokios paramos labiausiai reikia socialiai pažeidžiamiems žmonėms, kad jie nesijaustų atstumti, D. Ūselienė pabrėžia, jog paslaugų pasiūla socialiai pažeidžiamoms grupėms didėja, tačiau jiems labai svarbi ir visuomenės parama: „Į jautriausias visuomenės grupes vis dar žiūrima kaip į vertus užuojautos ar gailesčio, dažnai pirmiausia dėmesys atkreipiamas į jų negalias ar sunkumus, o tik po to į patį žmogų. Taigi, didžiausia visuomenės parama būtų priimti kiekvieną žmogų be išankstinių nuostatų, pasistengti jį suprasti ir palaikyti.“

Sunkiai besiverčiantys Lietuvos gyventojai, pageidaujantys gauti Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo (EPLSAF), kuris aktyviai prisideda prie socialinėje atskirtyje gyvenančių asmenų materialinio nepritekliaus mažinimo, paramą gali kreiptis į savo miesto ar rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrių arba savos seniūniją. Daugiau informacijos – www.priimk.lt.