Tačiau Anykščių rajone, Karklių I kaime senoje sodyboje kartu su močiute ir neseniai gimusiu sūneliu gyvenanti jauna mama negandoms pasiduoti neketina – Gerda pavydėtinai kantriai siekia, kad jos bei jos artimųjų gyvenime būtų daugiau šviesos. Tad apie viską nuo pradžių.
Anglija namais netapo
Taip jau likimas sudėliojo, kad Gerdą, kuriai dabar 25-eri, nuo keturių mėnesių augino ne mama, o močiutė. Nuo tada jas ir sieja labai ypatingas ryšys. Ypatingas todėl, kad močiutė Nijolė, su kuria jauna moteris gyvena ir šiandien, nėra tikra Gerdos močiutė – ji patėvio mama. „Kai mama mane pagimdė, buvo viena ir po keturių mėnesių susipažino su mano patėviu. Jis davė man pavardę ir manimi rūpinosi. Retas kuris taip mylės svetimą vaiką – reikia gerbti tokius žmones. Šį rudenį pririnkau ir pridžiovinau jam grybų, nes juos mėgsta, ir ketinu nusiųsti į Angliją“, – šiltų žodžių patėviui, kurį vadina tėčiu, negaili jauna moteris.
Kai ji dar mokėsi mokykloje, tėvai, ilgai bandę lipdyti gyvenimą Lietuvoje, nusprendė laimės ieškoti Anglijoje. Išvyko angliškai nemokėdami net pasisveikinti, bet laikui bėgant įsikūrė ir pasiėmė tris sūnus – jaunesniuosius Gerdos brolius, kurie iki to laiko augo Lietuvoje. Vienas iš jų – gimęs su sunkia negalia.
„Jauniausiais brolis, kuriam dabar 19 metų, gimė penkių mėnesių ir svėrė vos 600 šimtus gramų. Jis iš dalies paralyžiuotas, negirdi, bet viską puikiai supranta. Mes su juo susikalbame ir net jį išmokėme pasakyti keletą žodžių. Vaikystėje kaimynų vaikai jo šalindavosi, nenorėdavo žaisti su neįgaliu, bet tada ir aš niekur neidavau – likdavau su juo“, – prisiminimais dalijasi jauna moteris.
Tėvai kvietė atvažiuoti ir Gerdą, tad baigusi 11 klasių ji išvyko į Angliją. Bet pirmoji Gerdos emigracija tetruko kelias savaites. „Išvažiavau padirbėti, tėvų bei brolių aplankyti, bet pabuvau 3 savaites, pasidžiaugiau jais ir išvažiavau atgal. Pasiilgstu tėvų, brolių, ypač jaunėlio, bet savo ateities ten nematau. Galiu šimtą kartų ten nuvykti, bet šimtą kartų grįšiu atgal“, – pasakoja ji.
Skaudi patirtis paskatino vėl išvykti
Grįžusi į Lietuvą Gerda nesėdėjo rankų sudėjusi – darbšti mergina niekada nesibaidė sunkaus darbo, tad prieš penkerius metus įsidarbino Pavarių medelyne ir būdama 20-ties kibo į mokslus – įgijo virėjos specialybę. Siekti savo tikslo ją nuolat skatino močiutė, kuri iš savo kuklios pensijos padėjo studijų metu.
Baigusi mokslus Gerda dvejus metus dirbo vieno prekybos tinklo mėsos ir kulinarijos ceche. Ji džiaugėsi ir darbu, ir draugišku kolektyvu, tačiau keturių šimtų eurų atlyginimas į rankas ištirpdavo greičiau, nei ji spėdavo susimokėti būtinuosius mokesčius už Vilniuje nuomojamą kambarį. Padėti močiutei praktiškai nebuvo iš ko... Tada Gerda nusprendė – dirbs pusantro etato.
„Iš pradžių vadovas nesutiko, bet tada jam pasakiau, kad laisvu laiku ieškosiu darbo kitur ir jis nusileido. Pamenu, kolegų pamainos keičiasi, o aš kaip dirbu, taip dirbu“, – pasakoja ji. Tuomet mergina uždirbo apie 750 eurų į rankas, bet po pusantro mėnesio dirbdama tokiu krūviu išseko fiziškai, o ir emocinė būsena buvo prasta: „Sužinojusi, kad dirbu kitokiu grafiku nei kolegos, pamainos vadovė ėmė tikslingai mane spausti ir tas spaudimą darėsi vis sunkiai ištverti.“
Galiausiai viskas baigėsi labai skaudžiai. Nelaimė nutiko, kai jau pasibaigus darbo valandoms, eilinį kartą išklausiusi pamainos vadovės priekaištų, Gerda skubėdama iš konvekcinės krosnelės traukė skardą su vėdarais. „Skardoje buvo daug karšto skysčio, kuris išsiliejo ant manęs ir stipriai apdegino ranką. Pirmiausia iškilo pūslės, labai skaudėjo, paskui prireikė net gipso. Neėmiau nedarbingumo lapelio, nes negalėjau sau leisti, kad sumažėtų pajamos ir porą mėnesių dirbau su skaudančia ranka. Bet kai paaiškėjo, kad toje vietoje įskilęs kaulas, trūko ir mano kantrybė. Parašiau prašymą išeiti iš darbo“, – pasakoja ji.
Netrukus Gerda įsidarbino kito prekybos tinklo kulinarijos ceche, bet mamos skambučiai ir kvietimas dar kartą pabandyti padirbėti užsienyje paskatino ją vėl krautis lagaminą. „Mama mane viliojo sakydama, kad čia, Lietuvoje, vargstu, skaičiuoju centus, o ten viskas kitaip. Ten žmonės ne egzistuoja, o gyvena ir darbą rasti bus nesunku“, – prisimena ji sprendimą išvykti lėmusias aplinkybes.
Antrą kartą nuvykusi į Angliją Gerda įsidarbino mėsos ceche. „Darbas man patiko, jei čia rasčiau tokį darbą, mielai jį dirbčiau. Darbdaviai mane vertino, kartais kildavo net savotiškos peštynės tarp skirtingus gaminius gaminančių grupių vadovų, pas kurį man eiti dirbti. Mane kviesdavo ten, kur reikėdavo įvykdyti didžiausius užsakymus“, – prisimena pašnekovė. Anglijoje Gerda dirbdavo dvylika dienų iš eilės po dvylika valandų, o paskui per laisvas dienas ateidavo padirbėti papildomai. Būdavo tokių savaičių, kai jai pavykdavo uždirbti net aštuonis šimtus svarų. Dalį atlyginimo ji atsidėdavo, dalį – siųsdavo močiutei, o ištaikiusi laisvesnę dieną vesdavosi neįgalų brolį į atrakcionų parkus.
Anglijoje sutiko vyrą lietuvį
Anglijoje Gerda ne tik atsigavo finansiškai. Būtent ten ji sutiko savo būsimą vyrą ir sūnaus tėtį. „Su Ramūnu susipažinome per socialinius tinklus. Galima sakyti, tai buvo atsitiktinumas – kartą „pakibo“ mano telefonas ir netyčia jam nusiunčiau pasisveikinimo paveiksliuką. Nuo tada ir pradėjome kalbėtis“, – šypsodamasi pažintį su juo prisimena Gerda.
Užsimezgus draugystei, jauna moteris širdies draugui iš karto paaiškino, kad sugyventinės statusas jai nepriimtinas ir neilgai trukus metais vyresnis vyras jai pasipiršo. Po pusmečio pora atšoko vestuves. „Savo pasiekiau“, – juokiasi pašnekovė ir prasitaria, kad daugelis pažįstamų žinią apie būsimas vestuves priėmė kaip pokštą – negalvojo, kad jos įvyks taip greitai.
Po Anglijoje maždaug prieš metus įvykusių vestuvių pora sugrįžo į Lietuvą, bet čia darbo neradęs staliaus dailidės profesiją turintis Ramūnas nenorėjo tenkintis bedarbio dalia ir vėl išvyko uždarbiauti svetur. Pirmagimio besilaukianti Gerda liko Lietuvoje – pas močiutę. „Anglija – man ne namai, mano namai Lietuvoje – čia mano kiemas, sodas... Ten galima važiuoti tik užsidirbti. Grįžom šiek tiek pasitaupę, gyvenom iš santaupų, bet jos greitai tirpo. Todėl Ramūnas ir nusprendė vėl važiuoti užsidirbti. Kas buvo likę iš mūsų santaupų, įdėjau jam į kelionę, kad turėtų iš ko gyventi, kol įsidarbins“, – pasakoja jauna moteris.
Per praėjusias Jonines į pasaulį pasibeldė poros sūnus Gerardas. „Svajonė sukurti gražią šeimą išsipildė. Deja, karantinas ir iššūkiai kaime surasti tokį darbą, iš kurio atlyginimo būtų galima išlaikyti šeimą, viską sudėliojo taip, kad vyras dar nėra matęs vaiko, tik nuotraukas. Labai jo pasiilgau, bet šiuo metu nė vienas nežinom, kada jis sugrįš į Lietuvą“.
Besilaukdama plušėjo iš peties
Šiandien Gerda tvirtai nusprendusi likti gyventi Lietuvoje ir visomis išgalėmis stengiasi pagerinti savo bei močiutės buitį. Seną sodybą, kurią prieš 35 metus su vyru įsigijo močiutė Nijolė, būtinai reikėjo remontuoti – tam jauna šeima išleido didelę dalį užsienyje uždirbtų pinigų. Seni kiauri langai pakeisti plastikiniais, sodybą juosia nauja tvora, o prieškambaryje stovi automatinė skalbimo mašina. Vos 40 kvadratinių metrų namelyje yra du kambariai, virtuvėlė ir kamara. Namas šildomas malkomis, o vandens šulinys, kaip ir tualetas, yra lauke.
„Pradėjęs dirbti, šiek tiek pinigų remontui atsiuntė ir vyras. O aš būdama nėščia devintą mėnesį, kad būtų pigiau, pati nudaužiau seną tinką – atėjęs meistras vos infarkto negavo. Pažiūrėjau, ką ir kaip jis darė, ir manau, kad virtuvę pati ateityje susitvarkysiu, nes remonto darbai kainuoja labai brangiai“, – planuoja moteris. Bet name nėra kur įrengti vietos išsimaudyti, o nuvykti į pirtį Anykščiuose Gerdai su močiute Nijole – per brangu. Ji pati, sako jauna moteris, vasarą gali išsimaudyti ir šalia tekančioje upėje, bet garbaus amžiaus močiutei, kuriai kitąmet sukaks 80 metų, tai jau neįveikiama užduotis, todėl tenka prašytis į pirtį pas kaimynus.
Pavasarį ir vasarą Gerda plušėjo ir greta namų esančiame močiutės darže, tad žiemai turi savų bulvių, įvairių atsargų priruošta ir mažajam Gerardui: „Gaminome vaikui obuolių tyreles, prisišaldėme uogų, virėme uogienes, išsivirėme ir slyvų džemo, kuris gerina virškinimą. Sau paruošėme žalių pomidorų ir cukinijų konservų. Močiutė dievina baravykus – tai ji pabuvo su Gerardu, o aš jai prigrybavau“, – pasakojo jauna moteris ir priduria, kad gerai, jog sūnelis – ramus vaikas, o ant močiutės rankų būna labai noriai, tad ji turi daugiau laiko pasirūpinti buitimi.
Ir nors šiuose namuose daug ko trūksta, meilės juose yra su kaupu. Beveik viso pokalbio metu kiek nuošaliau sėdėjusi Nijolė vis pakalbindavo proanūkį, šiltai susižvalgydavo su Gerda, o paskui prasitarė: „Kai Gerda pasakė, kad laukiasi, labai aiškiai įsivaizdavau šį mažylį ir jį iš karto pamilau. Kai jis gimė, supratau, kad būtent tokio ir laukiau. Gyvename labai paprastą gyvenimą, bet esame labai turtingos, nes turime ir labai mylime viena kitą.“
Sulaukusi pagalbos, atsilygino tuo pačiu
Gerda moka ne tik džiaugtis kitų žmonių pagalba, bet ir dalytis. Tada, kai po širdimi nešiojo kūdikį, atsirado gerų žmonių, kurie pasirūpino, kad būsima mama jaustųsi rami dėl mažylio kraitelio: „Tuo metu daug ko nebūčiau įpirkusi, nes santaupų jau nebeturėjau. Lovyte ir vežimėliu buvau pasirūpinusi anksčiau, bet ieškodama rūbelių ir kitų dalykų naršiau skelbimus internete, teiravausi, gal kas nors ką nors dovanoja. Atsiliepė keturios moterys, kurios parūpino patalynės, drabužėlių, žaislų.“
Jau susilaukusi Gerardo, ji sužinojo apie kitos būsimos mamos vargus ir nusprendė pasidalinti su ja tuo, ką turėjo: .„Padovanojau tai jaunai, vaikų namuose užaugusiai merginai, kuri mažylio susilaukė viena, nes vaiko tėvas ją paliko, savo nėščiosios ir naujagimio drabužius. Maži vaikai labai greitai iš visko išauga, tai sudėjau viską, ką turėjau – nuo drabužėlių iki sauskelių, dar nupirkau lašiukų nuo pilvo pūtimo, nes žinau, kad mažyliams jie labai reikalingi. Vieni žmonės man padarė gera, padėjo, kai to labai reikėjo, tad ir aš turiu taip pat elgtis – padėti kitiems taip, kaip galiu ir tada, kai to labiausiai reikia“, – kalbėjo ji, prisipažinusi, kad abi su močiute skaičiuoja kiekvieną centą.
Šiuo metu jauna mama gauna išmoką iš „Sodros“, kuri siekia 260 eurų. Ji negali gauti vaiko priežiūros išmokų, nes neturi reikiamo darbo stažo Lietuvoje. Dėl šios išmokos Gerda ketina kreiptis į buvusius darbdavius Anglijoje. „Vaiko pinigus atidedu į taupomąją sąskaitą. Gyvenime visko gali nutikti, todėl noriu, kad jo sąskaitoje bent šiek tiek pinigėlių būtų. Aš gyvenu iš savo pinigėlių ir močiutė, kuri gauna pensiją, padeda. Vaiko mišinėlius, sauskelnes – perkame į priekį. Pasiskaičiuojame, kad užtektų bent mėnesiui, susimokam visus mokesčius, tada nuperkam viską, ko reikia mažyliui, o su likusia suma bandom išsisukti pačios“, – pasakoja Gerda.
Pokalbio metu ne kartą pakartojusi, jog jai svarbiausia, kad visko užtektų mažyliui, prisipažįsta, kad to, ką užsiaugino darže, neužtenka – kai kurių maisto produktų reikia nusipirkti. Bet pasitaiko, kad pinigų nepakanka ir kartais tenka vietinėje parduotuvėje prašyti produktų į skolą. „Neturim iš ko rinktis: jei neimsim į skolą, bus tuščios spintelės. Gruodžio mėnesį „Sodra“ man jau nemokės, tada vaikui priklausys 120 eurų išmoka ir 60 eurų vaiko pinigų. Tai viskas. Jei ne močiutė – būtų labai sunku“, – atvirai sako jauna moteris. Ji priduria, kad abi su močiute ir sūneliu per mėnesį išsiverčia su penkiais šimtais eurų.
Nenori gyventi iš pašalpos
Gerda nemano, kad valstybė turi visiškai išlaikyti jaunas šeimas – tik pačioje pradžioje padėti ir sukurti sąlygas gyventi ne iš valstybės išmokų, bet užsidirbti patiems. „Mano vyras Lietuvoje darbo stažo neturi, todėl jam pasiūlė 120 eurų pašalpą. 26 metų vyrui pašalpa nėra geras dalykas. Užsienyje jis turi darbą, bet šeima, vaikas – čia. Gyvenimas atskirai – tai ne šeima, turime visi būti kartu, o vaikas turi augti savo tėvynėje. Ir Ramūnas tai supranta, bet labai bijojo, kad čia neras tokio darbo, kad mus išlaikytų“, – mintimis dalijasi jauna moteris.
Kai sūnelis šiek tiek paaugs, ji irgi ieškos darbo, todėl artimiausiu metu ketina kreiptis dėl socialinio būsto Anykščiuose: „Čia, kaime, darbų nėra, į miestą autobusų nedaug, o su dviračiu neprivažinėsi. Jei gyvenčiau mieste, gal pavyktų rasti darbą ar persikvalifikuoti ir po truputį stotis ant kojų. O mūsų mažylį močiutė pažiūrėtų, kol aš būčiau darbe, – sako ji ir priduria: – Gal paskaitęs šį straipsnį koks nors darbdavys pasiūlys darbą Lietuvoje man ar Ramūnui. Darbo mes nebijome, o žalingų įpročių, kurie kitiems trukdo kurti geresnį gyvenimą, neturime.“
Paklausta, kokios svajonės, kurias puoselėjo prieš penkerius metus, išsipildė, o kurios dar ne, Gerda atsako: „Norėjau sukurti gražią šeimą, išmokti profesijos ir susikurti geresnį gyvenimą. Tai kol kas esu dar pakeliui, bet tikiu, kad viską pasieksiu“.
Savivaldybė žino ir padeda
Jaunos mamos situaciją puikiai žino Anykščių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrius, kurio specialistai pataria, ką Gerda turėtų daryti, kad galėtų pasinaudoti įvairiomis paramos galimybėmis. Socialinės paramos skyriaus vedėja Ieva Gražytė pasakoja, kad pirmą kartą dėl piniginės socialinės paramos Gerda kreipėsi 2019 m. lapkritį. Ji pateikė dokumentus socialinei pašalpai ir būsto šildymo išlaidų kompensacijai gauti – šis prašymas buvo patenkintas. Tačiau nuo šių metų sausio piniginė socialinė parama šeimai sustabdyta, nes vyras nutraukė darbo paiešką Lietuvoje ir išvyko į užsienį. Gerda nuo 2019 m. lapkričio gavo nedarbo draudimo, o nuo 2020 m. liepos – darbo paieškos išmoką. Balandį jaunai mamai skirta vienkartinė išmoka nėščiai moteriai, o gimus sūnui, išmokėta vienkartinė išmoka vaikui. Šeima taip pat gavo ir vienkartines išmokas, skirtas COVID-19 pandemijos padariniams mažinti.
„Gerda žino, kad turi teisę kreiptis dėl socialinio būsto. Taip pat informavome merginą, kokius dokumentus turi pateikti, ir ji jau pradėjo tuo rūpintis. Gerdai padės ir socialinio darbo organizatorė“, – sakė I. Gražytė. Tiesa, laukiančių socialinio būsto yra nemažai, tačiau yra ir kita galimybė, kuria gali pasinaudoti nepasiturinčios šeimos: kreiptis dėl būsto nuomos kompensavimo. Šios kompensacijos dydis priklauso nuo būsto nuomos kainos, būsto ploto, šeimos narių skaičiaus, pajamų dydžio ir kitų dalykų.
Jei jauna mama ateityje norės įgyti naują profesiją, tokią galimybę jai suteiks Užimtumo tarnyba. Tačiau po to moteris turėtų per 1 mėnesį įsidarbinti ir 6 mėnesius dirbti pagal įgytą kvalifikaciją – kitaip reikėtų grąžinti pinigus už mokslus, todėl Gerda šiek tiek nerimauja: kas bus, jei nepasiseks susirasti darbo?
Kiek sudėtingesnė situacija dėl vaiko priežiūros išmokos, kurios moteris negauna. Ši išmoka Gerdai nepriklauso, nes pastaruoju metu ji dirbo ir mokesčius mokėjo užsienyje, o Lietuvoje per paskutinius dvidešimt keturis mėnesius nesukaupė dvylikos mėnesių darbo stažo. Ši išmoka jai priklausytų, jeigu pastaruoju metu moteris būtų dirbusi Lietuvoje ir jai darbo stažo trūktų tik šiek tiek – tuomet, jei ji pristatytų dokumentus, „Sodra“ užskaitytų darbą užsienyje. O dabar Gerda ir kitos tokioje situacijoje esančios moterys dėl vaiko priežiūros išmokos turėtų kreiptis į tą valstybę, kurioje dirbo.
Nepriteklius patiriantys Lietuvos gyventojai sulaukia paramos ir iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo (EPLSAF), kuris aktyviai prisideda prie socialinėje atskirtyje gyvenančių asmenų materialinio nepritekliaus mažinimo. Norintys gauti EPLSAF paramą turėtų kreiptis į savo miesto ar rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrių arba savo seniūniją. Daugiau informacijos – interneto svetainėje www.priimk.lt.