– Šiuo metu gyvenate Izraelyje, todėl pirmiausia noriu jūsų paklausti, kokį darbą ten dirbate, ir ko šiandien Lietuva galėtų pasimokyti iš Izraelio?
– Čia, pirmiausia, esu dėl žmonos darbo – ji vadovauja UNESCO švietimo komandai Palestinoje. Jos biuras yra Ramaloje, tačiau pagal Jungtinių Tautų taisykles, gyvename greta esančioje Jeruzalėje. Taip yra dėl kelių susipynusių priežasčių – ir dėl politinių, ir dėl saugumo.
Manau, kad iš Izraelio valstybės galime kai ko pasimokyti, tačiau – ribotai. Jie padarė gan drastiškus ir ankstyvus kelionių suvaržymo sprendimus. Jie, berods, pirmieji, ne Azijos regione, uždraudė ir nuodugniai pradėjo tikrinti atvykusius keleivius iš Kinijos, Singapūro ir Honkongo. Pamenu, kaip iš pradžių stebėjomės, kam tokie drastiški sprendimai reikalingi. Dabar visi tai gerai žinome.
Tačiau ilgainiui pamatėme, kad tie apribojimai nebuvo pakankami – virusas jau buvo įsibėgėjęs ir pradėjo plisti iš kitų šalių. Nepamirškime, kad Izraelis yra turistinė šalis, o čia gyvenantys turi verslo ir giminystės ryšių su visu pasauliu. Todėl šiandien Izraelyje yra daug sergančiųjų. Kaip, pavyzdžiui, nuvilnijusi užsikrėtimo banga dėl korėjiečių turistų grupės ar ūmus Betliejaus protrūkis. Tuo pačiu mirtingumas Izraelyje yra gana žemas. Manau, kad tai yra dėl pažangios medicinos.
Taip pat buvo įdomu stebėti, kaip Izraelis meta visas įmanomas pajėgas kovai su COVID-19.
Tarkime, Izraelio kariuomenės daliniai – netgi ir tie, kurie iki šiol viešai buvo mažai žinomi – įtraukti į darbus ieškant sprendimų, kaip suvaldyti pandemiją.
Taip pat, nieko nelaukiant, buvo pasitelkti gana drastiški metodai siekiant kontroliuoti žmones, kuriems identifikuotas susirgimas. Tarkime, iš karto buvo naudojami mobilaus ryšio signalai stebėti tiek individų judėjimą, tiek žmonių grupavimąsi.
Prasižengėliai buvo baudžiami didelėmis piniginėmis baudomis. Tokiai tvarkai prižiūrėti viešumoje netrūksta policijos ir kariuomenės atstovų. Tad, iš vienos pusės atrodė, kad šalis griežtai kontroliuoja situaciją. Tačiau iš kitos – žmogaus prigimtį sunku pakeisti.
Pavasariški orai dažnai žmones išviliodavo į lauką ir jų susibūrimai ilgą laiką buvo dažnas reiškinys. Užtruko gan ilgai, praktiškai iki šio savaitgalio, kol žmonės, išėję į gatves, pradėjo masiškai naudoti kaukes. Jų įsigyti nesunku – galima rasti kiekvienoje vaistinėje.
Taip pat paminėsiu man nepatinkanti dalyką – 100 metrų spindulio ribojimą išvykti iš namų. Nuo šiandien jis galioja visiems. Tai susiję su tuo, kad prasideda Žydų Velykos – Pascha.
– Kaip vertinate krizės valdymo modelį, kurį pandemijos akivaizdoje pasirinko Lietuva? Ar saviizoliacija – tinkamiausias kelias?
– Mano nuomone, tai vienas iš kertinių elementų. Manau, kad dauguma žmonių neįvertino šios pandemijos rimtumo ir ilgaamžiškumo. Tiems, kam kyla klausimas ar saviizoliacija yra tinkamiausias kelias, turėtų paklausti, ar geriau tai, ką pasirinko kitos šalys, tarkime, Didžioji Britanija, ar Japonija. Vienu metu jų sprendimai atrodė galimai turintys daug potencijos, bet ilgainiui pamatėme, kad jie pateko į dar didesnę bėdą, nei planavo.
Tikrai nuosekliai neanalizavau kiekvienos šalies modelio – manau, yra, kas tuo užsiima, ir ateityje dar bus daug palyginimų. Nepamirškime tik, kad šalys – tai kompleksinės sistemos su daugybe persipinančių parametrų.
– Matome, kokį kelią pasirinko Švedija, toji pati Baltarusija, kur ir toliau vyksta intensyvus gyvenimas, vaikai eina į mokyklas, suaugusieji į darbus ir kavines? Kokia jūsų nuomonė apie tokį atskirų šalių pasirinkimą?
– Palyginčiau dvi šalis, kurios priėmė drastiškai skirtingus modelius – tai Švedija ir Izraelis. Jose gyvena panašus kiekis gyventojų. Šalių išsivystymo lygis – taip pat panašus (Švedija net labiau pažengusi), sergančiųjų, t. y. diagnozuotųjų – skaičiai – panašūs. Tačiau mirusiųjų skaičius skiriasi dešimtį kartų. Švedijoje mirė apie 500, Izraelyje – 50. Kodėl? Galime tik spekuliuoti, bet viena iš priežasčių, mano subjektyvia nuomone, yra ta, kad Švedija pasirinko leisti žmonėms, kurių gyvenimas ir taip jau netoli pabaigos, anksčiau mirti. Skamba žiauriai ir, sakyčiau, ideologine prasme, labai skirtingai. Įdomiausia tai, kad, kiek kalbėjau su savo draugais švedais, – jiems tokia pozicija priimtina.
Šioje situacijoje labai lengva kritikuoti. Aš pats iš pradžių spirgėjau – su kolegomis svaidėmės žaibais ir nustebimais. Kokia valdžia? Kodėl taip lėtai priimami sprendimai? Kur lyderiai? Bet paskui atėjo suvokimas, kad praktiškai niekas iš už valdžios vairo stovinčiųjų nėra susidūręs su lyderyste krizės metu. Prasidėjus pandemijai skaityti vadovėlius apie tai tampa jau šiek tiek per vėlu. Dabar aišku, kodėl startavome taip vangiai, kodėl nebuvo girdimas aiškus sprendimas, kur sukti vairą. Juk lyderiais per naktį netampama.
Bet tam, kad nenukrypčiau į beletristiką, noriu pasakyti, kad mačiau be galo daug gerų „grass-roots“, pavienių asmenų susitelkimo pavyzdžių. Štai vienas pavyzdys, kuris man labai patiko. Tai Lietuvos „makeriai“. Panašu, kad jiems nereikia vedlio, nereikia ideologijos. Jiems reikia tik problemos. O dabar jų turime ne vieną. Ir griebia tie „makeriai“ tas problemas vieną po kitos, kuria, gamina kūrinius, kurių tikslas padėti išspręsti bent dalį COVID-19 sukeltų iššūkių. Fantastinis darinys. Tylios ovacijos iš mano pusės jiems.
Lietuvai linkėčiau ir toliau laikytis pasirinktos krypties. Tada ir turėsime rezultatus. Juk tai ne vienos dienos susilaikymas nuo saldumynų. Spėsime papuotauti. Dabarties žingsniai yra aiškūs.
– Krizių valdymo specialistai paprastai rašo juodąjį scenarijų, nuo kurio atsispiriant ieškoma sprendimų. Kokį krizės, ir išėjimo iš jos, scenarijų Lietuvai rašytumėte jūs?
– Scenarijus, be abejonės, nebus rožinis. Aš jį matau pilką, apsivalymo scenarijų. Manau, vienas iš esminių dalykų yra daryti sprendimus remiantis duomenimis, o ne emocijomis. Ir aiškiai, drąsiai tai komunikuoti. Faktas, kad bus „nukraujavimo“, ir, galimai, didelio. Bet lietuviai nėra ta tauta, kuri krizės akivaizdoje pasiduoda ar bėga į krūmus. Mes atsparūs.
– Esate ir verslo žmogus. Kokį kelią siūlytumėte, kad kuo greičiau atsigautų Lietuvos ekonomika, kad kuo mažiau verslų bankrutuotų?
– Manau, kad kryptis yra aiški ir jos laikomasi: maksimaliai padėti ekonomikai iš valstybės kapšo. Pradžiai – per verslo subjektus, o jeigu bus juodžiausias scenarijus, masiniai bankrotai – tada tiesiogiai žmonėms. Nors esu rašytojos Ayn Rand filosofijos gerbėjas (ode gobšumui išvadintame A. Rand romane „Atlantas patraukė pečiais“ kalbama apie individų teisę gyventi vien savo naudai – red.), manau, šiuo atveju atsidūrėme unikalioje situacijoje, todėl laikas sumokėtus mokesčius grąžinti atgal. Alternatyva tik viena – gali subyrėti visa ekonomika, o paskui ją atriedės socialinis nestabilumas. Bet manau, kad tokio scenarijaus nei vienas nepageidauja.
– Lietuvoje pasigirsta vis daugiau kritikos dabartinės valdžios atžvilgiu dėl to, kad nepasitelkiami žmonės, kurie turi krizių valdymo patirties, geriausi įvairių sričių specialistai, kurie formuotų pasiūlymus, ruoštų atitinkamą Lietuvos ateities scenarijų, pasigendama svaraus lyderio ir sprendimo. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Manau, kad krizėms valdyti reikia turėti to žanro žinias (idealiu atveju – ir patirtį) bei tvirtą ranką ir aštrų protą. Šiuo metu jo nematau. Matau griaučius. Kai kur stipresnius, kai kur – mažiau. Bet nenoriu kritikuoti, nes kritiką laidyti yra lengviausia. Geriau palinkėsiu Lietuvos vadovams turėti ištvermės ir išgirsti tuos, kurie turi specifinių žinių ir patirties. Taip pat – atvirai kalbėtis su tauta apie tai, kas vyksta. Skaidrumas ir aiškumas yra tai, ko dabar labiausiai reikia.
