– Sakykite, kiek dabar turite pavaldinių? Kokia yra jūsų viso „bloko“ apyvarta?

– Apyvarta yra apie 800–850 mln. eurų, tiksliai nepasakysiu. O pavaldinių yra tiek: Lietuvoje – 8, Vokietijoje – 3, Latvijoje ir Estijoje – po vieną, nes aš dirbu tik su vadovais.

– Jūsų nuomone, ar tokiame lygyje, kuriame jūs dabar dirbate, išsitrina ribos tarp verslininko ir aukšto vadybininko?

– Manau, kad tokios ribos net nėra. Aš į savo darbą žiūriu taip: mano atsakomybė yra tai, kad verslas visose šalyse augtų. Čia yra kapitalizmo pagrindas. Jei įmonė yra kotiruojama akcijų biržoje, jos tikslas visuomet yra augti. Tai ar čia yra vadybininko, ar vadovo, ar patarėjo darbas, aš net nežinau.

Įdomu tai, kad su kiekvienu žmogumi reikia skirtingai dirbti, pavyzdžiui, Latvijoje yra ypatingo tvarkingumo ir disciplinos žmonės. Savo vaidmenį aš ten matyčiau tokį – praplėsti žmonėms horizontus, kad jie mąstytų toliau, būtų laisvesni, kurtų. Estijoje yra labai greitai judanti įmonė, kurioje, aš manau, visiems žmonėms, o ne tik keliems, irgi labai reikalinga laisvė. Svarbu yra sukurti organizaciją, kuri yra sveika ir dirba. Vokietijoje, mano nuomone, labai trūksta greičio. Vokiečiai yra nuostabūs žmonės, bet vokiečiams, jei lyginsime juos su lietuviais, trūksta greičio. Tačiau vokiečiai yra labai stabilūs: jei su jais sutarei, jie tikrai padarys. Be to, jie labai atvirai komunikuoja, nieko nenuslėps, pasakys dar ir daugiau.

– Kalbėjote apie didesnį laisvumą, apie laisvę. Kai kurie žmonės galbūt pasakytų, kad jums gerai, nes jūsų akcininkai yra užsienyje ir jie turbūt leidžia daryti daugiau. Tačiau Lietuvoje galbūt egzistuoja problema, jog pagrindinis savininkas, akcininkas viską nori laikyti savo rankose, nori viską žinoti. Nesvarbu, ar tai būtų vadybininkas, ar generalinis direktorius, kiekvienas jo žingsnis į šoną ir gresia sušaudymas. Kaip manote, ar tai egzistuoja?

– Būtent taip ir yra. Manau, čia didžiulė problema, bet ji egzistuoja ne tik Lietuvoje, o visame pasaulyje. Čia žmogiškos klaidos, kai žmogus bijo kitam duoti atsakomybę, nes galvoja, kad pats padarys geriau.

Manau, ir istoriškai nėra dar susiklosčiusi ta kultūra. Aš matau, kaip tose nedidelėse įmonėse, kuriose yra vienas savininkas, ir su žmonėm yra grubiai elgiamasi, leidžiama sau pasakyti daugiau negu būtų galima kokioje didelėje įmonėje, pavyzdžiui, „Tele2“. (Savininkai – red.) žmonėms neduoda tiek atsakomybės, seka juos, įtarinėja. Aišku, didelėse įmonėse irgi visko pasitaiko, bet rečiau. Į tokias įmones ateinama žinant, kad tas žmogus nėra savininkas, kad jis yra asmuo, turintis atlikti savo funkciją, todėl ir žiūrima profesionaliau. O kai žmogus dreba dėl kiekvieno cento, kai nežino, ar rytoj galės apmokėti sąskaitas, tai gal ir įsijungia gynybinis mechanizmas.

Petras Masiulis, Rimvydas Valatka

– Ar jūs turite akcijų „Tele2“ kompanijoje?

– Taip, „Tele2“ jų duoda visiems vadovams. Bet tai yra labai nedaug – iš to gyventi negali. Tai daugiau motyvacinis mechanizmas, skatinantis tave domėtis, kaip dirba visa įmonė; kad matydamas galimybes, ką, pavyzdžiui, švedai, galėtų padaryti geriau, jiems patartum; kad dirbtum tam, jog būtų keliamos įmonės akcijos.

– Ar kartais nėra noro viską paimti į savo rankas ir valdyti kaip savininkui?

– Noro yra, bet galimybių viską aprėpti nėra.

Aš save laikau laimingu vadovu. Lietuvos verslas yra didžiausias – jis dinamiškiausias, labiausiai augantis. Vadovai, su kuriais aš čia dirbu, puikiai žino įmonės tikslą ir dirba ta linkme, todėl kartais aš net kelis mėnesius jų neklausiu, ką jie veikia. Tad man Lietuvą, kaip didžiausią verslo dalį, ne taip stipriai ir reikia valdyti. O į Latviją ar Estiją man tenka keliauti dažniau.

– Jūs pradėjote dirbti dar tokiais laukinio kapitalizmo laikais – apie 1996 metus. Kodėl pasirinkta vadyba, o ne verslas? Ar yra buvę minčių pereiti ir pačiam būti lyg ponu?



– Visada yra minčių, visada pagalvoji apie alternatyvą. Bet „Tele2“ įmonėje aš dirbu jau 17 metų, o dirbu dėl to, kad įmonė nėra tokia pati – ji vis auga ir keičiasi. Keičiasi ir vadovavimo metodika, reikia keisti įmonės struktūrą ir pan.



– O iš kur tokia ištikimybė? Šiais laikais lyg ir nemadinga vienoje įmonėje užsibūti. Tad kas toji priežastis, gal tai – pinigai?

– Ne tik pinigai. Pagrindinė priežastis tai yra galimybė atsiskleisti. Jeigu mano darbas būtų toks pat, koks jis buvo prieš 17 metų, tai aš negalėčiau dirbti, negalėčiau išbūti. Na nes ta rutina yra neįmanoma ir baisi.

Tačiau industrija keičiasi. Pasikeitė tie vadinamieji pagrindiniai sėkmės faktoriai, tad žmogus taip pat turi persiformuoti. Dėl to aš prieš dvejus metus netgi nuėjau mokytis į „Global Executive MBA“ (liet. – vadovų magistrantūros studijas). Tu matai, kad dabartinėje situacijoje nors ir reikia veržlumo, tau kur kas svarbiau yra sukurti tą finansinę, analitinę mašiną, kuri geriausiai sugebės atitikti kliento poreikius. Šiandien nebėra kaip anksčiau – nebevyksta tiesiog peštynės dėl klientų. Dabar klientai praktiškai jau yra pasidalinti ir tu turi užtikrinti, kad tavo klientai bus labiausiai patenkinti, kad jie norės mokėti už paslaugas, kad neišeis ir kad dar nupirks papildomas paslaugas.

– Jūs norite pasakyti, kad net tokio aukšto vadybininkas turi nuolat mokytis, t. y. visą gyvenimą?

– Taip. Aš manau, kad būtinai. Kai pradėjau mokytis, pamačiau, kodėl tai yra svarbu. O svarbu todėl, kad žmogus yra ribotas savo laike ir informacijoje. Žmogus nežino, ko jis nežino. Tačiau nuėjus į universitetą ar kitą mokymo įstaigą, tu susiduri su dėstytojais, analitikais ar žmonėmis, kurie tam skiria savo laiką ir jie žino daugiau. Jie žino naujausias tendencijas, kaip keičiasi analitikos, rinkodaros, prekybos mokslas bei logistika, ir dėl to tau gali duoti visą koncentruotą informaciją, kurios tu pats nesurinksi. Net nežinosi, kad tu ją gali rinkti.

Vienas mokslas, kuris man labiausiai įsiminė, buvo sprendimų priėmimas. Aš niekada nesusimąstydavau, koks turėtų būti geriausias sprendimų priėmimo algoritmas, kad žmogus neklystų. Pasirodo, mokslas tai yra atsakęs. Pagrindinis patarimas yra tartis. Kuo daugiau turi patarimų, tuo geresnį sprendimą priimi.



– Jūsų dvynys brolis Rokas – irgi vadybininkas, tačiau nuėjo į politiką. Jūsų nuomone, koks turėtų būti teisingas santykis tarp verslo ir politikos? Vokietijoje, kiek žinau, iš tiesų egzistuoja tarimasis: verslas su politikais tariasi, o kai nutaria, abi pusės laikosi susitarimo ir nebekelia triukšmo viešumoje.


– Manau, kad pradžių pradžia turi būti tai, jog įmonė turi dirbti savo darbą sąžiningai. Žinote, daug yra kalbų apie tai, jog įmonė turi prisidėti prie ekologijos, prie kultūros, remti daugybę kitų dalykų. Tai yra teisinga, bet manau, kad iš pradžių ji turi uždirbti pinigus sąžiningai. Iš kur kyla blogis? Kai verslininkai ieško palankių sprendimų būtent sau kitų sąskaita ar net klientų sąskaita. Manau, kad įmonė politikų gali prašyti sukurti tokias sąlygas, kurios leistų jai geriausiai atlikti savo darbą. Tai yra įmonės teisė. Privalu yra kalbėtis su politikais. O kur yra blogis? Jis yra tada, kai atsiranda gobšumas – kai įmonė konkurentų ar savo klientų sąskaita siekia panaudoti valstybės sąskaitą didesniam savo pelnui sukurti.

– Jūsų nuomone, ar verslas ir nuodėmė ant tos pačios šakos kabo?

– Aš manau, kad žmogus ir nuodėmė visą laiką sėdi ant tos pačios šakos, todėl kad ji visada šalia. Paslysti galima ir versle, ir šeimoj, ir darbe, ir gyvenime, ir kūryboj.

– Sakykite, kiek nuodėmių esate padaręs, būdamas aukštose pareigose?



– Visada kažkas atsitinka, ko nekartotum. Būna tokių dalykų. Bet tai, ką aš dažniausiai prisimenu ir dėl ko labiausiai gailiuosi, apima santykius su žmonėmis. Man blogiausia ir save labiausiai kaltinu tuomet, kai nusamdau žmogų, kurio nereikia. Tokiais atvejais apgauni ir tą žmogų, ir įmonę. Nors visiems tuomet būna blogai, bet blogiau yra žmogui. Mano nuostata yra tokia, kad žmogus įmonėje visada yra silpnoji pusė ir pirmas sprendimas turi būt žmogaus labui, o tuomet jau – įmonės. Išėjus žmogui įmonė išgyvens, nėra nė vieno nepakeičiamo, aš esu pakeičiamas, todėl visada silpnesnioji pusė turi gauti naudingesnį sprendimą.


– Prisiminkime neseniai įvykusį „Grigeo“ skandalą. Ar įmanoma tai, kad generalinis direktorius įmontuotų tokį vamzdį savininkui nežinant? Ar jūs galėtumėt tokį vamzdį kur nors įmontuoti?

– Aš manau, kad tuomet tai būtų labai kvailas direktorius. Kam jam ant savo galvos dėti tokį dalyką?Pirmiausia, tai – ne jo pinigai, tai kam jam rizikuoti, kam jam sau imti ant sąžinės ir teisinės atsakomybės tokią kvailystę? Niekada. Aš tai netikiu. Na gal, bet tuomet tai būtų labai keistas žmogus. Žinoma, išimčių pasitaiko.

– Man patiko mintis apie raganosius. Sakykit, kaip tapti tokio lygio raganosiu kaip jūs?

– Nežinau, kokio lygio aš raganosis, bet raganosius labai mėgstu. Manau, kad visada yra kliūčių, visada yra problemų ir baimių, bet jei nuleidi galvą ir su tuo ragu eini link tikslo, kažkokiu būdu vis tiek jį pasieki.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (55)