– Esate sakęs, kad verslo paslaptis slypi komandoje. Kodėl lietuviai nesinaudoja tokia paprasta sėkmės formule?
– Nesakyčiau, kad nesinaudoja. Aš tik norėjau koduoti tokį labai paprastą principą – daug kam atrodo, kad svarbu yra produktas, kokybė, prekė ir pan. Visada laikiausi nuomonės, kad galiausiai rankas žmonėms spaudžia žmonės ir tas santykis tarp žmonių yra raktas. Ar tai būtų startuoliai, ar partneriai, stengiuosi žvelgti į žmogų ir kažkiek nuspėti, ar vertybės panašios, ar tvirtos. Tik tada, kai žinai, ar komanda, žmogus, partneris yra patikimas bei atsakingas, yra galimas dialogas.
– Ar turite atsakingo verslo formulę? Kas jums yra atsakingas verslas?
– Labai dažnai žmonės linkę humanizuoti nežmones. Verslas yra struktūra – kaip tiltas ar kaip parduotuvė. Galima šnekėti apie kokybę, našumą, funkcionalumą, bet negalima suteikti verslui žmogiškų bruožų. Tačiau žmonės linkę tai daryti, nes jie emocionalūs, o ne racionalūs.
Jeigu žiūrėtumėme pragmatiškai, ekonomiškai, verslas yra instrumentas, skirtas ekonominei vertei ir grąžai tiek darbuotojams, tiek investuotojams sukurti. Ir čia esminė verslo funkcija.
– Tuomet pakalbėkime apie atsakingą verslininkų požiūrį. Vienas verslininkas šioje laidoje yra sakęs, kad verslas nedaro nieko, kas yra atsakinga, jeigu jam tai neapsimoka. Ką manote?
– Vertybių sistema versle yra sąmoningas verslininko arba investuotojo pasirinkimas. Be abejo, šiais laikais, kurdamas verslą, tu negali nesukurti vertybių sistemos. Šios gali būti skirtingos, gali turėti skirtingą ekonominę grąžą.
Pabrėšiu du skirtingus požiūrius: vienas, nors man mažai priimtinas, bet turintis teisę egzistuoti – tai pigių avialinijų požiūris, kai lojalumas, atsakingumas, patogumas kainuoja. Kadangi norima pasiūlyti pigų skrydį, kad jūs galėtumėte skirsti už 30 o ne 300 eurų, viso to yra atsisakoma. Kitas – į kokybę orientuotos bendrovės. Vienos jų atstovas yra pasakęs, kad turi būti aptarnavimas, rūpestis ir atsakingumas. Tai kainuoja, tačiau kartais žmonės renkasi būtent pagal tai.
O savaime verslas yra toks, koks yra: kokias spalvas, vertybes ar priemones suteiks verslininkas verslui, toks jis ir bus. Dažniausiai tai yra sąmoningas pasirinkimas.
– Jūs esate investuotojas. Sakykite, kokiais kriterijais vadovaujatės jūs pats, kai renkatės, į ką investuoti? Ar atsakingumas jums svarbu?
– Man patinka suprasti, ką ir kodėl aš darau, bei nepainioti skirtingų tikslų į vieną instrumentą. Kai darai vieną veiklą, ji turi turėti vieną tikslą, o ne du, nes tuomet atsiranda pasimetimas dėl to, kuris jų svarbesnis. Netgi investicijose, pavyzdžiui, aš atstovauju kitų į mūsų fondą investavusių žmonių interesus, tad mano pareiga – rūpintis ekonomine grąža, nes tai yra tikslas. Pats aš galiu pasakyti, kad man labiau patinka viena ar kita kompanija, nes ji, pavyzdžiui, yra žalesnės, tačiau, manau, aš neturiu teisės tos emocijos primesti investuotojams. Jeigu jie nori ekonominės grąžos, dėl ko ir ateina, tai ir yra mano pažadas jiems. Tad atstovaudamas jų interesams, pirmiausia aš stengiuosi įžvelgti finansinę grąžą.
Aš vykdau ir daug kitų veiklų, kurios gal yra nematomos. Tos sritys yra kitokios, bet jose aš disponuoju savo resursais, savo pinigais ir niekaip į jas nebandau nukreipti svetimų pinigų. Tai yra asmeninis mano pasirinkimas – kas man svarbiausia, ką aš pasirenku iš visų įmanomų pasirinkimų. Tačiau tai yra atskirta.
– Vadovėliuose apie sėkmingus žmones rašoma, kad bent 10 proc. kiekvienas žmogus turėtų kažkam paaukoti. Kokios jūs laikotės formulės?
– Manau, kad dabartinė visuomenė yra sukūrusi instrumentus, kur tu daug daugiau aukoji. Manau, kad dabar tas santykis – 50/50.
– Vieni sako, kad jei esi verslininkas ir darai gerus darbus, pavyzdžiui, pastatai bažnyčią, labai svarbu yra apie tai girtis ir kalbėti garsiai, tuo tarpu kiti sako, kad tai – blogo tono ženklas. Kaip jums atrodo?
– Aš neklijuočiau vienareikšmių lipdukų – viskas priklauso nuo kiekvienos atskiros akcijos ar veiklos rūšies.
Pavyzdžiui, jeigu tai – išskirtinė labdaros veikla. Tau gali nepatikti apie tai komunikuoti, nes tai laikai labai asmeniniu dalyku. Kitais kartais komunikacija gali būti darbo priemone. Pavyzdžiui, man teko remti vieną sportinę komandą ir norėjosi ne tik asmeniškai paremti, bet ir išsiųsti žinutę visiems, kuriems rūpi, pasakant, kad aš „po tuo pasirašau“. Rėmimo aktas nėra tik pinigų skyrimas, tai – ir viešasis pasirašymas, kad aš tą sportinę komandą žinau, ją pažįstu ir visiems kitiems galiu pasakyti, kad ji to verta. Tokiu atveju ir kitiems gal bus kažkiek lengviau (apsispręsti – aut. past.). Patirtis rodo, kad ne visi tie, kurie prašo, yra verti ar iš visų kitų labiausiai verti gauti paramą. Kartais tie, kurie neprašo, tuos pinigus gauti turėtų gal net labiau. Tad kai kuriais atvejais viešumas yra instrumentas.
– Manau, norinčiųjų, kad juos kas nors paremtų, yra daug. Kaip jūs pats atsirenkate? Kokiais principais vadovaujatės?
– Pakankamai seniai esu tą principą esu apsibrėžęs. Visų pirma, apsisprendžiu dėl bendrų biudžetų, antra – kruopščiai pasirenku kryptis. Mano principas – kartais tas, kuris garsiai neprašo, yra daugiau nusipelnęs ar jam reikėtų padėti labiau nei tam, kuris prašo garsiai.
Pavyzdžiui, aš gilinausi į įvaikinimo problemas. Ne paslaptis, kad Lietuva pereina nuo vaikų namų modelio prie šeimyninio modelio. Man labai patinka tas principas – tai ir ekonomiškai, ir morališkai, ir psichologiškai, ir visomis prasmėmis galingesnis principas. Žinoma, kad yra organizacijų, kurios prašo pinigų, tačiau per pokalbius su jomis kartais kyla klausimas – jei duosi pinigų, kas bus toliau? Kai bandai išsiaiškinti, koks yra jų galutinis tikslas, supranti, kad ne pinigų arba ne tiek pinigų joms reikia, o, pavyzdžiui, trūksta kompetencijų. Tuomet supranti, kad davus pinigų galutinis tikslas nebus pasiektas arba bus labai žemas. Tokiu atveju aukoti tiesiog iš principo nėra prasmės.
Jeigu iš tikrųjų nori padėti, įsitikink, suprask, kad viskas veikia labai efektyviai, ir sužinok, koks yra galutinis tikslas. Tai darydamas labai dažnai pamatai, kad tavo žinios, kompetencijos, patarimai, dalyvavimas ar paaiškinimas mažiausiai yra tų duodamų pinigų daugiklis, daugiausiai – daug svarbesnis. Jeigu jau nori padėti, svarbu yra žinoti galutinį tikslą ir suprasti, kuo tu iš tikrųjų gali padėti. Tiesiog paaukoti – per lengva sąžinei uždažyti.
– Kaip įsivaizduojate verslą po 10 metų?
– Gal aš prailginčiau tą laikotarpį iki 20–50 metų. Iš principo, visais laikas verslas buvo instrumentas, kuris stovėjo tarp investuotojų/kapitalo savininko ir darbuotojų. Jis užtikrindavo ekonominę, investicinę grąžą ir grąžą už darbo laiką. Galima sakyti, kad iki šiandien mes matėme tam tikrą paritetą tarp kapitalo ir darbo interesų. Jei, pavyzdžiui, investuotojas turėdavo autobusą ar sunkvežimį, t. y. kapitalą, jam visada reikėdavo samdomo, kvalifikuoto žmogaus, kuris mokėdavo dirbti kompiuteriu, aptarnauti fabriką ar atlikti kitus darbus. Tai tokiu atveju ta ekonominė grąža visada dalindavosi abiems jiems. Šiandien jau garsiai pradedama kalbėti apie tai, kad ateityje kapitalui nereikės jokio samdomo darbo. Kapitalas neša sau grąžą ir samdomas darbas tiesiog jame nedalyvauja. Žinoma, kol kas tai yra tiesiog filosofiniai pamąstymai ir viską dar galime pakreipti.
