Mažinti vienišumo jausmą ir sergamumą – tokia pagrindinė „Eurovaistinės“ misija. Tiesa, dar viena svarbi užduotis – skatinti žmones rūšiuoti senus vaistus. Čia, pasak L. Bielskės, visuomenei dar reikia paskatinimo.
– Galima pastebėti, kad jūsų vaistinėse vaistininkai ilgai ir kantriai bendrauja su senjorais. Ar tai atsitiktinumas, ar iš tikrųjų jūs kažkaip apmokote savo darbuotojus?
Iš tiesų, esame tie, kuriems rūpi ne tik senjorai, bet ir visi žmonės. Nesvarbu, ar ateisi ir pasakysi, kad tavo žmona ką tik ligoninėje pagimdė kūdikį, ar pasakysi, kad tavo artimajam ligoninėse jau paskutinės dienos. Mes taikome pačias įvairiausias bendravimo formas. Senjorams reikia dėmesio – tai paaiškėjo atlikus vidinę apklausą. Savo darbuotojų paklausėme, kaip senjorai elgiasi, tai visi patvirtino, kad jaučiasi be galo didelis vienišumo jausmas. Yra tokių žmonių, kurie ateina į vaistinę tiesiog pabendrauti – jie pasakoja apie savo šeimas, artimuosius, emigravusius giminaičius, orą ir politiką.
Mūsų ilgametė vaistinės darbuotoja prisimena ir tokių atvejų, kai į vaistinę ilgą laiką ateidavo senjorų pora, o staiga vyras pradėjo ateiti vienas. Jis ir toliau yra klientas, tik jau vienas. Mes, kaip vaistinė, visuomenės prašome sąmoningai suprasti, kad reikia skatinti vienišumo mažinimą ir būti tolerantiškiems senjorams – jie nėra nematomi žmonės, jie mūsų visuomenės dalis.
– O niekada negalvojote padaryti atskiros kasos senjorams?
Tiesą sakant, norėtųsi, kad tai būtų ne kasa, kuri skiria vaistininką ir žmogų, bet tiesiog laikas vaistininkui su senjoru pasivaikščioti po parduotuvę, papasakoti rūpimus dalykus.
Manome, kad kažkas panašaus ateityje bus. Vaistinė yra tokia vieta, kurioje labai tikslinga daryti įvairias socialinio atsakingumo veiklas. Mes nesame nei parduotuvė, nei ligoninė – kažkas per vidurį. Esame paslaugos tiekėjai – padedame žmonėms pasijausti gerai. Kartais žmogui nereikia nieko pirkti – užtenka pasiklausti patarimo.
– Bendradarbiaujate su „Sidabrine linija“. Kokia tai partneryste ir kaip ji prasidėjo?
Tai viena iš organizacijų, su kuria bendradarbiaujame. Tai tam tikra pagalbos linija, į kurią gali skambinti senjorai, norėdami pasipasakoti, pasimelsti, padainuoti – bet ką, kas sumažintų jų vienišumo jausmą.
Tiesa, pastebėjau, kad visi tokie gražiausi bendradarbiavimo projektai gimsta bėdų išsipasakojimo būdu. O kai išsipasakoji, supranti, kaip mes vieni kitiems galime padėti. Jie sako, kad jiems tereikia, kad senjorai paskambintų, o jų savanoriai atliks visą darbą, o mes sakome, kad galime padėti tą linijos telefono numerį išplatinti. Ir per „Eurovaistinės“ organizuojamą kasmetinį bėgimą, „Sidabrinės linijos“ savanoriai įsikūrė palapinėje ir skleidė žinią apie save, dalino lankstinukus. Jie pasakojo apie situaciją, kai savanorė netikėtai susitiko su viena senjore, kuri atpažino ją iš balso – taip įvyko mažas kalėdinis stebuklas, kai telefonu apie svarbiausius ir intymiausius dalykus kalbėję žmonės netikėtai susitiko gyvai.
Mūsų tikslas ir šūkis – mažiau vienišumo. Mes bendradarbiaujame ir su „Raudonuoju kryžiumi“ – jie eina pas senolius į namus. Savanoriai įsipareigoja bent pusmetį eiti į namus. Jie pasakoja apie tai, kad senjorams labiausiai norisi tiesiog išeiti pasivaikščioti parke.
– Šiais laikais daug kalbama apie rūšiavimą. O ar žmonės moka rūšiuoti vaistus?
Mums tai labai aktualus klausimas, nes iš mūsų žmonės išeina su vaistiniais preparatais. Skaudžiausia tai, kaip žmonės retai tikrinasi savo vaistinėles ir jose esančių vaistų galiojimo laiką. Mūsų tikslas – surinkti senus nevartotinus vaistus. Anksčiau būdavo taip, kad aptarnauji klientus, dirbi savo darbą ir staiga ateina žmogus, padeda maišą su senais vaistais, o ten – ir kremai, ir šampūnai. O mes gi nesame šiukšlių konteineriai.
Iš tiesų, jei maisto papildai atsiduria kažkur lauke, tai nieko tokio. Bet jei antibiotikai pateks į gamtą, tai jai daroma didelė žala. Mus tai labiausiai neramina. Tai mes kviečiame žmones atnešti savo vaistus. 2019 m. pabaigoje studentės iš Vilniaus Universiteto mums parašė sakydamos, kad žmonės nežino, kad jie gali atnešti vaistus. Bet ar tikrai? Vien tik mes surinkome 6 tonas senų vaistų. Tačiau tos studentės pasisiūlė atlikti tyrimą apie tai, kiek žmonių žino, kur dėti vaistus. Rezultatai buvo tokie – 7 iš 10 žmonių nežino, ką daryti su pasibaigusiais galioti vaistais, eilė žmonių nuleidžia tai į tualetą, o dar didesnė dalis išmeta vaistus tiesiog su bendromis atliekomis.
Po šio tyrimo padarėme mini akciją – paskelbėme, kad per dieną vaistinėse išdalinsime 1000 „Hematogen“ batonėlių – po vieną kiekvienam atnešusiam senų vaistų. Tiesa, mums atnešė ir sagų, ir aliejaus, muiliukų, šampūnų. Reiškia, reikia skatinti sąmoningumą, o jį skatinti geriau, nei kad iš viso jo nebūtų. Manau, kad kitais metais darysime tokią pačią akciją – tik jau visos Lietuvos mastu.
– Kas kiek laiko reikėtų peržiūrėti savo namų vaistinėles?
Vaistininkai rekomenduoja kas pusmetį. Ypač, kai augini vaikus, reikia atsargiai peržiūrėti visus turimus vaistus.
– Ką priimate vaistinėse ir ko nepriimate?
Visus vaistus, kurių galiojimo laikas pasibaigęs. Nereikia nieko daryti su jais – tiesiog sudėti į maišelį ir atnešti, išpakuoti vaistų iš jų pakuočių nereikia.
– O koks tolimesnis vaistų kelias?
Pirmiausiai, vaistininkai išrūšiuoja vaistus, o tada įmonė, su kuria esame sudarę sutartį, juos surenka ir utilizuoja.
– Kaip manote, kas geriausiai liudija jūsų, kaip įmonės, socialinį atsakingumą?
Mūsų vizija – leisti žmonėms kaip galima ilgiau jaustis gerai, kaip galima ilgiau nesirgti. Ir kartais manęs klausia – jūs rimtai, norite, kad žmonės nesirgtų? Aš atsakau, kad taip. Vis tiek didelė tikimybė, kad per gyvenimą karts nuo karto mes susergame, bet iš kitos pusės, mes skatiname sveiką gyvenimo būdą, remiame bėgimus tam, kad žmonės būtų sveiki.
– Kaip su atsakingu vaistų vartojimu?
Reikia vartoti tiek, kiek reikia. Jei susergam kažkokia liga ir mums gydytojas skiria vaistus, tai vienintelis prašymas pacientams tuos vaistus ir gerti 10 dienų, o ne daugiau ir ne mažiau – nes atkritimo galimybė didelė. Ir atkritus reikia gydytis dar kartą. Taip ir vyksta per didelis vaistų suvartojimas.
– Ar pastebite, kad žmonės ateina pirkti vaistus dar neišnaudoję senų?
Taip, dažnai. Yra ir dar labai keistų atvejų – ateina žmonių, kurie sako, kad taupo tabletes – geria po pusę ar ketvirtadalį, nors gydytojas paskyrė visą, bet klientui atrodo, kad jei išgers visą, tai pakenks jo kepenims ar dar kam. Bet mes labai skatiname pasitikėti gydytojais.
– Vaistinės per pastaruosius 30 metų labai pasikeitė. Kaip manote, kokia vaistinių ateitis?
Aš pati įsivaizduoju taip – klientas galės užsirašyti, kada turės galimybę pabendrauti su savo vaistininku. Turėsi savo vaistininką – telefone, planšetėje, bet kur. Gal išlįs 3D vaistininkas, kuris galės pažiūrėti gerklę ir patarti, ką daryti. Bet tikiu, kad tai bus apie žmogų ir apie paslaugą.
