„Praktika padeda pasirinkti, nukreipia arba parodo, ar jaunas žmogus tikrai nori tame pasilikti, o gal kažką keisti. Jeigu pradedama dirbti visiškai be praktikos, juk gali nutikti taip, jog, tarkime, visiškai nepatinka vaikai, jie erzina arba apskritai viskas nervina – ir tas blogai, ir tas blogai. Tada gali būti jau truputį per vėlu. Tu jau pradėjęs dirbti, o supranti, kad veltui prašvaistei kelis studijų metus. Nei pirmyn, nei atgal“, – svarsto Fausta.
Kaip pasakoja Fausta, tarp jos bendramokslių buvo ir tokių, kurie po pirmosios praktikos tęsti studijų jau ir nebegrįžo.
„Mūsų kurse buvo merginų, kurios po praktikos išėjo iš karto. Nuėjo į praktiką ir pamatė, kad man visiškai netinka ir tai visiškai ne tai, ko aš noriu. Aš atlikinėdama praktiką žinojau, ko aš noriu ir aš dar labiau noriu. Sėdžiu tose pamokose ir galvoju, kaip aš jau noriu į savo klasę, noriu aš daryti, nenoriu žiūrėti, noriu aš eiti“, – prisimena F. Bagdonaitė.
