Išgirdus terminus „animacija“ ir „informacinis karas“ viename sakinyje norisi skėsčioti rankomis – „Na, ką jūs, juk tai – tik filmukai. Kas juose gali būti žalingo.“ Tačiau jei animaciją imtume vertinti kaip bet kokį kitą kultūrinį produktą, suprastume, kad tai – simbolių rinkinys. Vienas pirmųjų tokių išsamių simbolių rinkinių, kuriuos pamato šiuolaikinis žmogus, atėjęs į šį pasaulį.
Kontrolės įrankiai neegzistuoja
Animacijos kūrėjas Tomas Mitkus savo tyrime „Propaganda vizualioje medijoje“ teigia, kad „animacija yra pati palankiausia propagandos meistrams. Taip yra dėl to, kad animacija nėra absoliutus fizinio pasaulio atspindys, o labiau simbolių, paremtų emociniu garso takeliu, kūrinys. Dėl šios priežasties propagandos meistrai nepaleido iš akiračio net ir šios iš pradžių vien vaikams skirtos medijos formos.“
Be to, kad animacija puikiai veikia savo tikslinę auditoriją – vaikus – perteikdama jiems simboliais užšifruotą kultūrinį kodą, šį, kaip ir kitus kultūros produktus, labai sudėtinga kontroliuoti.
Pasak Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitiko Tomo Čeponio, „kada mes susiduriame su propaganda, dezinformacija, kitomis technikomis, galime naudoti skirtingus įrankius – valstybės įstatymus, vykdomąją valdžią, teismų sprendimus – ir tai stabdyti, užkardyti, bet kalbant apie minkštąją galią labai sudėtinga tokias priemones naudoti. Atsiranda paramos atspalvis, požiūris, kad nejau jūs bijote koncertų, muzikos, animacijos, meninių filmų ir panašių produktų.“
Nesant jokiam kontrolės mechanizmui, tėvai patys turi apsispręsti, ką rodyti ir ko nerodyti savo vaikams. Priėmus neapgalvotą sprendimą per simbolius vaikas įtraukiamas į kitos valstybės kultūrinį lauką. „Yra puikus Rusijos teoretiko pasakymas, kaip galima veikti per kultūrinę erdvę. Jeigu valstybėje A valstybė B sugeba suburti tokią žmonių grupę, kurie gyvena ne valstybės A, bet valstybės B kultūrinėje erdvėje, tokiems žmonėms daryti įtaką, jais manipuliuoti ar siekti iš jų kažkokių rezultatų yra daug paprasčiau. Mūsų matymu, dalis Lietuvos visuomenės vis dar gyvena Rusijos kultūrinėje erdvėje ir, ko gero, visa sistema veikia“, – pasakoja T. Čeponis.
Žmonės dar nesuvokia simbolių galios
Daugeliui puikiai žinomais tokios veiklos pavyzdžiais galėtų būti Lietuvoje rodomi animaciniai filmukai „Maša ir lokys“ („Masha i medved“) arba pilno metro animacinių filmų serija „Trys didvyriai“ („Tri bogatyria“).
Animacinis serialas „Maša ir lokys“ – Rusijos animacijos studijos „Animaccord“ produktas, sukurtas jaunesnio amžiaus vaikams. Kai kuriose serialo serijose beveik nekalbama, todėl šį animacinį filmuką galima žiūrėti net nesuprantant rusų kalbos. Svarbiausią prasminį klodą seriale sudaro simboliai.
„Maša ir lokys“, aišku, priskiriamas vakarietiško stiliaus produktams, kadangi yra padarytas kitaip, jei lyginti tai su sena animacija – trumpesnės serijos, daugiau greičio. Aišku, tiek lokys, tiek Maša yra Rusijos simboliai. Lokys – neabejotinai, o Mašos ir pats vardas tą suponuoja. Keliose serijose yra ir sovietinių simbolių – penkiakampių žvaigždžių ant galvos apdangalų, tankisto šalmas, lėktuvėliai su raudona sovietine žvaigžde“, – aiškina T. Čeponis.
Jam antrina Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė. „Per šį filmuką vyksta tam tikras sovietinių simbolių legitimizavimas ir paskleidimas užsienio rinkoms. Rusijoje tie simboliai naudojami iki šiol ir tai yra jų vidaus reikalas, bet jie minkštosios galios priemonėmis bando tuos simbolius legitimizuoti ir parodyti, kad su jais viskas yra gerai tiek artimajame užsienyje, tiek kitose šalyse, kurios su Rusija neturi sienų. Tai reiškia, kad net pas mus, kur šie simboliai draudžiami, su jais rodomi filmukai vaikams, bet filmuko uždrausti negali, nes tai yra animacija“, – paradoksą įžvelgia A. Ūsienė.
Pasak analitinės, jei sovietinius simbolius filmuke pakeistų nacistinio režimo simboliai, tokia animacija greičiausiai būtų uždrausta rodyti visame Vakarų pasaulyje. Sovietiniai simboliai, tuo tarpu, Vakarų pasaulyje dar nelaikomi lygiaverčiais nacistiniams, todėl atsiranda priešprieša.
„Mes dar nelabai suvokiame simbolio galios ir prasmės. Kuo tai pavojinga vaikams? Vaikai dar nemoka istorijos, jie jos nežino, jie dar nemoka skaityti ir neturi kritinio mąstymo. Jie viską, ką pamato ar išgirsta, priima už gryną pinigą. Reiškia, jų pasąmonėje nusėda, kad jei herojus geras, tai ir simboliai nieko blogo nereiškia. Tuo metu jie to neidentifikuoja, bet kažkur pamačius tanką, lėktuvą ar karį su tokia pačia žvaigžde, jiems gali atrodyti, kad su juo viskas yra gerai. Gal net vėliau besimokydamas istorijos vyresnėse klasėse vaikas nepriims to simbolio kaip kažkokio blogio, jei jam apie tai nebus paaiškinta“, – įsitikinusi A. Ūsienė.
Pirmas žingsnis, siekiant paaiškinti Vakarų valstybėms, kokį prasminį krūvį neša sovietinio režimo simbolika, buvo žengtas tik šiais metais Europos Sąjungos mastu pasmerkus Molotovo-Ribentropo paktą. Lietuvos europarlamentarės Rasos Juknevičienės inicijuota rezoliucija valstybės narės paragintos tirti sovietinius nusikaltimus ir netoleruoti Rusijos bandymų pateisinti sovietinį režimą.
Animaciniai herojai vaikus pasiekia ir kitais būdais
Lietuvos ekspertai – ne vieninteliai „Mašoje ir lokyje“ įžvelgiantys propagandos atspalvį. Praeitais metais autoritetingas britų leidinys „The Times“ animacinį filmuką taip pat įvardijo esant Rusijos propagandos įrankiu. Pasak jame cituojamo Bekingamo universiteto profesoriaus Anthony Gleeso, „Maša yra dažnai erzinanti, gal net bjauri, bet tuo pačiu ir drąsi“, be to, ji „demonstruoja gerokai daugiau savo turimos galios. Nebūtų pernelyg aršu pasakyti, jog ji yra putiniška.“
Užpernai filmuką kritikavo ir estų saugumo ekspertas, tvirtindamas, kad vaizduodama lokį teigiamu ir draugišku Rusija bando pateisinti savo ekspansinę politiką. Rusijos simbolio lokio filmuke ketinimai geri, tačiau iš tiesų Rusija nėra palankiai nusiteikusi kaimyninių valstybių atžvilgiu.
Nepaisant visų šių specialistų įžvalgų, „Maša ir lokys“ vaikus sėkmingai pasiekia ne tik televizijos ekranuose, bet ir kitais pavidalais – parduotuvėse apstu filmuko herojus vaizduojančių lėlių, keletą metų iš eilės Lietuvoje vyksta vienu brangiausių ir įspūdingiausių šou vaikams vadinamas „Maša ir lokys: Kalėdinis krepšinis“, taip pat spektaklis „Maša ir lokys: žiemos nuotykiai“.
Šis filmukas – ne vienintelis Rusijos minkštosios galios produktas, sukurtas, siekiant įtraukti vaikus į savo informacinę erdvę. Kitu tokiu kūriniu galima įvardyti pilno metro animacinių filmų seriją „Trys didvyriai“, rodytą ir Lietuvos kino teatruose.
Animaciniame filme pasakojami trijų Rusijos didvyrių nuotykiai, kuomet jie išsiruošia padėti Kijeve gyvenančiam karaliui. Karaliaus portretas gana keistas – jis dažnai papuola į nemalonumus ir dėl paaiškinamų ar antgamtinių priežasčių vis praranda Kijevą. Tuomet turi įsikišti Rusijos didvyriai ir padėti atgauti Kijevą. Potekstė lyg ir akivaizdi, tačiau produktas pateikiamas patraukliai, linksmai, istorija pasakojama nenuobodžiai, todėl vaikus filmukas pritraukia.
Prieš šį jausmą kovoti beveik neįmanoma
Ekspertai pripažįsta, kad tokio pobūdžio produktai daro didelę įtaką vaikams. Pirmiausia, per juos vaikas įtraukiamas į kitos šalies informacinę ir kultūrinę erdvę. Filmukai, pasitelkdami simbolius, formuoja tam tikras pažiūras, nuomonę.
Kitas svarbus aspektas – nostalgijos formavimas. Dažniausiai žmogus visą gyvenimą jaučia nostalgiją kūriniams, pamatytiems vaikystėje, jaunystėje.
Pasąmoningai šie kūriniai siejami su gerais laikais – kai nereikėjo taip sunkiai dirbti, kai viskas atrodė paprasta, kai galėjai džiaugtis gera sveikata. Net jei tuo metu valstybė kentėjo sunkmetį, žmogus jautėsi gerai. Dėl šios priežasties net praėjus trims dešimtmečiams po Nepriklausomybės atkūrimo tėvai vaikams vis dar rodo senąją sovietinę animaciją.
Nostalgijos jausmas – vienas sunkiausiai įveikiamų, todėl vieninteliu būdu pakeisti žmogaus kultūrinį lauką gali tapti savo šalyje kurto turinio ir demokratines vertybes teigiančių animacinių filmukų bei filmų kūrimas ir įvedimas į televizijos programas, kino teatrų repertuarus. Ekspertai sutinka, jog Lietuva – per maža šalis užpildyti visą televizijos programą Lietuvoje kurtais kūriniais, be to, tokiai misijai atlikti trūksta kūrėjų. Išeitimi gali tapti kūrinių iš kitų Vakarų šalių – Prancūzijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, garsėjančių puikios kokybės animacija, pristatymas Lietuvos auditorijai.
Taip pat labai svarbu suprantamai šviesti visuomenę, aiškinti, kaip vartoti turinį ir kokį poveikį jis gali turėti. „Manau, pribrendome prie to, kad organizuojant švietimą, pradedant nuo mokyklos, turi atsirasti kritinio mąstymo dalykas, medijų raštingumas. Aišku, turime edukuoti ir žmones, kurie jau nebėra švietimo sistemoje, tarkime, per žiniasklaidą“, – tvirtina T. Čeponis, užsimindamas, kad apklausų duomenimis dauguma lietuvių, vis dėlto, supranta, kas yra informacinis karas ir kaip jį atskirti.
