Dažnas lietuvis, išvykęs dirbti į užsienį, teigia, kad darbdavių požiūris į darbuotoją ten ir čia, Lietuvoje – labai skiriasi. G. Jukna tikina, kad jam asmeniškai rūpi visų 90 jo įmonėje dirbančių darbuotojų ir fizinė, ir psichinė sveikata. Ir ne tik įmonės darbuotojų – vadovas rūpinasi ir tuo, kad produkcijos tiekėjai iš Vietnamo ir kitų šalių gyventų kuo geresnėmis sąlygomis.

Užsiimate riešutų džiovinimu, importu, eksportu ir platinimu. Kaip atrodo įprasta diena jūsų įmonėje?

Pirmiausiai, yra kelios sritys – administravimas, sandėliavimas ir gamyba. Ryte atvažiuoja mašinos, atvežančios riešutus ir džiovintus vaisius. Juos mes iškrauname į sandėlį ir pagal užsakymus pradedame produktų gamybą.

O ką jūs gaminate?

Gamyba vadiname gautų riešutų skrudinamą, sūdijimą, maišymą iš įvairiausių ingredientų.

Daug kalbat, kad jums rūpi darbuotojų tiek fizinė, tiek psichinė sveikata. Kaip jūs tuo pasirūpinate?

Pirmiausia, skiepijame tam tikrą kultūrą ir vertybes. Ir tai, kas yra įmonės viduje, per ilgą laiką tampa darbuotojų gyvenimo būdu. Kultūriškai skatiname žmones būti aktyviais ir sveikais, domėtis, kas yra aplinkui ir naujo, kas yra tinkama, o kas ne. Tai jie gali pritaikyti prie savo gyvenimo stiliaus. Tikiu, kad tokie žmonės padaro daugiau ir efektyviau, su jais būti maloniau. Mūsų vertybės labai aiškios – norime pasitikėti vieni kitais. Norime būti lankstūs ir tobulėti.

Kaip jūs priverčiate žmones patikėti tomis vertybėmis ir elgtis pagal jas?

Paprasti pavyzdžiai prasideda nuo kiekvieno žmogaus. Pavyzdžiui, turime tokią tradiciją, kai kiekvieną penktadienį susirenkame prie stalo ir tiesiog kalbamės apie tai, kas įvyko per savaitę – bet apie tai, kas buvo gero. Įprastai, turime, ką pagirti, kuo pasididžiuoti. Tokie pasibuvimai leidžia prisiminti ir žinoti, kad bus tas penktadienis, vėl kalbėsimės apie tai ir pastebėsime gerus darbus.

Galima sakyti, kad tokie pasibuvimai padeda suburti kolektyvą?

Aš manau, kad kiekviena tradicija pririša ir skatina. Svarbus tik tęstinumas.

Darbuotojų kaita dažnai pasako tai, kaip įmonėje jaučiasi darbuotojai. Ar jūsų įmonėje didelė kaita?

Galvoju, kad ji nėra didelė. Bet kiekviena įmonė turi pasilyginti, kas yra daug, o kas nedaug. Didžiausia kaita yra gamybos žmonių – natūralu, nes ten daugiausiai dirba darbuotojų. O administracijoje yra žmonių, kurie dirba nuo pat įmonės įsikūrimo – tai beveik 25 metai. Yra žmonių, kurie dirba daugiau nei 20 metų, ir ketvirtadalis dirba daugiau nei 10. Siekiame, kad ta kaita ne tik nebūtų per didelė, bet kad nebūtų ir per maža.

Esate minėjęs, kad darbuotojus skatinate į darbą atvykti dviračiu. Kaip kilo ši idėja ir kodėl?

Visi žinome, kad sportinė veikla yra geriausias būdas sumažinti streso lygį. O kiekvienas verslas turi tam tikrą streso aspektą. Be to, tai puiki transporto priemonė. Kaip įmonė, turime tvaraus verslo tikslus – siekiame mažinti anglies dioksido emisiją. Aišku, mūsų įmonės darbuotojų per mažai ir jie nelabai prisideda prie šios problemos didinimo, bet kiekvienas, net ir mažas, žingsnis veda prie kažko.

Be to, pastebėjau, kad tie, kurie nevažiuoja dviračiu, nes per toli, ar per šalta, taip nusprendžia iš anksto, net nepabandę. Tada aš skatinu – pabandykite, nes būna, kad pabandžius, žmogui patinka ir jis be to neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Kad būtų dar įdomiau, vyksta dviračių sezono atidarymo ir uždarymo šventės, per kurias nusistatome tikslus – o ką gi norime visi mes padaryti. Šį sezoną turėjome tikslą numinti iki Tokijo ir atgal – tai yra daugiau nei 16 tūkst. kilometrų. Pernai užsibrėžėme tikslą visi kartu numinti iki Niujorko ir atgal – apie 13 tūkst. kilometrų.

O kiek iš jūsų 90 darbuotojų dviračiu pasiekia darbą kiekvieną dieną?

Sunku pasakyti, kas mina kiekvieną dieną – tai oras nelabai geras, tai atostogos. Bet reguliariai dviračiu atvažiuoja 19 žmonių. Vienas iš darbuotojų – Vytautas – yra tikras dviračių fanas, į darbą dviračiu atvažiavo 131 kartą ir pats vienas nuvažiavo daugiau nei 4 tūkst. kilometrų.

Tai kur sieksite kitą sezoną nuvažiuoti?

Aš manau, kad kartosime Tokijo atstumą – šiais metais pritrūko kelių tūkstančių kilometrų. Be to, kitais metais olimpinės žaidynės, tai galim sakyti, šiemet pasitreniravome, žinome, kiek trūksta.

Jūsų įmonės savininkas Arnas Jurskis yra teigęs, kad pelnas jam – nebesvarbu, svarbu, kad didelė jo dalis atitektų socialinių projektų vykdymui. Ar iš tiesų, jūs, kaip įmonės vadovas, nesate spaudžiamas pasiekti kuo didesnį pelną?

Tai tikrai nėra vien tik jo žodžiai – jis sako tai, kuo tiki. Ir mes sekame jo pavyzdžiu. Daugelis iniciatyvų yra įkvėptos būtent jo. Kalbant apie piniginę pusę, čia kalba skaičiai. Finansiškai, mūsų įmonė per penkerius metus įvairiems socialiniams projektams ir paramoms yra skyrusi beveik 2 mln. eurų. Man atrodo, kad tai – didžiuliai pinigai. Ir kalbant apie tai, kas buvo pasakyta – pelnas yra svarbu, nes be to nėra varomosios jėgos, be to žmonės negali tikėtis kažko teigiamo. Tačiau uždirbamas pelnas yra tai, kuo „Arimex“ nori dalintis.

Riešutai

Kokie tai buvo socialiniai projektai? Į ką orientuojatės?

„Arimex“ tradiciškai yra generalinis sporto federacijos rėmėjas. Šį sezoną pasirašėme šešias ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis su skirtingomis sporto federacijomis. Čia ir yra tas strateginis pasirinkimas – remiame ne pačias populiariausias federacijas, o kitas įdomias sporto šakas, kurios, deja, nėra tokios populiarios ir joms sunku palaikyti konkurencingumą bei sudominti žmones. Remiame lėkščiasvydį, fechtavimą, irklavimą. Tikime, kad aktyvūs žmonės yra tikrai laimingesni nei žmonės, sėdintys ant sofos ir matantys tik blogus dalykus.

Dar vienas jūsų projektas – Vietnamo vietiniams statote namus. Kaip kilo idėja? Kodėl Vietname?

Vietnamas susijęs su tuo, ką mes veikiame. „Arimex“ perka iš viso pasaulio riešutus, o Vietnamas yra viena iš šalių, kurios gyvenimo lygis yra toli nuo išsivysčiusios šalies. O iš ten mes perkame labai daug anakardžių riešutų – jie labai populiarūs visame pasaulyje ir Lietuvoje. Tam, kad ten būtų nurinktas anakardžių derlius, reikia labai daug darbo jėgos – kartais ir vaikai išnaudojami. Todėl norime, kad žmonės, kurie prisiliečia prie mūsų gaunamų riešutų, turėtų tokias pats gyvenimo sąlygas, kokios atitinka mūsų supratimą.

Dėl to pradėjome padėti jiems. Namai, statomi mūsų lėšomis, vietnamiečių šeimoms suteikia visiškai kitokias gyvenimo sąlygas. Tada mes tikime, kad ir tie riešutai, kurie atsiranda ant mūsų stalų, yra skanesni.

Ar planuojat tęsti šį projektą ir toliau statyti namus vietiniams?

Taip, nes matome prasmę tame.

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie tvarumą, plastikines pakuotes. Jūsų versle plastiko nemažai – riešutų, džiovintų vaisių pakuotėse. Ar galvojote, kaip mažinti plastiką?

Problema ta, kad plastikas užtikrina produkto galiojimo laiką ir kokybę. Jei būtų kitas būdas tai užtikrinti – mielai tai padarytume. Bet esame viso labo riešutų perdirbėjas ir dirbame globalioje aplinkoje – yra įmonės, kurios mums gamina tas plastikines pakuotes. Mums tikrai norėtųsi ateityje užtikrinti bent jau tai, kad visas plastikas bus perdirbamas. Mūsų versle tai nėra lengva padaryti, nes jei nori vien tik perdirbamo plastiko, turi atsisakyti kažko – kokybės, arba produkto saugumo, arba galiojimo laiko.

Gal turite kokių pavyzdžių, kurie jums yra kaip tvaraus verslo siekiamybė?

Manau, kad šiandien mes darome tikrai daug ir galime būti pavyzdys daugeliui įmonių. Iš geografinės perspektyvos, mūsų rinkos, kuriose parduodame savo produktus, yra Baltijos ir Skandinavijos šalys, tai matome tai, kaip jie žiūri į verslą. Mes norime irgi eiti ta kryptimi. Jei norime dirbti su skandinavais, mes turime kalbėti ta pačia kalba.