Dažniausi pažeidimai
Viena „Baltųjų pirštinių” misijų – piliečių organizavimas rinkimų laikotarpiui stebėti, siekiant atpažinti ir pranešti apie pažeidimus. 2016 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų metu savanoriavo ir apie pažeidimus pranešdavo maždaug 2 000 piliečių, šiais metais planuojama vėl pasiekti panašų savanorių skaičių. Pasak „Baltųjų pirštinių” vadovės M. Šaraitės, artėjant rinkimams organizacija kasdien sulaukia bent keleto pranešimų apie pažeidimus, o kelių paskutiniųjų rinkimų metu balsavimo savaitę per dieną sulaukė keleto dešimčių ar net šimtų pranešimų. Tiesa, neretai informacija būna klaidingaarbajai pagrįsti trūksta įrodymų.
Pasak M. Šaraitės, daugiausia pranešimų apie galimus pažeidimus susiję su politine reklama ir agitacija, kadangi kampanijos laikotarpis yra ilgas, o reklamos skleidimas prasideda net anksčiau, nei paskelbiamas politinės kampanijos laikotarpis. Rinkimų savaitės metu pažeidimai daugiausia susiję su balsavimu ir rinkimų komisijų klaidomis, pavyzdžiui, kai rinkėjai į balsavimo kabiną braunasi dviese. Taip pat dažni papirkimo atvejai – dalis rinkėjų nesupranta, kad yra papirkinėjami, kiti mano, kad tai abipusė nauda ir papirkimo net nereikėtųdrausti. Prie pažeidimų galima priskirti ir administracinių resursų panaudojimą, kai, pavyzdžiui, savivaldybių tarybų ir merų rinkimų politinei kampanijaifinansuoti naudojami savivaldybės biudžeto pinigai. Pasak E. Masnevaitės, būna netgi atvejų, kai savivaldos pareigūnai vaikšto pas labiausiai pažeidžiamus asmenis žadėdami atitinkamą socialinę paramą. Tokie pažeidimai identifikuojami itin retai, apie juos mažai kas praneša, daug žmonių tai toleruoja.
E. Masnevaitė pastebi, kad tokios tendencijos vyrauja jau kurį laiką – pažeidimų pobūdis ir kiekis panašus, tačiau kandidatai tobulėja, atranda kūrybingų būdų savo tikslams įgyvendinti, kai pažeidimai iš pirmo žvilgsnio net neatrodo įvykdyti. „Paskutiniu metu pastebima stipresnė institucinė ir visuomeninė kontrolė, apie pažeidimus daugiau girdime, tačiau konstatuotų pažeidimų skaičius metai iš metų panašus, tobulėja tik pažeidimų turinys.” M. Šaraitė antrina teigdama, jog reklaminės kampanijos vis labiau persikelia į socialinius tinklus, o juose itin paprasta neskaidriai apmokėti reklamas, tad dalis pažeidimų persikėlė į socialinių medijų erdvę.
Švietimo stoka
Antroji sritis, kurioje kryptingai veikia „Baltųjų pirštinių” organizacija – pilietinės visuomenės švietimas: „Mes siekiame, kad visuomenė geriau suprastų, kokios yra rinkimų taisyklės, kokios veikos nėra galimos, taptų sąmoningesni. Šiandien matome, kad švietimo rinkimų tema labai trūksta, žmonės dažnai negeba atpažinti pažeidimų, arba atvirkščiai – identifikuoja juos netinkamai”,– pasakoja M. Šaraitė.
Švietimo spragos jaučiamos ne tik piliečių gretose, bet ir tarp rinkimų komisijų narių. Pasitaikantis pavyzdys – balsavimo veiksmo stebėjimas, kai rinkimų komisijos nariai duoda biuletenį senyvo amžiaus žmogui ir šalia stovi stebėdami, ką pastarasis pažymės. Patys rinkimų komisijų nariai nežino, kad to negali daryti, ką jau kalbėti apie eilinį pilietį”,– sako M. Šaraitė.
E. Masnevaitė pabrėžia ir kitą problemą – visuomenė dažnai nesupranta, kokius įgaliojimus turi atitinkamos valdžios atstovai: „Pavyzdžiui, rinkėjai nežino, kad Respublikos Prezidentas nėra atsakingas už keliųasfaltavimą, o Seimo nariai tiesiogiai neatsakingi už savivaldybėse organizuojamų švietimų paslaugų kokybę. Artėja Respublikos Prezidento rinkimai ir pastaruoju metu viešojoje erdvėje matau keistus lūkesčius, nukreiptus į Respublikos Prezidento figūrą, tačiau jie niekaip nesusiję su jo pareigomis.”
Be to, pasak E. Masnevaitės, žmonės savo nuomonę dažnai susiformuoja komentarų pagrindu, o jie nebūtinai atspindi tikrąją situaciją. M. Šaraitės teigimu, „Baltosios pirštinės” stebi žalingą socialinių tinklų turinį, kadangi pasitaikogrupių bei anketų, kuriose stengiamasi palaikyti tam tikrą ideologiją.
Rinkimų kampanijų reglamentavimo spragos
Pašnekovės pritaria, kad politines kampanijas ir apskritai rinkimus reglamentuojančius įstatymus būtina keisti iš esmės – kad atsirastų nuoseklumas, logiškumas ir bendras sutarimas tarp skirtingų grupių.
Visų pirma, E. Masnevaitė pabrėžia netinkamą politinės reklamos reglamentavimą. Esą egzistuoja painus, perteklinis ribojimas, tačiau sritys, kurias tikrai reikėtų sureglamentuoti, neapibrėžtos įstatymu. Dėl to politinės kampanijos Lietuvoje yra statiškos, trūksta įdomaus, įtraukiančio turinio, sistemingų ir produktyvių debatų: „Politinė reklama, kurią turime dabar, yra politinės valios, kad politinė reklama turi atspindėti vertybes, idėjas ir pan., išdava. Tačiau, aš manau, kad ir čia galioja elementarūs ekonominiai paklausos ir pasiūlos dėsniai – jei rinkėjui pakanka primityvios politinės reklamos ir jis nenori sužinoti, pavyzdžiui, kandidatų vertybinės orientacijos, jam tokio turinio politinė reklama ir adresuojama. Antai nustatyti ribojimai dėl politinės kampanijos dalyvių dalyvavimo laidose – dalį jų organizuoja VRK, kur visiems vienodi klausimai užduodami, tiek pat laiko pasisakyti duodama, tačiau gerai bent tai, kad dabar jau galima ir komercinėse televizijose debatus organizuoti. Nepaisant to, tokių rimtų debatų kaip JAV neturime ir dar ilgai neturėsime.”
Kitas probleminis aspektas – reklamos žymėjimas. „Pagal dabar galiojantį reguliavimą, politinė reklama privalo būti žymima tik politinės kampanijos laikotarpiu, kas prieštarauja visiems bendriesiems informacjos, kuri laikoma reklama, sklaidos principams. Reklama turi būti pateikiama tokiu būdu, kad vartotojas suprastų, kad tai reklama. Deja, vidutinis statistinis žmogus, ne kampanijos metu stebėdamas reklaminį turinį, dažnai to nesupranta”,– sako E. Masnevaitė.
Pasak M. Šaraitės, dar viena probleminė nereglamentuojama sritis – trečiųjų asmenų agitavimas, kuris visose pažangesnėse valstybėse turi įstatyminį pagrindą: „Ši teisės spraga lemia tai, kad vykstant trečiųjų šalių agitavimui labai sunku nustatyti, ar buvo koks nors susitarimas. Apskritai demokratinėje valstybėje taip ir turėtų būti – žmonės turėtų įsitraukti į politiką, kalbėti apie ją. Tačiau dabar būna atvejų, kai VRK tiria kokios nors nevyriausybinės organizacijos veiklą, kai ši viešai skatina balsuoti už jų idėjas ir tikslus palaikantį kandidatą ar partiją.” E. Masnevaitė pariduria, jog norint užsiimti trečiųjų šalių agitavimu, kai kuriose užsienio valstybėse būtina šią veiklą deklaruoti.
Šiais metais rinkimuose rinkėjams draudžiama dovanoti bet kokias dovanas. E. Masnevaitė sako nematanti tokio griežto reguliavimo prasmės: „Anksčiau rinkimų įstatymuose buvo įtvirtinta mažareikšmių daiktų dalijimo galimybė, dabar ji panaikinta. Mane labai nustebino šis sprendimas atsižvelgiant į tai, kad visi yra linkę jas dalinti. Kodėl politikai patys sau uždraudė tai daryti? Aš manau, kad tai ir toliau bus daroma, tad sprendimą vertinu kaip labai keistą ir, greičiausiai, neproduktyvų.”
Pažeidimų nemažėja
Pasak pašnekovių, pažeidimų skaičius ir manipuliavimas rinkėjais susijęs su mentalitetu. „Jei visi rinkėjai, kuriuos bandoma papirkti, apie tai praneštų, situacija keistųsi. Tačiau dabar jie dažnai to nė nesupranta, kartais kiti pastebi tokius bandymus ir praneša apie juos. Be to, už balso pardavimą yra taikoma administracinė atsakomybė. Tačiau apie tai taip pat beveik niekas nežino, o jei ir žino, vis tiek nereaguoja. Taip pat prie to prisideda nepasitikėjimas teisinėmis institucijomis, rinkimus vykdančiomis organizacijomis”,– teigia E. Masnevaitė.
Pasak M. Šaraitės, toleranciją pažeidimams skatina ir prasta socialinė, ekonominė padėtis: „Savivaldos rinkimai atokesniuose regionuose yra itin problematiški ir aktualūs, kadangi politikai turi daugiau galimybių piktnaudžiauti sunkia nepasiturinčių žmonių socialine ir ekonomine padėtimi.”
E. Masnevaitėpabrėžia, jog, panašią istorinę patirtį turinčiose valstybėse, problemos yra visiškai tos pačios, tačiau daugiau skirtumų galime įžvelgti senose demokratijose: „Man teko stebėti Brexit referendumą ir susipažinti su Jungtinės Karalystės rinkimų specifika – jie papirkimų problemos neturi, tai nebent vienetiniai atvejai, bet ne sisteminiai. Apskritai norėtųsi pasiekti Skandinavijos valstybių lygį – ten yra tokių politinių tradicijų, kai partijos tam, kad valstybė nesikištų į jų reikalus, pačios susitaria dėl kokių nors veiksmų ir to susitarimo laikosi. Pavyzdžiui, nutaria nepriimti aukų iš juridiniųasmenų. Jos supranta, kad valstybei įkėlus koją į šią sferą, ji gali nuspręsti ir plačiau „pasivaikščioti“, t. y. sureguliuoti daug daugiau klausimų. Tai yra politinės kultūros, teisinės sąmonės, mentaliteto klausimai.”
Esą negalima manyti, jog per mažos bausmės yra viena priežasčių, kodėl nemažėja rinkimų įstatymų pažeidimų. „Sankcijos yra griežtos. Už papirkimą galima eliminuoti iš rinkimų ir tokių atvejų yra buvę. Už kitus šiurkščius pažeidimus sankcijos irgi yra labai griežtos. Tačiau, aš sakyčiau, kad yra problemų su taikymu – ne visi atvejai yra nustatomi, o nustatomų kartais neįmanoma įrodyti arba ne visada yra taikoma atsakomybė už pažeidimus”,– pasakoja E. Masnevaitė. Tiesa, kartais politinės kampanijos dalyviui labiau apsimoka padaryti pažeidimą ir būti nubaustam, negu jo nedaryti. „Susiduriame su atvejais, kai kandidatų prašome pasitaisyti, tačiau kai kurie piktybiškai tai daro ir sako apie pažeidimus žinantys”,– sako M. Šaraitė.
Pašnekovių teigimu, pagrindinis kelias į skaidresnius artėjančius rinkimus – piliečių sąmoningumo kėlimas. „Jei žmonėms neįdomu, tai niekas nebus veiksminga. Tačiau, jei piliečiai sąmoningi, atsisakys politikų, kurie pažeidinėja įstatymus, ir į viską žvelgs kritiškai, pokyčių bus galima tikėtis. Deja, politikai nėra suinteresuoti pilietinės visuomenės skatinimu, nes, kuo stipresnė pilietinė visuomenė, tuo rimtesnės politinės atsakomybės ji reikalauja. Pilietiški visuomenės nariai, remiantis racionalaus pasirinkimo teorija, balsuoja racionaliai, todėl politikams gali nebeužtekti populistinių pažadų palenkti rinkėjus savo pusėn”,– teigia E. Masnevaitė.