Atskirai apie elektroninių atliekų rūšiavimą tenka kalbėti todėl, kad šios atliekos neretai gaminamos panaudojant pavojingas medžiagas, kurios patekusios į gamtą gali ją užteršti ir turėti neigiamos įtakos žmogaus sveikatai. Elektros ir elektroninės įrangos atliekoms priskiriami visi prietaisai, kuriems reikalingas elektros tinklas, baterijos ar elektromagnetiniai laukai. Todėl į šią kategoriją patenka ne tik minėti šaldytuvai ar skalbimo mašinos, bet ir kompiuterinė technika, smulkūs buities prietaisai kaip lygintuvai, virduliai, šviestuvai ar net žaislai.
Teisingai atsikratyti nėra sunku
Gyventojai turėtų nepamiršti, kad elektronines atliekas galima atiduoti visose vietose, kur tokia įranga prekiaujama. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 4 tūkst. elektronikos atliekų surinkimo taškų. Jei elektroninis prietaisas yra didesnis, jį galime vežti į savivaldybių tvarkomas stambiagabaričių atliekų surinkimo aikšteles. Be to, visoje šalyje yra išdėlioti elektronikos atliekų konteineriai. UAB „EMP recycling“ skelbia, kad Lietuvoje yra apie 1 tūkst. elektronikos atliekoms skirtų konteinerių. Konteinerių žemėlapį, galite rasti ČIA.
Nors didelė dalis gyventojų jau žino, kad tokių prietaisų, kaip televizorius ar skalbimo mašina, mesti į bendruosius šiukšlių konteinerius negalima, vis dėlto dalis elektronikos atliekų (elektriniai žaislai, skrudintuvai, elektriniai dantų šepetėliai) dar patenka į bendrų šiukšlių srautus.
Pro pirštus į atliekų rūšiavimą žiūrintys gyventojai privalo žinoti ir tai, kas gresia už neteisingą atliekų tvarkymą. Administracinių nusižengimų kodeksas nurodo, kad atliekų rūšiavimo reikalavimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas užtraukia 20–80 eurų baudą. Pagal kodeksą aplinkos užteršimas atliekomis užtraukia įspėjimą arba 30–6000 eurų baudą.
Jei baudos negąsdina, privalu pagalvoti apie gamtai ir aplinkai daromą žalą. Kiekvienas į sąvartyną patenkantis ir netinkamai išardytas elektroninis prietaisas pradeda irti, o kartu paskleidžia pavojingas medžiagas. Tarp jų – sunkieji metalai, plastikai, ozono sluoksnį ardančios dujos, švinas, kadmis. Primename, kad švinas gali būti pavojingas žmogaus nervų sistemai, o kadmis – smegenims. Itin pavojinga, jei kenksmingos medžiagos, kaip gyvsidabris ar tepalai, patenka į dirvožemį ar vandens telkinius.
Ne visi vykdo savo pareigas
Aplinkos apsaugos instituto direktorius Alfredas Skinulis pasidžiaugė, kad Lietuvoje turime jau gana gerai išplėtotą infrastruktūrą elektronikos atliekoms priimti, o gyventojams lengvai prieinami būdai teisingai atsikratyti šiais nereikalingais daiktais. „Tačiau atliekų surinkimas ir sutvarkymas – tai ne tik infrastruktūros sukūrimas, bet ir užduočių įvykdymas, kurias numato ES direktyva ir nustato kiekviena bendrijos valstybė“, – pridėjo jis.
Pagal ES iškeltus tikslus, visi gamintojai ir importuotojai, kurie parduoda elektronikos įrangą, turi rūpintis ir šių atliekų sutvarkymu (apmokėti jų surinkimo, vežimo ir apdorojimo išlaidas). Todėl gyventojams atsikratymas elektronikos atliekomis neturėtų papildomai kainuoti.
„Elektronikos tvarkymas kainuoja nemažai pinigų, nes šios atliekos nėra tik teigiamą rinkos vertę turinčios atliekos – jos turi ne tik metalų, bet ir plastikų, pavojingų cheminių medžiagų, kurias reikia tam tikra įranga tinkamai nukenksminti ir saugiai sutvarkyti. Taigi, kai kurie gamintojai ir importuotojai, tarp kurių, beje, yra ir garsiausių elektronikos gamintojų prekės ženklų, nevykdo pareigos finansuoti atliekų sutvarkymą ir tokiu būdu išvengia papildomų išlaidų. Verslas, kuris nefinansuoja elektronikos atliekų tvarkymo, įgauna tam tikrą konkurencinį pranašumą pareigas vykdančio konkurento atžvilgiu, nes pastarojo gaminiai tiesiog yra brangesni dėl į gaminio kainą įskaičiuoto atliekos sutvarkymo kaštų. Tokiu atveju turime užduočių nevykdymą ir nelygias konkurencines sąlygas visiems rinkos dalyviams“, – teigė pašnekovas.
Pasak jo, čia svarbus verslo supratingumas: kad būtų ne tik deklaruojama, jog įmonė vykdo aplinkai draugišką veiklą, bet iš tiesų prisidėtų prie atliekų tvarkymo, ką įpareigoja įmones daryti priimti teisės aktai.
„Gamintojai ir importuotojai turi suprasti, kad vidaus rinkai parduoti elektronikos gaminiai vėliau tampa atliekomis, kuriomis jie privalo tinkamai pasirūpinti. Aplinkos ministerija turi užtikrinti, kad gamintojai ir importuotojai vykdytų teisės aktų reikalavimus, tačiau šiai dienai to tikrai trūksta. Akivaizdu, kad tiek atliekų tvarkymo, tiek kitose srityse šešėlinis verslas daro didžiulę žalą visuomenei ir kuo teisės aktai sudaro daugiau sąlygų piktnaudžiauti, tuo daugiau dėmesio būtina skirti kontrolei“, – svarstė A. Skinulis.
Skaičiuojama, kad šiuo metu tik 1,4 tūkst. įmonių, kurios Aplinkos ministerijos duomenimis į vidaus rinką per metus išleidžia apie 30 tūkst. tonų elektronikos įrenginių, prisideda prie šių atliekų tvarkymo. Pasak pašnekovo, ekspertų vertinimu, iš tiesų gamintojai ir importuotojai kasmet į vidaus rinką gali išleisti iki 2 kartų daugiau elektronikos įrenginių nei parodoma oficialioje statistikoje. Čia ir atsiranda šešėlinė ekonomika.
Pernai pagal Vyriausybės nustatytas užduotis, pasak A. Skinulio, gamintojai ir importuotojai turėjo surinkti ir perdirbti daugiau nei 12 tūkst. tonų elektroninių atliekų, tačiau tinkamai buvo sutvarkyta tik 9 tūkst. tonų.
Trūksta sąmoningumo
Pasiteiravus, kas trukdo gyventojams prisidėti prie teisingo elektroninių atliekų rūšiavimo, Aplinkos apsaugos instituto vadovas teigė, kad svarbiausios priežastys dvi: informacijos sklaida apie būtinybę rūšiuoti ir elektronikos atliekoms surinkti sukurta infrastruktūra.
„Atsakingai į savo verslą žiūrintys gamintojai ir importuotojai tikrai daug skiria dėmesio gyventojų informacijai ir švietimui, vykdo įvairius socialinius aplinkosauginius projektus švietimo įstaigose, bendruomenėse, įmonėse. Aplinkos ministerija taip pat įvairiais medijos kanalais komunikuoja apie būtinybę rūšiuoti ne tik elektronikos, bet ir kitas atliekas“, – pastebėjo jis.
Vis dėlto informacijos nepakanka. Gyventojams turi būti patogu rūšiuoti atliekas, todėl svarbu, kad skirtingų atliekų konteineriai būtų kuo arčiau namų. Žinoma, prie kiekvieno namo turėti elektronikos atliekoms skirtą konteinerį būtų per gerai, tačiau jau dabar yra tūkstančiai vietų, kur galima atsikratyti elektronikos prietaisais teisingai.
„Gyventojai nenaudojamą smulkią buitinę elektros ir elektroninę įrangą gali priduoti visose didžiausių mažmeninės prekybos tinklų parduotuvėse. Netinkamą naudojimui buitinės elektronikos įrangą turi priimti jos platintojai prekybos vietose, ją turėtų pasirūpinti ir elektroninės parduotuvės. Šias atliekas taip pat galima atiduoti gamintojų ir importuotojų įrengtose specialiose atliekų surinkimo vietose, savivaldybių įsteigtose didelių gabaritų atliekų aikštelėse. Stambesnei senai įrangai, ar tai būtų indaplovė, šaldytuvas, elektrinė viryklė, skalbimo mašina ar televizorius, į namus galima išsikviesti atliekų tvarkytoją“, – dar kartą priminė pašnekovas.
Pagal ES direktyvą Lietuva įsipareigojusi 2019 m. surinkti 65 proc. visų vidaus rinkai pateiktų pateiktų elektronikos gaminių.