Jaunas mokytojas apie tai, ką reikėtų keisti mokyklose

Vilniuje dirbantis jaunas mokytojas Dalius Miknevičius tiki savo profesijos ateitimi, tačiau jis pripažįsta, kad mokytojo profesija jau pasiekė dugną. Ir kuo greičiau reikia pradėti ją kelti. Tačiau mokytojas sako, kad tikrai ne viską lemia didesni atlyginimai.

Projekto „Mokytojai Lietuvai“, kurį inicijavo „Maxima Grupė" nugalėtojai – 15 pedagogų iš įvairių šalies švietimo įstaigų spalio 26-ąją išvyksta į nemokamą 10 dienų stažuotę geriausiose Suomijos mokyklose. Kartu su jais keliaus ir žurnalistų komanda, padėsianti stebėti gautas pamokas bei atrastas idėjas Lietuvos švietimo sistemai gyvai DELFI platformoje.

Labiausiai motyvuotus mokytojus atrinko komisija, sudaryta iš verslo, žiniasklaidos bei švietimo profesionalų.

„Mokytojas – labai įspūdinga profesija, kai gali daug nuveikti, tiesiogiai stebėti mokinio augimą, pažangą ir jausti įkvepiančias emocijas“, – tvirtina vienas iš projekto nugalėtojų Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjaus pedagogas D. Miknevičius.

Su jaunos kartos inovatyviu mokytoju, septintus metus vaikus mokančiu istorijos, kalbėjomės apie būsimos stažuotės lūkesčius, siektinus pokyčius Lietuvos švietimo sistemoje ir galimybes atgaivinti mokytojo profesijos prestižą.

– Suomijos švietimo sistema dažnai mūsų pedagogams pristatoma kaip kelrodė žvaigždė. Daug tikitės iš stažuotės?

– Visą laiką domino ir daro didelį įspūdį Suomijos švietimo sistema, kuri yra viena geriausių pasaulyje. Anot kolegės, tai yra lyg švietimo Eldoradas. Labai tikiuosi, kad gilesnė pažintis bus vertinga, padės suformuoti platesnį vaizdą. Manau, kad stažuotės patirtį galėsiu pritaikyti savo pamokose, plačiai pasidalinti pažangiomis žiniomis su kolegomis.

– Pastebima, kad mūsų ir suomių švietimo sistemas skiria kone šviesmečiai. Įstengsime pasivyti?

– Mūsų visuomenių mentalitetas bei kultūra yra pakankamai panašios, todėl Suomijos pavyzdys mums yra parankus. Turime atsirinkti geriausius dalykus, kuriuos galima pritaikyti Lietuvos švietimo sistemoje. Pavyzdžiui, vienas įdomiausių momentų – sistemos tolygumas. Nesvarbu, ar mokaisi Helsinkyje, ar Turku, ar atokiame kaimelyje, švietimo lygis ir jo rezultatai yra labai panašūs. Tai tikrai įspūdinga, ir, galvodami apie ateitį, to tikrai galėtume pasimokyti.

Lietuvoje ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose yra tikrai gerų mokyklų. Deja, šalyje turime ir prastų švietimo įstaigų, kuriose dešimtmečiais nesikeičia administracija, rezultatai negerėja ir kt. Tai reikėtų išgyvendinti remiantis galbūt ir Suomijos pavyzdžiu.

– Ką norėtumėte greičiausiai tobulinti ar keisti mūsų mokyklose?

– Tai labai plati tema. Mokytojo darbe labai daug kur galima tobulėti. Ko gero, vienas sudėtingiausių dalykų – pastebėti kiekvieną mokinį ir individualiai su juo dirbti. Lietuvoje didmiesčiuose turime pakankamai dideles klases. Todėl susiduriame su problema, kaip rasti raktą, kad būtų galima tinkamai paskirstyti tas 45 pamokos minutes 30 mokinių. Jie yra skirtingo lygio, pažymiai neatliepia visų žinių bei gebėjimų.

Galbūt reikėtų kitų vertinimo, paskatinimo sistemų. Manau, kad ne tik pažymiai yra svarbiausia, bet ir tai, ko mokinys išmoksta mokykloje po pamokų – tai ir neformali veikla, savanorystė, pilietinės veiklos, būreliai. Pavyzdžiui, Suomijoje nesikoncentruojama į pažymius, bet moksleivių testų rezultatai būna puikūs. Manau, kad čia ateitis, bet pokyčiai mūsų sistemoje turėtų vykti turint viziją ir nuosekliai.

Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad prioritetas turėtų būti ir gerai emocinei moksleivių būsenai. Lietuvos rodikliai šioje srityje blogi, reikėtų daugiau psichologijos pamokų, efektyvesnės specialistų pagalbos. Mūsų vaikai turėtų būti laimingesni, nei yra dabar.

– Sutiktumėte, kad mūsų moksleivių išsilavinimas prastėja?

– Tarptautinėse olimpiadose skinami medaliai. Sunku pasakyti, kas yra išsilavinimas ir kas bus svarbu – tai, matyt, galime sužinoti ir po dešimtmečio ar dvidešimtmečio. Manau, kad mokytojai neturėtų sustoti, o eiti išvien su dabarties technologijomis, „ekranų“ karta. Kalbos ir matematikos rezultatai gal ir suprastėję, bet informacinių technologijų patobulėjimas – milžiniškas. Geriems rezultatams turės įtakos tai, kad turime labai daug gerų mokytojų, bet daugelis jų yra apie 50 metų amžiaus ir vyresni. O kiek turime gerų jaunesnių mokytojų? Ši problema tik gilės. Pedagogų kartų kaitos problema daugybę metų nesprendžiama, nors tai turėtų būti vienas svarbiausių ministerijos ir švietimo bendruomenės prioritetų.

– Dabar daug diskutuojama, kaip atgaivinti smukusį mokytojo prestižą. Problemą išspręstų didesni atlyginimai?

– Tinkamas atlygis už darbą yra svarbu, tačiau vien to neužtenka. Reikia kitokio visuomenės požiūrio, mokytojų balsas turi būti girdimas. Pedagogo profesija praeitame amžiuje buvo aukštai vertinama, o dabar – devalvuota, atrodo, kad jau pasiekė dugną. Mokytojo misija ir idealai išlieka, bet negatyvus visuomenės požiūris atstumia nuo šios profesijos jaunus žmones.

– Gal mokytojo darbą nuvertina ir tai, kad jis paverstas labiau paslaugos teikėju nei ugdytoju?

– Nereikia bijoti šio žodžio. Visi visuomenėje savo specifinėje srityje teikiame paslaugas. Vis tik mokytojas yra ir ugdytojas. Tai labai įspūdinga profesija, kai gali daug nuveikti, tiesiogiai stebėti mokinio augimą, pažangą ir jausti įkvepiančias emocijas.

– Atrodo, kad pasirinkęs pedagogo darbą nenusivylėte ir optimistiškai žvelgiate į perspektyvą.

– Kai mokyklos baigimo metais apsisprendžiau tapti mokytoju, buvo nuo šio žingsnio atkalbinėjusių žmonių. Vis tik stebėdamas savo mokytojus Panevėžio „Vyturio“ mokykloje mačiau šaunių ir įkvepiančių pavyzdžių, atrodė, kad pedagogai gali būti laimingi ir neskursta. Gal man ir pasisekė, kad turiu darbo gerose mokyklose patirtį. Kol matai, kad mokiniams ir sau pačiam patinka tai, ką darai, tuomet jauti ir perspektyvą.