„Klaipėdoje, kaip uostamiestyje, kava greičiausiai pradėta gerti XIX a. pradžioje. Kavos pupelės į Klaipėdą būdavo atgabenamos laivais, jomis greičiausiai buvo prekiaujama ir kolonijinėse parduotuvėse. XIX a. viduryje Klaipėdos mieste atsiranda konditerijos užeigos. Manoma, kad tada miestiečiai ir pradėjo gerti kavą“, – apie šio gėrimo kultūros pradžią Lietuvoje pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Edukacijos ir ryšių su visuomene skyriaus vedėja Diana Našutinskaitė.

Specialistė priduria, kad iš atvykėlių atsiminimų galima sužinoti, jog XIX a. pradžioje klaipėdiečiai labiau mėgo arbatą, o ne kavą. Matyt, tai susiję su nemaža anglų, kurie turėjo labai stiprias arbatos gėrimo tradicijas, kolonija Klaipėdoje. Vis dėlto, kava pajūryje netruko išpopuliarėti, ir kasdieniame Klaipėdos krašto žmonių gyvenime užėmė itin svarbią vietą.

Kava – ir iš alaus salyklo

Kava, kuria mėgaudavosi klaipėdiečiai, buvo visai kitokio skonio nei mums įprasta. Klaipėdiečių kafija nuo dabartinės skyrėsi visų pirma tuo, kad nebuvo kavos virimo aparatų. Kava dažniausiai būdavo verdama, o ne plikoma, kaip esame įpratę dabar. Be to, kavą virdavo ne tik iš kavos pupelių, bet ir grūdinių kultūrų.

„Ypač kaimuose gerdavo miežinę kavą, tai buvo paprasčiau gyvenančių žmonių kasdienis gėrimas, kurį balindavo pienu ar grietinėle, kad nesijaustų kartumas. Taip pat damos, kurios turėdavo kraujospūdžio problemų, arba neturintys pinigų natūralioms kavos pupelėms, gerdavo kavą su cikorija“, – pasakoja D. Našutinskaitė.

Kavos pupelės
Foto: Shutterstock

Labai populiari Klaipėdoje buvo ir salyklo kava. Alaus daryklos iš miežių pirmiausia gamino alų, paskui sekė gira, ir paskui, iš antrinių produktų, pačios žemiausios miežių rūšies, kuri likdavo nuo alaus ir giros gamybos, gamindavo miežinę salyklinę kavą. Taip pat lietuvninkai mėgo gerti miežių ir kviečių kavą – abiejų grūdų imdavo lygiomis dalimis, juos paskrudindavo, sumaldavo, virdavo ir gerdavo su pienu arba saldžia grietinėle.

„Akivaizdu, kad labai populiarūs buvo kavos pakaitalai. Klaipėdoje, Tiltų gatvėje, salyklinė kava būdavo skrudinama ir išpilstoma parduotuvėms. O Turgaus gatvėje prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo įsikūrusi pasaulinio masto „Kaizers cafe“ firma, kur buvo prekiaujama įvairia kava. Klaipėdoje veikė ir kavos skrudinimo namai, kur atvežtos žalios kavos pupelės būdavo paskrudinamos“, – dėsto D. Našutinskaitė.

Kavai gerti – speciali valanda

Anot specialistės, natūralių pupelių kava, labiau įprasta šiuolaikiniams žmonėms, tuomet nebuvo tokia kasdienė. Tai – labiau turtingųjų sluoksnio gėrimas.

„Klaipėdoje gyveno didžiulė anglų kolonija, buvo apie 250 labai turtingų žmonių, kurie, priimdami svečius, pasikalbėdami gerdavo tikrąją kavą. Taip pat pupelių kavą gerdavo, matyt, šventadieniais. Pupelių kava mėgaudavosi ir mieste, cukrainėse, kuriose būdavo parduodamos kavos su saldėsiais. O kaimuose dažniausiai gerdavo miežių kavą“, – tikina D. Našutinskaitė.

Manoma, kad Klaipėdos krašte gyvenantys žmonės turėjo išskirtinį įprotį 16 val. atidėti visus darbus ir gerti kavą. Galbūt šią tradiciją įnešė anglai su 17 val. arbatėle.

„Kavą greičiausiai gerdavo ir iš ryto, ir popiet, neapsiribodavo vienu puodeliu. Tuo labiau, kad miežinė kava nėra tokia stipri – įdėjus cikorijos, kava įgauna šiek tiek kartumo, o jį sušvelninti galima grietinėle. Kafiją Klaipėdos krašte iš tiesų mėgo – kai kur rašoma, kad ją gerdavo vietoj sriubos“, – atskleidžia D. Našutinskaitė.

Geriausia kava – nebūtinai iš aparato

Klaipėdoje užaugę ir atgal į uostamiestį po aštuonerių metų sostinėje sugrįžę Vytautas Alšauskas su žmona Lina Jaruševičiūte pastebi, kad ryškaus įpročio kavą gerti būtent 16 val. Klaipėdos krašte nebeliko, tačiau kava šiame mieste, kaip ir visoje Lietuvoje, savo populiarumo nepraranda. Prieš ketverius metus architektūrą išmainę į nuosavą kavinę klaipėdiečiams siūlo išmėginti neįprastai ruošiamą gėrimą.

Vytautas Alšauskas ir Lina Jaruševičiūtė
Foto: Asmeninis albumas

„Naujovė, kurią siūlome – pats kavos ruošimo būdas. Plikytos kavos yra labai senas reikalas, bet yra žmonių, kurie galvoja, kad tik kava iš aparato yra pati geriausia. Tai – ne vienintelis būdas paruošti kavą, jų yra begalė. Plikytos kavos, ruošiamos be aparato, turi tokią plačią pasiūlą... Tie, kurie pabando, kartais nebegeria aparatu ruoštos kavos, nes ji tiesiog jiems ne tokia įdomi, skani“, – pabrėžia V. Alšauskas.

Kavos žinovas pripažįsta, kad kai kurie miestiečiai į jų siūlomas naujoves žvelgdavo nedrąsiai, tačiau sugriauti nusistovėjusias žinias apie kavą jiems ir yra smagiausia.

„Kavą užplikyti galima ir keturių laipsnių temperatūros vandeniu, kas iš esmės yra pratirpęs ledas. Tai dažnam atrodo nesuvokiama. Bet kai tai padarai prie žmogaus akių, tai pakeičia jo visą iki tol nusistovėjusią tvarką, jis nebesupranta, koks tai gėrimas. Tai ir yra įdomu – sugriauti žmonėms mitus apie kavą“, – pasakoja V. Alšauskas.

Priešinasi populiariam įpročiui

Klaipėdiečių pora sako sąmoningai besipriešinanti prieš kelerius metus itin išpopuliarėjusiam laisvai samdomų darbuotojų įpročiui kavines paversti savo darbo vieta.

„Propaguojame tam tikrą kavos kultūrą. Mūsų kavinėje specialiai nėra belaidžio interneto ryšio. Esame net kavinėje užrašę, kad bendraujame gyvai ir skiriame laiką vieni kitiems. Yra ateinančių, kurie sėdi ir dirba pusdienį, ar kiek jiems patinka, – žinoma, jų neišprašome, bet ir nesukuriame patogių sąlygų. Jie neturi interneto, specialiai neįrengėme daugybės rozečių kompiuteriams, kaip kitose kavinėse. Stengiamės, kad pas mus ir būtų kavinės atmosfera – ateina žmonės ir šnekasi, yra ūžesys, šurmulys, vieni su kitais pasilabina, matai – jau ir prisėda pakalbėti“, – tvirtina V. Alšauskas.

Darbas kompiuteriu

Anot jo, kai dauguma lankytojų bendrauja tarpusavyje, natūraliai į pašnekesius įsijungia ir kiti lankytojai, arba ima vartyti knygas, kurių kavinėje yra nemažai.

„Pas mus prikrauta literatūros apie Klaipėdos kraštą, Neringą, knygų, susijusių su šiuo kraštu – istorinių, dokumentinių, kultūrinių. Žinoma, yra ir knygų apie architektūrą, nes turime nemažą asmeninę kolekciją. Norime atskirti: kavinė yra ne biuras, o vieta, kur žmogus ateina pabūti ramiai, pabendrauti. Jei kavinėje yra dešimt žmonių, devyni dirba, o vienas – ne, tas vienas, atėjęs į kavinę, jausis kažkaip nejaukiai. Norėjosi to išvengti“, – pabrėžia V. Alšauskas.

Senovinė kafija – pagal išlikusį receptą

Klaipėdoje šiuo metu vis dar yra vietų, kur galima įsigyti senovinės kafijos, be to, jos nesunkiai galite pasigaminti ir namuose pagal išlikusį receptą. Klaipėdiečiai kavos paprastai negerdavo vienos – ją patiekdavo su populiariais saldumynais – keksais, sandkuchenais („smėlio pyragais“), varškės pyragais ar vaniliniais pyragaičiais.

Senovinės kafijos receptas:

Pusė pakelio sumaltos cikorijos, 100 g cukraus pudros, 0,9 l pieno, 100 ml vandens.
Cikoriją prikaistuvyje užpilkite vandeniu, pavirkite 3 minutes, nukoškite. Į nuovirą sudėkite cukraus pudrą, supilkite pieną ir pakaitinkite iki užvirimo, bet stebėkite, kad nepradėtų virti. Leiskite šiek tiek pastovėti ir tuomet patiekite.

Vanilijos pyragaičiai pagal 1932 m. lapkričio 20 d. laikraščio „Lietuvos keleivis“ moters priede išspausdintą receptą, užrašytą gotikiniu šriftu:

250 g sviesto, 150 g cukraus, 1 maišelis (apie 20 g) vanilinio cukraus, 100 g migdolų, 4 kiaušiniai, 500 g miltų, pusė šaukštelio kepimo miltelių.

Sviestą ir miltus bei kepimo miltelius išminkykite iki tešlos. Kiaušinių trynius, 100 g cukraus ir vanilinį cukrų gerai išmaišykite ir supilkite į tešlą. Tešla turi leistis lengvai kočiojama. Ją iškočiojus stikline išspauskite mažas apvalias plokšteles, jas aptepkite kiaušinių baltymu ir pabarstykite kapotais migdolais, sumaišytais su 50 g cukraus. Kepkite 180 laipsnių temperatūroje apie 40 min.