Jau pusantrų metų Lietuvos moksleivių sąjungai vadovaujanti mergina negalėtų išskirti kol kas didžiausio savo pasiekimo šioje visuomeninėje veikloje, tačiau prideda, kad su komanda pokyčių siekia kasdien: kreipiasi į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą ar kitas suinteresuotas institucijas, siekiant užtikrinti saugią aplinką augti moksleiviams mokykloje, teikia griežtą kritiką ir argumentuotus pasiūlymus ir atstovauja darbo grupėse, gerinant bendrojo ugdymo turinį, valstybinių brandos egzaminų ar stojimo į aukštąsias mokyklas sistemą, taip pat organizuoja daugybę nacionalinių renginių karjeros savaitės renginiuose.
Dalijamės pokalbiu su moksleivių atstove apie Lietuvos švietimo padėtį šiandien ir kokiu keliu turėtume žengti toliau.
– Raminta, kaip manai, kokia yra pagrindinė priežastis, neleidžianti daugiau jaunimo rinktis mokytojo specialybę?
– Viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie tai, kad tik maži mokytojų atlyginimai užkerta kelią net ir labiausiai norintiems rinktis šią profesiją. Tačiau Lietuvoje ir medikų atlyginimai, lyginant su
kitomis Europos valstybėmis, yra pakankamai maži, tačiau ši profesija vis dar laikoma prestižine ir į aukštąsias mokyklas stoja tik gabiausi studentai.
Žinoma, jaunas žmogus nori gyventi oriai, tačiau tai tikrai nėra vienintelis veiksnys, kodėl jauni žmonės vis rečiau renkasi būti pedagogais. Profesijos prestižas yra labai svarbus, tačiau tam įtaką turi ne tik visuomenės, bet ir pačių mokytojų požiūris į savo darbą. Kuo daugiau pozityvių minčių ir idėjų mokytojai skleis jaunajai kartai, tuo daugiau susižavėjusių šia specialybe rastųsi.
Kita vertus, abiturientas, stodamas į aukštąją mokyklą, tikisi ir kokybiškų studijų. Lietuvoje yra puikių pedagogikos ir edukologijos specialistų, kurie galėtų dėstyti universitete, lygiai taip pat galime pasikviesti specialistų iš užsienio. Kuo daugiau jauni žmonės žinos apie šios profesijos teikiamus privalumus bei bus užtikrinti, kad galės gauti profesionaliausią išsilavinimą, tuo daugiau iš jų pagalvos apie profesinį mokytojo kelią.
– Ko, tavo manymu, šiuo metu labiausiai trūksta mokytojams? Kodėl?
– Negalima absoliutinti ir visus mokytojus vertinti pagal vienodą klišę. Tenka susidurti su itin progresyviais ir siekiančiais tobulėti mokytojais. Vis dėlto, tenka sutikti ir tokių, kurie seniai
pamiršo, ką reiškia profesinė ugnelė. Kartu su tėvais mokytojai yra sektini moksleivių pavyzdžiai ir privalo suprasti, kokią atsakomybę kartu su savo profesija neša. Būtent mokytojai padeda jaunoms asmenybėms ugdytis vertybes, pažinti pasaulį ne tik dalykiniu aspektu, bet ir suprasti bendruosius pasaulio dėsnius.
Tenka pripažinti, kad ne visi mokytojai tokią atsakomybę noriai prisiima. Tad mokytojai ne visada nori ieškoti būdų, kaip prieiti prie vis besikeičiančios jaunosios kartos ir kartais vis dar sėdi įsikibę senųjų dėstymo metodų.
– Koks turėtų būti ateities mokytojas? Kokiomis savybėmis pasižymėti? Koks jo santykis turėtų būti su mokiniais?
– Niekas nesako, kad jau šiandien Lietuva negali džiaugtis ateities mokytojais. Šiandien tenka susidurti su specialistais, iš kurių ir Vakarų valstybių pedagogai turėtų, ko pasimokyti. Net neabejoju, kad visi jie ne tik yra geri savo dalykų specialistai, bet ir pedagogai iš didžiosios raidės.
Moksleiviai gerbia ir pripažįsta tuos mokytojus, kuriuos laiko savo autoritetais. Tai tie mokytojai, kurie geba būti griežti ir reiklūs, tačiau yra žmogiški ir supratingi. Jie moko ne egzamino užduotims, o gyvenimiškų tiesų. Iš jų pamokos išėję moksleiviai grįžę namo pasakoja ne tik informaciją, kurią panaudos kontroliniuose darbuose, bet ir geba diskutuoti vertybiniais aspektais. Tokiems mokytojams vadovėliai ne visada yra būtini – jie patys geba naudoti naujausius metodus ir aktualiausią medžiagą, kad moksleiviams mokymasis būtų ne tik naudingas, bet ir įdomus.
– Tenka daug bendrauti su mokiniais ir mokinių atstovais. Kokie jų didžiausi nusiskundimai
mokytojų atžvilgiu?
– Tenka pripažinti, kad moksleiviai reiškia nusiskundimus, kad mokytojai ne visada yra kompetentingi, ne visada geba išdėstyti medžiagą, kurią moksleiviai privalėtų žinoti, baigdami kursą. Tad mokytojų dalykinė kompetencija kai kuriose mokyklose vis dar yra nemenka problema.
Tačiau dažniausiai moksleiviai atkreipia dėmesį į mokytojų pedagoginių gebėjimų trūkumą: inovatyvių metodų stygius, gebėjimas rasti bendrą kalbą su moksleiviais ir kita. Nors mokytojai gali būti puikūs dalyko specialistai, kartais reikia prisiminti, kad moksleiviams iki aukštosios mokyklos reikia nueiti dar nemažą kelią ir tam, kad jie gebėtų mokėti mokytis, specialistai turi padėti jiems išugdyti šiuos gebėjimus.
– Nuolat kalbame apie tai, ko galėtume pasimokyti iš kitų šalių bendrojo ugdymo sistemų. Kaip manai, ar turime, ko galėtų kitos šalys iš mūsų pasimokyti?
– Net neabejoju, kad imti gerus pavyzdžius iš užsienio valstybių yra privalu. Jų atliktos švietimo reformos duoda puikių rezultatų kalbant apie moksleivių pasiekimus. Teigiami pavyzdžiai prasideda nuo kompetencijų sąrašo, kuriems kitos šalys teikia pirmenybę bendrajame ugdyme ir baigiasi mokyklų atskirties mažinimu.
Pavyzdžiui, Suomijoje nesvarbu, kurioje vietovėje yra valstybinė mokykla, vaiko tėvai yra užtikrinti, kad visose yra vienoda ugdymo kokybė, tuo tarpu Lietuvoje švietimo sistemos atskirtis tebėra viena esminių problemų.
Tačiau vienas esminių aspektų, kurį galėtume taikyti Lietuvoje, yra susitarimas dėl švietimo sistemos efektyvinimo.
Suomijoje švietimo reforma prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje, kai visos politinės jėgos susitarė dėl bendros švietimo strategijos. Ir rezultatai yra stulbinantys. Tuo tarpu Lietuvoje kas ketverius metus mes jei ne iš esmės, tai pakankamai radikaliai keičiame švietimo sistemos kryptį. Toks nacionalinis susitarimas padėtų švietimo sistemai įgyti šiek tiek daugiau stabilumo.
Žinoma, reikia pabrėžti, kad užsienio pavyzdžiai ne visada tiks lietuviškai visuomenei ir susiklosčiusiai švietimo sistemos tradicijai.
Lietuvoje taip pat yra puikių mokyklų, kurios įgyvendina ir dar net papildo geros mokyklos koncepciją, tad kartais besižvalgant į užsienio mokyklas, reikėtų nepamiršti užmesti akį ir į gerąsias patirtis, kuriomis gali pasidalinti Lietuvoje dirbantys specialistai.
– Ar šiandieninėje mokykloje tėvai, mokytojai ir mokyklos vadovybė bei mokiniai yra lygiaverčiai sistemos nariai?
– Šiuo aspektu kalbėti nacionaliniu lygmeniu būtų nekorektiška. Kiekviena mokyklos bendruomenė turi susiklosčiusias tam tikras tradicijas, kuriomis vadovaujasi. Geriausiai šių intereso grupių lygiavertiškumą patvirtinantis įrankis yra mokyklos tarybos veikla.
Mokyklos taryba – aukščiausias mokyklos valdymo organas, kuriame turėtų būti įtraukiami mokytojų, tėvų bei moksleivių atstovai.
Džiaugiamės girdėdami geruosius pavyzdžius, kai moksleivių išsakyta argumentuota nuomonė tampa realiai mokykloje atsirandančiais pokyčiais.
Deja, tenka girdėti ir atvejų, kai moksleivių balsas ne tik mokyklos taryboje, bet ir apskritai mokyklos bendruomenėje siekiant pokyčių yra fiktyvus. Ne visada mokyklos administracija ar mokytojai pasitiki jauno žmogaus balsu ir tiki, kad moksleiviai supranta, koks turėtų būti kokybiškas ugdymosi procesas. Tad siekiant kokybiško darbo mokykloje, reikėtų skatinti bendruomenes kalbėtis, suprasti ir gerbti vieni kitus bei susitarti dėl darbo ir mokymosi principų.
– Kokios pagrindinės temos, aktualios moksleiviams, su kuriomis šiuo metu dirbate?
– Organizacijoje juokaujame, jog mums niekada netrūks darbo, nes moksleiviai visada turės problemų. Tačiau kalbant rimtai, švietimas nėra revoliucija, tai nuolat vykstantis evoliucijos procesas, nuolatiniai pokyčiai, o moksleivis, kaip viena svarbiausių švietimo sistemos dalių, privalo būti išgirstas.
Šiuo metu daugiausiai diskutuojame apie ugdymo turinio pokyčius (formaliųjų programų pokyčiai, integruoto turinio programų reikalingumas ir efektyvumas ir panašiai), taip pat aktyviai kalbame apie kaupiamąjį kriterinį vertinimą (besikeisiančią mokyklos baigimo tvarką, valstybinių brandos egzaminų pokyčius, mokyklų atskirtį ir kaip tai veikia mokinių rezultatus ir kt.). Be to, visada svarbios temos buvo moksleivių emocinio intelekto ugdymas ir emocinė aplinka mokyklose, moksleivių balso įgalinimas mokyklos savivaldos lygmenyje ir visos kitos nuolat atsirandančios aktualios moksleiviams temos.
– „Mokytojai Lietuvai„ projektas siųs atrinktus mokytojus pasisemti patirties į Suomiją. Kaip manai, koks mokytojas labiausiai tinkamas šiam projektui?
– Šiame projekte turėtų dalyvauti ne tik tie mokytojai, kurie dažnai važiuoja pasisemti patirties į kitas šalis, nuolat domisi naujovėmis. Tikiuosi, jog sulauksime paraiškų ir iš tų mokytojų, kurie
niekada neturėjo tokios galimybės, tačiau nori mokytis ir savo žiniomis geba dalintis su kitais.
„Mokytojai Lietuvai" yra projektas, kuris padeda mokytojo profesijos prestižą kelti kur kas anksčiau nei ateis 2025–ieji, tad labiausiai tinkamas mokytojas šiam projektui turi būti tas, kuris jau šiandien tiki, kad jo profesija yra prestižinė, tačiau nori ir gali būti tas, kuris iki 2025–ųjų prisiims atsakomybę šia idėja įtikinti ir savo kolegas iš visos Lietuvos.
