Medicinos studijas Vilniaus universitete (VU) krimtęs ir gydytojo-pediatro specialybę įgijęs žinomas verslininkas teigia, kad turėti amatą visuomet naudinga, tačiau aukštojo mokslo studijos svarbios ne tik dėl šios priežasties.
I. Staškevičius teigia studijų programą rinkęsis pragmatiškai: kadangi mokykloje mokėsi gerai ir jį traukė biologija, rinkosi sritį, kuri atrodė įdomi, prasminga ir žadėjo saugumą, savarankiškumą.
„Rinkdamasis mediciną tikėjausi turėti amatą, iš kurio galėsiu gyventi. Pasirinkimo motyvas yra svarbu, tai rodo jauno žmogaus atsakingumą, kad jis galvoja, iš ko gyvens. Tai gali būti vienas iš motyvų. Tačiau, mano manymu, aukštojo mokslo studijos skirtos ne vien tam, kad turėtum iš ko duoną valgyti. Jos suteikia platų akiratį, išsilavinimą, padeda suformuoti savo asmenybę pažįstant pasaulį“, – sako I. Staškevičius.
Ir nors baigė medicinos studijas, jos nusprendė nepraktikuoti, o kartu su bendraminčiais pasuko į verslą. Prireikus teisės žinių, septynis semestrus mokėsi VU Teisės fakultete, ir to verslininkui pakako – antrojo diplomo jis nebesiekė.
Paklaustas, kaip dabar elgtųsi, jei reikėtų rinktis studijų programą, I. Staškevičius teigia nenorintis žarstyti tuščių patarimų, kadangi vienos „teisingiausios“ studijų programos tiesiog nėra.
„Kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą ir turi galvoti savo galva. Taigi, jei jaunas žmogus mąsto, renkasi specialybę ir studijų programą, tai jau yra gerai. Vienintelis dalykas, ką jam galiu patarti, tai susikaupti, iki galo viską apsvarstyti, įvertinti argumentus ir priimti sprendimą. Nes aš abejoju, ar visi jaunuoliai patys svarsto, kokias studijas rinktis – kai kurie stoja, nes kas nors liepė. Žinoma, patarimus galima išklausyti, bet tik pats gali priimti teisingą sprendimą“, – sako I. Staškevičius.
Ta pati medicina ar informacinės technologijos – perspektyvios specialybės, bet yra kur kas daugiau faktorių, kuriuos turi įvertinti stojantieji. Dauguma jų – individualūs. Kaip ir laikas, kurio reikia norint apsispręsti.
Verslininką labiausiai stebina, kuomet jaunuoliai į aukštąsias mokyklas stoja vien tam, kad išmoktų ar įgytų įgūdžių, kuriuos lengviausia įgyti dirbant. Užtat universitetų suteikiamus privalumus jie vertina kaip bereikalingą naštą.
„Tarkim, jei nori išmokti tik vadybos ir ketini būti siauros specializacijos vadybininkas – gali tiesiog pradėti dirbti. Įsidarbinsi vadybininko padėjėju, žiūrėk, po pusmečio ir tapsi vadybininku. Žinoma, kai kurių amatų neišmoksi tik dirbdamas, kad ir tos pačios medicinos, tačiau universitetai nėra skirti tik amatui įgyti. Jei jaunas žmogus nejaučia poreikio plėsti akiratį, pažinti pasaulį, sužinoti kitų įdomių dalykų – turbūt, yra ir tiesesnių kelių į vidutinį Lietuvos atlyginimą“, – teigia I. Staškevičius.
Užtat žingeidūs ir ambicingi jaunuoliai, kurie studijuoja nuoširdžiai, domisi dėstomais dalykais, mezga pažintis ir ryšius, plečia savo akiratį – net nutarę nedirbti pagal įgytą specialybę, universitete išmoktų dalykų ant kupros nenešios.
Kaip pastebi pašnekovas, įgyti žinių šiais laikais yra kur kas lengviau nei prieš šimtą metų, užtat įgūdžių, ypač mąstymo įgūdžių, įgyti yra taip pat sunku. Tai atlikti padeda universitetai – jie suformuoja asmenybės, kuri galėtų veikti visą gyvenimą, pagrindus.
