Lyginama kokybė ir rizikas, su kuriomis susiduria skirtingai tiekiamo vandens vartotojai.
Pagrindinis skirtumas – apsauga nuo pavojingos taršos
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja Irena Taraškevičienė pabrėžia, kad pagrindiniai skirtumai tarp minėtų geriamojo vandens tiekimo būdų yra skirtingi vandens šaltiniai pagal jų apsaugą nuo paviršinės taršos, skirtingos vandens kokybinės ir saugos savybės, vandens apdorojimo būdai ir vandens kokybės bei saugos priežiūros sistema.
Anot I. Taraškevičienės, centralizuotai tiekiamas geriamasis vanduo Lietuvoje dažniausiai imamas iš gilių požeminių gręžinių, kurie yra žymiai geriau apsaugoti nuo paviršinės taršos negu gruntiniu vandeniu pasipildantys šachtiniai šuliniai.
„Šachtinių šulinių vandenyje dažnai randamos didesnės už leistinas nitratų koncentracijos. Ši medžiaga ypač pavojinga kūdikiams ir nėščiosioms, nes gali sukelti dusulį ir net kūdikių mirtį. Šachtinių šulinių atvira konstrukcija kelia pavojų užteršti vandenį tiesiogiai“, – aiškina I. Taraškevičienė.
Šachtinių šulinių savininkai turi patys pasirūpinti naudojamojo vandens sauga ir kokybe. Rekomenduojama ne rečiau kaip vieną kartą per metus pasidaryti vandens cheminį ir mikrobiologinį tyrimą. Tačiau žmonės retai tuo pasirūpina.
„Žmonės, vartojantys vandenį iš šachtinio šulinio, patiria didesnę riziką dėl vandens mikrobinio ir cheminio užterštumo. Šulinių užterštumą sudėtinga prognozuoti, nes jis priklauso nuo tam tikru metu susiklosčiusių aplinkybių, galimas tyčinis ir netyčinis užteršimas. Tačiau iš įprastinių teršalų didžiausią pavojų kelia užteršimas nitratais“, – aiškina Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja. Tyrimų rezultatai rodo, kad apie 30 proc. tirtų šulinių vandenyje nitratų arba nitritų kiekis viršija didžiausią leistina koncentraciją.
Centralizuotai tiekiamo vandens kokybė stebima nuolat
„Giluminiam požeminiam vandeniui Vilniaus apylinkėse yra būdingas didelis geležies kiekis, o kartais ir didesnė mangano koncentracija. Didesnės bendrosios geležies ir mangano koncentracijos nesietinos su kenksmingu poveikiu žmonių sveikatai, tačiau tokio vandens juslinės savybės yra nepatrauklios – vanduo yra rusvas, gelsvas, kartais jis turi nemalonų kvapą“, – aiškina „Vilniaus vandenų“ laboratorijos vandens kokybės ekspertė, chemijos mokslų daktarė Diana Uždavinienė.
„Geležies kiekis vandenyje lemia ir jo drumstumą – kuo geležies koncentracija vandenyje didesnė, tuo vanduo drumstesnis. Tai ypač aiškiai gali pastebėti individualių gręžinių turėtojai. Iš pradžių jų įsipiltas vanduo būna skaidrus, o po to paruduoja“, – teigia mokslų daktarė.
Vilniečiams ir Šalčininkų, Švenčionių bei Vilniaus rajonuose gyvenantiems klientams vandenį tiekia įmonė „Vilniaus vandenys“. Todėl geriamojo vandens kokybės stebėsena užsiima „Vilniaus vandenų“ laboratorija. Geriamasis vanduo išgaunamas iš požeminių vandens šaltinių, įrengiant gręžtinius šulinius, kurių gylis siekia iki 180 metrų, vandens mėginiai reguliariai imami visoje vandens tiekimo teritorijoje, taip nuolat stebima tiekiamo vandens kokybė.
Daugelyje vandenviečių jau yra įrengti nauji ir šiuolaikiški vandens gerinimo įrenginiai, pro juos prateka apie 90 proc. viso patiekiamo vandens, artimiausiu metu atnaujinimo darbai bus atlikti likusiose vandenvietėse.
Vis daugiau gyventojų pasiekia miesto vandentiekis
Vietovių, kur nebūtų centralizuoto vandens tiekimo aplink Vilnių nuolat mažėja. Miesto vandentiekis per pastaruosius kelerius metus pasiekė Tarandę, Bajorus, Balsius, Buivydiškes, Avižienius, Kairėnus, Visorius, Antavilius, Salininkus, Markučius, Trakų Vokę, Daniliškes, dalį iki šiol vandentiekio neturėjusio Pavilnio ir Naujosios Vilnios, daugelį mieste esančių sodo bendrijų, kurios jau virto gyvenamaisiais kvartalais. Iki 2020-jų centralizuoto vandentiekio ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą numatyta plėsti Šnipiškių pietinėje ir šiaurinėje dalyse, Naujininkuose, Antakalnyje, Rasų seniūnijoje, tęsti darbus Naujojoje Vilnioje.
Detalią informaciją visuomet galima rasti ir rekomenduojama pasitikrinti įmonės „Vilniaus vandenys“ interneto svetainėje http://www.vv.lt/lt/namams/prisijugimo_tvarka/.
Iki šiol magistralinių / kvartalinių tinklų plėtra buvo finansuojama Europos Sąjungos paramos fondų lėšomis arba patys gyventojai įsirengdavo tinklus ir neatlygintinai juos perduodavo savivaldybei. Šių metų gegužės mėnesį „Vilniaus vandenys“ pranešė apie priimtą sprendimą tiesti magistralinius / kvartalinius tinklus savo lėšomis.
Siekdama kuo efektyviau panaudoti investicijas, UAB „Vilniaus vandenys“ prašo teikti paraiškas tinklų plėtrai nuo 2018 m. birželio 1 iki birželio 30 d. Paraiškas vertins ir reitinguos vadovaudamasi įmonės patvirtinta Infrastruktūros plėtros objektų reitingavimo metodika. Visa informacija apie reikalingus žingsnius, dokumentų šablonus ir kitą informaciją UAB „Vilniaus vandenys“ skelbia savo interneto svetainėje http://www.vv.lt/lt/namams/kvartalini-tinkl-pl-tros-finansavima-/.
„Vandentiekio tinklus plečiame, siekdami kuo daugiau gyventojų prijungti prie miesto centralizuotos vandentiekio ir nuotekų sistemos, taip pat įgyvendindami ES direktyvas, pagal kurias taip pat turime įpareigojimus prie centralizuotų tinklų prijungti didžiąją dalį miesto gyventojų. Taip pat plėtra vykdoma ir iš aplinkosauginių paskatų, nes tuo pačiu įrengiama ir kanalizacija. O iki šiol žmonės šią problemą sprendė įvairiais būdais ir dalis teršalų patekdavo į gruntą“, – aiškina „Vilniaus vandenys“ atstovai.
Paslauga nuo pradžių iki galo – iš vienų rankų
„Vilniaus vandenys“ deda daug pastangų, kad naujų vartotojų prijungimo prie tinklų procesas taptų paprastesnis ir efektyvesnis. Jau dabar klientams, kurie jungiasi prie tinklų, paklotų už ES lėšas, daugumą darbų, reikalingų prijungiant gyvenamą namą prie kvartalinio / magistralinio tinklo įmonė atlieka nemokamai. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas visiems būsimiems klientams, rengiami nauji pasiūlymai, kurie dar labiau palengvins prisijungimo procesą.
Kai į naują vietovę atvedamas vandentiekis, komunikacijų šuliniai įrengiami prie kiekvieno sklypo. Taip daroma todėl, kad ateityje nereikėtų kasti gatvės, jeigu gyventojas vėliau nuspręstų jungtis prie tinklo.
Vėliau, įrenginėjant tinklus, būtina užtikrinti jų sandarumą, švarą, todėl atliekami vamzdynų hidrauliniai bandymai, tinklas plaunamas ir dezinfekuojamas, kad būtų užtikrintas švaraus geriamojo vandens tiekimas, kokybė papildomai patikrinama, atliekant mikrobiologinį tyrimą.
Daugumą šių darbų, palengvindami klientams prisijungimo kelią, gali atlikti „Vilniaus vandenys“. Tačiau vadinamus rangos darbus, t.y., įsirengti vamzdyną nuo gatvės tinklo iki pastato gyventojas turi savo lėšomis. Dar šiais metais planuojama gyventojams sudaryti galimybę šias paslaugas užsisakyti ir iš „Vilniaus vandenų“. 20 metrų įvado ar išvado kaina gyventojui priklauso nuo konkrečios situacijos, tačiau vidutinė kaina yra apie 1000 eurų.
Centralizuotų tinklų privalumai akivaizdūs: nuolatinis ir užtikrintas vandens tiekimas bei nuotekų šalinimas, kontroliuojama vandens kokybė ir, žinoma, jokių rūpesčių dėl priežiūros, kai tuo tarpu sugedus gręžinio siurbliui, sustojus tiekimui dėl elektros trukdžių, užsiteršus vandens filtrams ar sugedus nuotekų valymo sistemai, šias problemas spręsti turi pats gyventojas.
Individualų gręžinį tenka prižiūrėti patiems
Gręžinys lieka kaip alternatyva tose gyvenvietėse, kurių nepasiekia miesto vandentiekis. Neretai kaimynai kooperuojasi kartu ir įsirengia vieną bendrą gręžinį, kad jo eksploatacija ir kaina būtų mažesnė.
Individualius artezinius vandens gręžinius įrengiančios įmonės „Hidrogela“ darbų vykdytojas Vytautas Stasiulis teigia, kad pirmiausia atliekamas gręžinio gręžimas, įrangos montavimas. Tuomet paimamas vandens mėginys ir vanduo ištiriamas.
Įprastai už standartinio gręžinio vieną metrą reikia sumokėti nuo 30 Eur – į šią kainą įeina pats gręžimas ir įrengimas, atliekami geofiziniai tyrimai, už vandens tiekimo įrangą, siurblį, pasą ir gręžinio cheminę analizę teks sumokėti dar nuo 1,4 tūkst. Eur.
„Šiuo metu įsirengti artezinį 50 metrų gylio gręžinį gyvenamajam namui kainuoja 3,8-4,8 Eur su mokesčiais. Jei įrengiamas 120 metrų gylio gręžinys, kaina gali siekti 6-7,5 tūkst. Eur“, – skaičiuoja jis.
Norint gauti kiek įmanoma švaresnį vandenį, papildomai dar teks pasirūpinti ir vandens gerinimo įranga – gręžinio filtru ir geležies bei mangano šalinimo filtrais, kurie ženkliai padidins galutinę gręžinio įsirengimo kainą.
Tačiau per ilgą laiką filtrai palaipsniui kemšasi smulkiomis grunto dalelėmis ir ,,apauga“ kalkinėmis nuosėdomis, nuolatinės priežiūros bei resursų reikalauja ir vandens siurblys, kurio veikimas palaikomas elektra ir negali būti pertraukiamas ilgesniam laikui, todėl šią įrangą periodiškai gali tekti atnaujinti. Net ir esant vandens gerinimo įrangai, bent kartą per metus reikia atlikti vandens tyrimus.
Pasirūpinus individualaus gręžinio įsirengimu, gyventojams lieka dar vienas klausimas: kur dėti nuotekas? Yra dvi išeitys: rinkti ir išvežti patiems arba jungtis prie centralizuotų tinklų.
Įsigyjant naują būstą, visuomet rekomenduojama pasitikrinti, koks vandens teikimo ir nuotekų šalinimo būdas yra konkrečioje gyvenvietėje.
