Pasirinkusi „vyrišką“ specialybę, lietuvė atsidūrė NASA: sritis, kur moterys turi didžiulių perspektyvų

„Dirbant tokioje aplinkoje pats nepastebi, kai nustoji manyti, kad kažkas yra neįmanoma“, – apie savo praleistas dienas NASA kosminėje stotyje pasakoja informatikos inžinerijos studijas baigusi Julija Semenko.

Sprendė kosmoso šiukšlių problemą

Julija dar studijuodama informatikos inžinerijos bakalauro studijas VGTU, nusprendė sudalyvauti Mokslo inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) organizuojamoje atrankoje stažuotei NASA kosminėje stotyje.

„Dalyvavau NASA atrankoje visiškai užtikrinta, kad nepateksiu, bet bent jau galėsiu sakyti, kad padariau viską, jog atsidurčiau arčiau kosmoso agentūros. Kai po paskutinio atrankos etapo važiuodama troleibusu gavau žinutę su kvietimu į NASA, pamiršau, kur esu ir kur keliauju. Iš laimės norėjau apkabinti visus šalia esančius pakeleivius“, – pamena 23 metų mergina.

MITA organizuojamos stažuotės būna 10 ir 16 savaičių trukmės, pasakoja Julija. Tačiau jai kosminėje stotyje teko pabūti šiek tiek trumpiau nei 10 savaičių. „Patekau į IT skyrių su kitais užsienio studentais. Kartu kūrėme įvairias aplikacijas, tokias kaip kosminių šiukšlių stebėjimo, žemės drebėjimo stebėjimų ir t.t. Bendradarbiavome ir su Europos Kosmine Agentūra (EKA), ir su JAV geologine tarnyba USGS bei su pačioje NASA dirbančiais specialistais“, – sako pašnekovė.

Pasiteiravus, kaip NASA vyksta darbas, Julija tas dienas atsimena su šypsena. „Atmosfera mokslo centre yra nuostabi. Ten esantys žmonės labai myli savo darbą, noriai supažindina su atliekamais tyrimais, paprastais žodžiais paaiškina sudėtingus principus. Dirbant kokioje aplinkoje pats nepastebi, kai nustoji manyti, jog kažkas yra neįmanoma“, – sako ji.

Didelį įspūdį esą paliko ekskursijos į kitus skyrius, kvantinis „D-Wave“ kompiuteris bei kitos technologijos. „Kaip ir visur lakstančios pilkos bei juodos voverės“, – juokiasi Julija.

Didžiausią baimę programuotojai esą kėlė ne sudėtingos užduotys, o baimė, kad nepavyks susidraugauti su kolektyvu. „Atvykau vėliau negu kiti studentai, pergyvenau, kaip pavyks įsilieti į kolektyvą bei projektą. Tačiau kompanija buvo nuostabi, šiltai mane priėmė, padėjo pirmomis dienomis. Tada supratau, kad ir pati galiu padėti kitiems, papasakoti, patarti.

Kartu dirbo studentai iš Meksikos, Jordanijos, Brazilijos ir kitų šalių. Linksmai pasijuokdavome iš įvairių kultūrinių prietarų. Džiugu matyti, kaip mokslas apjungia labai įvairius žmones į vieną visuomenę“, – sako ji.

Programavimas – logikos grožis

Pasiteiravus, kas ją patraukė studijuoji būtent IT mokslus, mergina teigia, kad jai visada patiko matematika ir kiti tikslieji mokslai, tačiau taip pat ji mėgsta piešti ir svajoti. „Pradėjus programuoti supratau, kad man tai patinka. Programavimas apjungia logikos grožį, tuo pat metu būdamas galingu kūrybos įrankiu“, – tvirtina Julija.

Prieš stodama į bakalauro studijas, mergina pamena, kad ją kamavo baimė. „Stojau vienut vienutėlė. Bijojau, kad gali būti sunku ir net neturėsiu, ko prašyti pagalbos. Bet nusprendžiau nepanikuoti anksčiau laiko. Įstojus supratau, kad visi mes tokie pat nežinantys, kas bus toliau, tačiau to visiškai nereikia bijoti“, – teigia programuotoja.

Kurse esą buvo 30 žmonių, o iš jų tik 4 merginos. Tačiau, tikina pašnekovė, visi puikiai susigyveno. „Sužinojau daug naujo apie mašinas ir futbolą“, – šypteli ji.

Korėjiečiai labiau vertina aukštąjį mokslą

Šiuo metu Julija gyvena ir tęsia mokslus Pietų Korėjoje. Tačiau tolimuosiuose rytuose jai jau nebe 23 metai, o 24. „Korėjiečiai mano, kad vaikas gimsta jau vienerių metukų“, – tikina pašnekovė.

„Studijas tęsiu VGTU. Korėjoje atsidūriau pagal mainų programą. Nedaug kas ryžtasi keliauti magistro studijų metu. Dauguma susitelkia ties darbais ir karjera. Tačiau po stažuotės Amerikoje pasigailėjau, kad nedalyvavau mainuose bakalauro metu. Taip nusprendžiau semestrą praleisti kuo toliau į rytus, Pietų Korėjoje“, – pasakoja Julija.

Mokslai, sako ji, reikalauja daug dėmesio, bet Julija negali teigti, kad Pietų Korėjoje daug sunkiau studijuoti nei Lietuvoje. „Svarbu viską daryti laiku. Taip pat daug kas priklauso nuo dėstytojų. Sutikau ir puikių specialistų, ir net labai įdomias temas monotoniškai „bumbančius“ profesorius“, – šypteli ji.

Merginą Korėjoje džiugina požiūris į mokslą. „Čia populiarios magistro ir daktaro studijos tuo pačiu metu. Abu diplomus galima gauti vos per 3 metus, tačiau tam reikia kelių publikacijų rimtuose mokslo žurnaluose. Visi studijuojantys yra susitelkę ties savo projektais universitete, daug laiko praleidžia laboratorijose. Pas mus visgi darbas yra žymiai didesnis prioritetas negu tyrimai. Atvykus su kitu VGTU studentu irgi gavome kvietimą prisijungti prie laboratorijos darbo semestrui“, – džiaugiasi Julija.

Vienas linksmesnių dalykų, sako Julija, kuris ją persekiojo Amerikoje, o dabar ir Korėjoje yra vardas. „Visada maniau, kad „Julija“ yra ganėtinai plačiai paplitęs vardas, kad ir su modifikacijomis. Tikėjausi, kad mane vadins „Džulia“, tačiau dėl antros „j“ raidės dokumentuose tapau „Džulidža“, – sako ji.

Kol kas mergina planuoja baigti magistro studijas Lietuvoje, tad į Lietuvą esą ji būtinai grįš. „Planuoju gyvenimą Lietuvoje, porą metų padirbėti, tada ir apie šeimą susimąstyti“.

Ragina nedvejoti

Julija tikina, niekada niekam neužkliuvo, kad ji programuoja. „IT srityje žmonės yra vertinami pagal jų sugebėjimus, o ne lytį. Pačiai niekada neteko susidurti su diskriminacija. Tačiau galiu pasakyti, kad merginų IT srityje, bent jau Lietuvoje, tikrai daugėja. Nemažas merginų kiekis buvo ir mūsų IT komandoje NASA. Korėjoje kursuose santykis panašus į VGTU, 2-3 merginos grupėje“, – tvirtai teigia ji.

IT besidominčioms merginoms Julija turi patarimą. „Daug IT įmonių renka praktikantus, galima pradėti stažuotis net nebaigus mokyklos, pavyzdžiui, vasaros atostogų metu. Universitetai irgi rengia vasaros stovyklas, atviru durų dienas (įmonės irgi). Visa informacija būna viešai skelbiama, užtenka tik stebėti dominančias įstaigas ir nepraleisti renginių. Patarčiau dar susirasti pažįstamų, arba net pažįstamų pažįstamus, kurie studijuoja, dirba toje srityje. Jie jums tikrai nupasakos, kaip ten viskas vyksta.

Jeigu kyla abejonių, visada galima išbandyti savo jėgas ir išanalizuoti pojūčius. Mielos merginos, jeigu jums tai patinka, kodėl gi ne?“ – šypteli ji.

Mergaitiškų ir berniukiškų profesijų nebūna

DELFI jau rašė, kad įmonės intensyviai ieško moterų programuotojų. „Devbridge Group“ testavimo direktorė ir „Sourcery for Testers“ vadovė Rasa Mažutienė teigia, kad moterų susidomėjimas IT sektoriumi vis labiau auga. „Moteris programuotoja vis dar retesnis atvejis, tačiau jų daugėja. Prie to daug prisideda įvairios iniciatyvos, konferencijos, susitikimai (meet-ups), akademijos, kurios leidžia persikvalifikuoti į IT ar tiesiog pradėti nuo nulio“, – sako ji ir tikina, kad IT rinka nėra uždara moterims.

„Moterys sudaro 22 proc. mūsų kolektyvo. Norėtųsi lygiaverčio santykio, tačiau nesinori to daryti dirbtinai. Mes samdome aukšto ir aukščiausio lygio specialistus, kuriuos vertiname pagal jų turimas kompetencijas, ne lytį. Moterų specialisčių šioje industrijoje yra tiesiog mažiau nei vyrų. Mano nuomone, tam didelę įtaką daro įvairūs atgyvenę stereotipai, esą moterims čia – ne vieta, ar vyrai, neva yra geresni šioje srityje. Visiškai su tuo nesutinku“, – teigia „Devbridge Group“ viceprezidentas ir Lietuvos padalinio vadovas Viktoras Gurgždys.

Jis pastebi, kad stereotipai yra gajūs jau ir tarp 9-10 metų vaikų. „Mergaitėms puikiai sekasi mokytis technologijų, tad, ko gero, šiuo atveju, žinutė yra net labiau svarbi tėvams, kurie tokiame amžiuje pradeda skirstyti veiklas į „mergaičių/berniukų“ – sako V. Gurgždys.