Kai regionuose atsiranda jaunimo užimtumo trūkumas, iniciatyvos išspręsti tai dažnai imasi patys moksleiviai. Jaunimo reikalų departamento duomenimis, Lietuvoje šiuo metu veikia maždaug 700 jaunimo organizacijų. Tokios organizacijos dažnai būna ne tik susitikimo vietos mažesnių miestų ir miestelių jaunimui, bet ir galimybė pradėti sėkmingą karjerą.
Įsirengė jaunimo erdvę
Daugelis net ir mažų jaunimo organizacijų vykdo reguliarius susitikimus, turi kokį nors organizacijos valdymo organą. Rokiškyje juos vienija jaunimo organizacijų sąjunga „Apvalus stalas“. Viename iš tokių susitikimų planuodami tolimesnę veiklą rokiškiečiai apsvarstė, ką galėtų padaryti dėl savo bendruomenės. Taip kilo idėja įrengti jaunimo erdvę Liongino Šepkos parke, Rokiškyje. Idėja atrodė svarbi, tačiau įgyvendinti ją be paramos buvo neįmanoma.
„Idėją pradėjome vystyti labai seniai. Kūrėme „Rokiškio jaunimo apvaliojo stalo strategiją“ 2017-2020 m. Iškėlėme klausimą, ko reikia jauniems žmonėms, kad jie norėtų grįžti į Rokiškį arba iš jo neišvažiuotų. Viena iš idėjų buvo jaunimo erdvė. Pradėjome galvoti apie dalykus, kurie pritrauktų jaunimą, tokius, kaip hamakai. Jaunimas renkasi turgelyje, automobilių aikštelėse. Vietų pasisėdėjimams yra – įvairiausios kavinukės, statomas baseinas. Tačiau vietų, kur nereikėtų leisti pinigų ir būtų galima tiesiog ateiti pabūti su draugais lauke, neturėjome”, - idėją aiškina viena iš iniciatorių, dvyliktokė Ieva Rakauskaitė.
Būtent I. Rakauskaitė kartu kita dvyliktoke Marija Makšimaite, „nunešė“ idėją į Rokiškio savivaldybės posėdį, prašydamos padėti parašyti projektą ir, žinoma, gauti reikalingų lėšų. Tuomet paskaičiuota, kad bendras projekto biudžetas turėjo siekti apie 16071,34 eurų. Taip sutapo, kad tuo metu vyko Europos jaunimo savaitei skirti renginiai, tarp jų „Idėja+”, kuris vyko visose savivaldybėse. Gauti reikiamą paramą pasiūlė „Mes – bendruomenė“ programą vykdanti „Maxima“, šiam ir kitiems penkiems programos projektams per metus skyrusi 60 tūkst eurų.
„Ši programa gimė iš vieno svarbiausių „Maximos“ socialinės atsakomybės principų – siekio būti geru kaimynu. Šia iniciatyva „Maxima“ prisideda prie vietos bendruomenių aplinkos tvarkymo, infrastruktūros vystymo, didesnio gyventojų, ypatingai jaunimo, užimtumo skatinimo. Programos projektams-laimėtojams prekybos tinklas „Maxima“ skiria 70 proc. idėjai įgyvendinti reikalingo finansavimo“, - teigia „Maximos“ generalinė direktorė Kristina Meidė.
Moksleivės įgyvendino visus reikalingus žingsnius, prieš susitikimą su savivaldybe įvykdė gyventojų apklausą. Gyventojai beveik vienbalsiai nutarė, kad susibūrimams automobilių stovėjimo aikštelėse reikia jaukesnės ir jaunimui labiau pritaikytos alternatyvos. „Maxima“ skyrė 70 proc. reikiamos sumos, o likusią dalį apmokėjo ir parašyti projektą padėjo pati savivaldybė. Įrengta aikštele nuo šių metų sausio gali naudotis visi norintys.
Vieni – stato, kiti – griauna
Dėl saugumo įrengto apšvietimo visgi neužteko. Jei internete ieškotumėte naujos erdvės nuotraukų, rastumėte pranešimą apie tai, kad vos po kelių savaičių iš naujai įrengtos erdvės buvo pavogti keli hamakai. „Rokiškyje, Taikos g., iš parko, nuo vienos tinklinės laipiojimo sistemos „Voras“ pavogti du laipiojimo tinklai. Nuostolis – 2 578,52 euro“, – tuomet lakoniškai pranešta Rokiškio laikraščio „Sirena“ internetiniame puslapyje.
Įdomu tai, kad vėliau kaltinimai dėl chuliganizmo pareikšti tėvui, kuris automobiliu atvažiavo į jaunimui skirtą erdvę ir pasisavino hamakus padedamas sūnaus.
„Labai skaudina, kad taip greitai buvo pavogti du hamakai. Ten nėra saugos kamerų. Po įvykio visi hamakai privirinti, tikimės, kad nebepasikartos. Labai nusivyliau tokiu visuomenės mentalitetu“, - sako I. Rakauskaitė.
„Aš tai padariau dėl savo miesto, Rokiškio. Išvykusi žinosiu, kad čia kažką nuo savęs palikau“, - sako I. Rakauskaitė.
Visuomeninė veikla – kliūtis mokytis ar karjeros pradžia?
Kyla klausimas, kodėl apskritai kai kurie mokiniai pasirenka atsiduoti savanoriškai veiklai. Šia tema daug papasakoti gali ilgametis „Misija Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas, kuris pats jaunimo organizaciją įkūrė būdamas vos keturiolikos. Jo teigimu, aukštasis mokslas – ne visiems, o dėl sėkmingai susiklosčiusios karjeros jis dėkingas patirtims, kurių įgijo dalyvaudamas visuomeninėje veikloje.
Iš Kėdainių kilęs I. Rusilas dabar dirba su nacionalinio lygmens projektais. Jį matome televizijos ekranuose ir spaudoje. Kalbėdamas apie startą visuomeninėje veikloje jis paminėjo tas jaunimo grupes, nuo kurių pradeda daugelis iniciatyvių jaunų žmonių – tai mokinių savivalda, Lietuvos mokinių parlamentas (LMP).
„Visų pirma, buvo įvairios stovyklos. Vėliau pradėjau nuo mokyklos moksleivių savivaldos. Tuomet rajono mokinių savivalda, vėliau LMP. Būtent LMP supratau, kad aš pats galiu nuveikti didelius darbus. Keturiolikos metų įsteigiau savo organizaciją „Kėdainių klubas“, kur visi sprendimai, atsakomybės, finansiniai klausimai nugulė ant mano pečių“, – apie savo patirtį pasakoja I. Rusilas.
Norinčių patekti į šias organizacijas dažnai laukia rinkimai, kandidatai patiria rimtas nacionalinio lygmens rinkimų simuliacijas, kurių metu ruošia kalbas, susitinka su savo „rinkėjais“. Kaip minėjo I. Rusilas, tenka išmokti išlaikyti organizacijas finansiškai, ieškoti joms rėmėjų. I. Rusilas tikina, kad dėl įgytų savybių ir darbo, kurį dabar turi, tą laiką aukoti buvo verta.
„Nemėgstu daryti dalykų, kurie man nepatinka. Puikiai sekėsi istorija ir labai nepatiko matematika. Iš istorijos gaudavau 10, o matematikos 2. Nesistengiau būti puikus visose srityse, tačiau patiko mokytis iš patirties, kurią gauni visuomeninėje veikloje. Gali pats viską pabandyti ir išmokti. Manau, atėjo laikas suvokti, kad ne visi esame akademikai, todėl ne visiems reikia įgyti magistrantūros, doktorantūros ir visus kitus laipsnius. Pirma, tai be galo sudėtinga. Antra ir trečia, tai turėtų rinktis žmonės, kurie ne tik nori, bet ir gali būti akademikai ar mokslininkai“, – teigia I. Rusilas.
Kaip „parduoti“ idėjas mokyklos suole?
T. Ramanausko teigimu, mokyklinių projektų tikslas neturėtų būti kažką parduoti.
„Pirmasis tikslas kuriant idėjas mokykloje yra mokytis, treniruotis, bandyti. Moksleiviai gali sau leisti prabangą klysti (daugumoje kompanijų klaidos netoleruojamos), klupti, jiems gali neišeiti ir tame nieko baisaus, atvirkščiai, tokios pamokos labai reikalingos. Nes tikslas su mokykliniais projektais turi būti paaugti, ne parduoti. Augti lengviausia darant tai, kas domina tave patį. Nereikia ieškoti toli: mėgsti sportą, kiną, kompiuterinius žaidimus, muziką, fiziką, knygas, astronomiją? Paklausk savęs, kaip gali padauginti šio pomėgio gyvenime, ką norėtum daryti, bet negali sau leisti, arba neturi tam galimybių - susikurk jas. Tau būtinai reikės bendraminčių komandos, taip žymiai lengviau, joje gali būti du žmonės ar net visa klasė. Svarbiausia, nepamiršk, kad esi laboratorijoje, kur tik bandydamas gali gauti netikėtus, tave nustebinsiančius rezultatus. O jei trūksta drąsos arba įkvėpimų – užmesk akį į „Kūrybingumo mokyklos“ pamokas, ten jų pilna“, - siūlo T. Ramauskas.
Kitas „Kūrybingumo mokyklos“ dėstytojas, rašytojas ir filosofas K. Sabolius, aiškindamas, kokia yra idėjų ir jų įgyvendinimo esmė, teigia, kad nereikėtų romantizuoti šio proceso.
„Kūrybingumo mokykla“ skirta tam, nugalėtume mums įdiegtas traumas, kad kažko negalima. Iš tikrųjų, galima yra viskas. Kitas klausimas, ar visko tikrai reikia. Tačiau viena pagrindinių mūsų mokyklos idėjų mėginame pasakyti, kad kiekvienas draudimas, kliūtis, nepatogumas, t.y. kiekviena neįmanomybė gali būti atrasta kaip tai, kas įmanoma – tik šiek tiek kitaip. Tai reiškia, mes norime kalbėti ne tiek romantinį kūrybingumą – kai svajojame apie visokius dalykus, kurie niekada netaps tikrove. Priešingai – kūryba dažnai prasideda pirmiausia nuo kūrybingo įgyvendinimo. Kuo daugiau kliūčių, tuo išradingiau ieškoma išeičių“, - sako dėstytojas.
