Pavyzdžiui, Prezidentė yra sakiusi, jog „Lietuvos geležinkeliai“ yra valstybė valstybėje. Tai tam tikra prasme iš tikrųjų buvo valstybė valstybėje, kuri visoje teritorijoje turėjo savo geležinkelius, filialus, darbuotojus, klestėjo vidaus sandoriai ir ji vis labiau dirbo pati sau ir dalijosi nauda su tikrosios valstybės Lietuvos respublikos politikais, o šie leido naudotis vidaus sandoriais ir pernelyg nesikišo į šios pseudo valstybės vidaus reikalus.
Dėl dukterinių įmonių kompetencijos stokos, kai kurie projektai tiesiog žlugdavo, kaip žlugo Rail Baltica trasos nuo Kauno iki Lenkijos sienos signalizacijos įrengimo projektas ir dėl to ten dabar traukiniai važiuoja vėžlio greičiu. Ta valstybė valstybėje egzistavo ir nekreipė dėmesio į išorinius signalus iki tol, kol pasikeitė valdžia ir nauja Vyriausybė ėmėsi kitokio požiūrio į valstybės įmones.
Mano giliu įsitikinimu, niekas negali būti teisėju savo paties byloje – negalima pačiam ir taisykles nustatyti, ir pagal jas veikti. Valstybės institucijų priedermė yra mūsų viešo gyvenimo reguliavimas. Lygiai taip pat ir versle – valstybė reguliuoja, kiek ir kokių reikia mokėti mokesčių, kokią veiklą licencijuoti, kaip reguliuojami darbo santykiai. Pagal valstybės nustatytas taisykles verslas vykdo savo veiklą. Jei tu pats ir nustatai sau tinkamas taisykles, ir vykdai pagal jas savo verslą, tada ir atsiranda valstybė valstybėje.
Taip elgdavosi „Lietuvos geležinkeliai“, kurie nueidavo pas valdžią, susitardavo, kad jiems padarytų tam tikras landas, pavyzdžiui, leistų vykdyti vidaus sandorius ir jie juos vykdo. Šito neturėtų būti. Tai, ką svarbu išspręsti verslo santykiuose su valdžia – atskirti funkcijas. Mieli valdininkai, nedalyvaukite versle. Jūs nustatykit taisykles ir verslas pagal jas veiks. Jei taisyklės bus protingos, proporcingos, jei bus sudarytos geros sąlygos verslui vystytis, tai ir surenkamų mokesčių daugės, darbo vietų daugės – valstybėje bus geriau.
Surasti vieną problematiškiausią sektorių būtų sunku. Rodos, vieną sritį identifikuojame, sutvarkome ir valstybėje iškart viskas pagerėja – taip nėra. Valstybėje visos institucijos vystosi tolygiai ir problemų galime rasti visame viešajame sektoriuje.
Vis dėlto bandant išskirti problematiškiausias sritis, galima paminėti aukštąjį mokslą – tai sritis, kurioje reforma yra pribrendusi jau seniai. Vis daugiau Lietuvos jaunimo renkasi studijas užsienyje, o mūsų universitetai nesivysto, ar bent jau visuomenė to nemato.
Šiandien turime 14 universitetų ir diskusijos vyksta tokioje plotmėje, ar, pavyzdžiui, reikia aukštosios mokyklos Šiauliuose arba Klaipėdoje. Sėdi Klaipėdos meras su taryba ir galvoja, kaip čia mums išlaikius universitetą. Tai jeigu mes, liaudiškai tariant, pramušim pinigų, turėsime pas save mieste universitetą – bus smagu, nes būsime universitetinis miestas ir dėl to geriau atrodysime. Bet niekam neįdomu, kiek tai kainuoja ir koks bus to ilgalaikis rezultatas.
Dabar vieni universitetai kovoja dėl išlikimo, kiti – dėl kokybės. Premjeras pasakė, kad liks tik 3-5 universitetai. Jei taip bus – sveikinu, bet daug kas sako, jog taip mechaniškai mažinti universitetų skaičiaus negalima, reikia į viską pažiūrėti giliau. Tokios kalbos veda į nieko nedarymą ir tada paaiškėja, kad reikia vis gilintis ir dar labiau gilintis... Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių.
Man patinka, jog šios Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane yra tam tikri rodikliai. Kai kas kritikavo Premjerą, kad nurodyti rodikliai nėra geri, nes nurodytos sritys gerėja tik po 10-15 proc., o ne dvigubai. Jei mes kažkokią sferą pagerinsim per kadenciją 10 proc. – tai bus iš tikrųjų didelis pasiekimas. Juk mes džiaugiamės, kai mūsų BVP per metus padidėja 2-3 proc.
Aukštųjų mokyklų skaičių reikia radikaliai sumažinti ir pagerinti aukštojo mokslo kokybę. Šioje srityje yra didelė dalis mažai uždirbančių žmonių. Tokie žmonės neefektyvūs ir nemotyvuoti – valstybė vaidina, kad jiems moka, o jie vaidina, kad kažką dirba. Reikia rasti jiems kitų užsiėmimų, bet jie neturi būti išlaikytiniai.
Valstybė turi aiškiai pasakyti, jog viešąjį sektorių reikia sumažinti 15-20 proc., ir tada atsirinkti pačius geriausius. Tada atlieka 15-20 proc. pinigų, kurie grąžinami atgal į sistemą, žmonėms pakeliami atlyginimai ir tuomet jie gauna tinkamą motyvaciją.
Iš viešojo sektoriaus pertvarkos verslas tikisi efektyvumo. Efektyvumas užkoduotas pačioje verslo prigimtyje. Jei valstybė gali ilgą laiką dirbti neefektyviai ir ji vis tiek nežlunga, verslo įmonę, kuri ilgesnį laiką dirba neefektyviai, neišvengiamai lydi bankrotas, po kurio įmonės jau nebėra.
Verslo santykiuose su valdžia yra svarbus teisinis tikrumas. Valdininkai – žmonės, kurie valdo valstybę. Deja, tarp jų yra dalis taip vadinamų biurokratų, neigiama prasme. Su tuo biurokratizmu reikia kovoti. Paimkime istoriją apie Žalgirio stadiono Vilniuje investicijas. Biurokratai prikaupę krūvą žemės panaudojimą reguliuojančių popierių, ir Vilniaus savivaldybė iš tos krūvos ištraukia vieną popierių, parodo investuotojui ir sako – štai, pagal šį popierių gali viską statyti. Prasideda statybos ir tada kitas valdininkas iš tos pačios krūvos ištraukia kitą popierių ir sako, va čia parašyta, kad negali statyti. Valstybės priedermė yra garantuoti tą teisinį tikrumą ir turi būti aišku, kada galima statyti, ar negalima, o jei taip, tai kokiomis sąlygomis.
Valdžia turi suprasti, kad verslas yra jos partneris. Verslas nėra tarnas ar kokia nors melžiama karvė. Susiduriame su keistomis apraiškomis: pavyzdžiui, viena iš mūsų iniciatyvų yra tai, kad į regionų plėtros tarybas būtų įleisti ir verslo atstovai lygiomis teisėmis su merais. Kyla didelis pasipriešinimas ir merai klausia, kodėl mes turime ateiti. Mes atsakome: mieli merai, jūs vadovaujate savo miestams, jums reikia darbo vietų, žmonių, kurie mokėtų mokesčius.
Jei Vyriausybės reforma pakeis šį požiūrį, tuomet ją bus galima vadinti sėkminga. Jei viskas baigsis tik nedideliu šių biurokratų išgąsčiu, po kurio viskas liks kaip po senovei, tai bus blogai. Matome tokias geras iniciatyvas, kaip urėdijų reforma ir aukštojo mokslo reforma.
