Svarbus žingsnis – teisė disponuoti žeme
Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) direktorės Romos Žakaitienės manymu, į regionų plėtrą turėtų būti žiūrima kaip į visos valstybės horizontalų prioritetą, susijusį su įvairių sričių – ekonomikos, socialinių reikalų, turizmo, susisiekimo ir kitų – tikslais. Todėl šį procesą turėtų koordinuoti pati Vyriausybė, pavesdama įgyvendinti konkrečias priemones susijusioms ministerijoms.
„Manytume, jog daugiau galių turėtų būti suteikta Regionų plėtros taryboms, kad jos per savo įkurtas agentūras galėtų pačios būti Europos Sąjungos investicinių projektų pareiškėjos ir įgyvendinti šiuos projektus atsižvelgiant į konkretaus regiono specifiką ir poreikius.
Labai svarbu ir finansinis savivaldybių savarankiškumas. Savivaldybėms turėtų būti suteikta biudžetų pajamų augimo galimybė, tai yra – joms turi būti paliktas finansinis prieaugis, kad jos būtų daug labiau motyvuotos skatinti ūkio plėtrą savo teritorijose ir siekti kuo daugiau užsidirbti pačios“, – aiškina R. Žakaitienė.
Anot jos, ne mažiau svarbi ir galimybė didinti savivaldybių skolinimosi limitus, kad jos galėtų bendrai finansuoti 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų ir Valstybės investicijų programoje numatytus projektus.
„Kitas esminis įrankis – savivaldybių teisė disponuoti valstybės žeme, kuri suteiktų joms ne tik galimybę savarankiškai tvarkytis savo teritorijoje geriausiai pritaikant ją vietos gyventojų interesams, bet ir taptų svarbiu svertu kalbantis su potencialiais investuotojais. Džiaugiamės, jog neseniai susitikęs su merais premjeras patikino, kad Vyriausybė numato keisti teisės aktus ir perduoti savivaldybėms šią teisę.
Taip pat sveikiname Vyriausybės ketinimus perduoti darbo biržas savivaldybėms bei didinti savivaldybių vaidmenį aukštojo mokslo pertvarkoje atsižvelgiant į regionų poreikius“, – sako pašnekovė.
Regionams svarbu atrasti konkurencinius pranašumus
Už regioninę politiką atsakingas vidaus reikalų viceministras Giedrius Surplys pastebi nemalonią statistiką – kasmet iš mūsų šalies išvažiuoja 50 tūkst. žmonių, o tai yra maždaug tiek, kiek gyventojų yra Alytuje. Žinoma, kad tokie iškalbingi skaičiai byloja apie neišvengiamą pokyčių poreikį ir siunčia signalą, jog kažkas yra negerai.
„Siūloma perbraižyti regionus, perskirstyti atsakomybes tarp ministerijų, kai ką centralizuoti, o kitką decentralizuoti. Girdisi daug kritikos, esą regioninės politikos Lietuvoje iš viso nėra, ir kyla pagunda kalbėti apie naująją regioninę politiką. Visgi nederėtų suklysti taip, kaip suklydome jau ne kartą, kai statėme ir griovėme, nesulaukę, kol tai, ką sukūrėme, pradės veikti. Reformavome, bet neįveiklinome“, – aiškina G. Surplys.
„Kiekvienas regionas turi atrasti savo unikalius konkurencinius pranašumus, o tada panaudoti visą turimą mokslo, švietimo, darbo jėgos, infrastruktūros potencialą ir investicijas, kad šios stiprybės virstų darbo vietas, kūrėjus ir gyventojus pritraukiančiu magnetu. Tiek ES investicijos, tiek Valstybės investicijų programos lėšos apskrityje turi būti naudojamos tik pasirinktai regiono specializacijai stiprinti. Savivaldybių infrastruktūros poreikiams turi būti užtikrinti kiti finansų šaltiniai, maksimaliai išnaudojant viešos ir privačios partnerystės galimybes“, – teigia pašnekovas.
Įstaigų uždarymą turi lydėti viešojo transporto tinklų plėtra
Keičiantis gyventojų tankumui tam tikrose teritorijose, ypač kalbant apie kaimo vietovių ir miestelių tuštėjimą, rečiau pagalvojama apie gyventojų grąžinimą atgal ir kur kas dažniau imamasi paprasčiausio vietinių įstaigų uždarymo.
„Jeigu norime, kad Lietuvos kaimai ir miesteliai išliktų, teks atsispirti pagundai uždaryti daugelį įstaigų vadovaujantis vien aritmetikos argumentais ir neįvertinus platesnio ekonominio, socialinio bei kultūrinio konteksto. Antra vertus, būtina optimizuoti administravimo, paslaugų teikimo ir pastatų eksploatavimo išlaidas, derantis regioniniu ir valstybiniu lygmeniu. Vidaus reikalų ministerija rengia paslaugų standartą, kuris apibrėžtų, kokiam skaičiui gyventojų protingu atstumu turi būti pasiekiamos kokybiškos sveikatos ir socialinės paslaugos, švietimo ir kultūros įstaigos“, – aiškina viceministras.
G. Surplys mato išeitį – anot jo, paslaugų pasiekiamumą galima užtikrinti uždarius merdinčias įstaigas, bet optimizavus viešojo transporto tinklus. Pašnekovas tikina, jog svarbu kurti dalijimosi ekonomikos pavyzdžiu veikiančias sistemas, kurios galėtų peržengti savivaldybių ribas.
„Pagaliau patikėkime savivalda! Įgalinta regioninė politika įmanoma tik pasitikint vieni kitais. Ji nesuderinama su žiurkėno kompleksu, kai bet kokį pasitaikiusį gardesnį grūdelį tuoj pat tempiame į savo ministeriją, savivaldybę, įmonę ar bendruomenę, nesudarydami sąlygų jam užaugti ir sunokinti daugiau gėrybių“, – mano viceministras.
Paaiškino, kodėl Vilniaus apskritis – vienintelis augantis regionas šalyje
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorė Alma Vaitkunskienė pabrėžia, kad Vilniaus apskritis pastaruosius 10 metų auga dėl to, kad auga gyventojų, kurie gyvena pačiame mieste arba gyvena Vilniaus apskrityje, tačiau dirba Vilniuje, skaičius.
„Pagrindinė šią aiškią tendenciją lemianti priežastis – tai faktas, kad Lietuvos mastu būtent Vilniuje yra susitelkę daugiausiai aukščiausią profesinę kvalifikaciją turinčių žmonių, kurie Vilniuje gali ne tik realizuoti savo gebėjimus už gerą atlyginimą, bet ir užtikrinti savo šeimai ne blogesnes gyvenimo sąlygas, negu susikurtų išvykę į kitus Europos miestus“, – teigia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorė.
„Mano nuomone, šiuo metu situacija yra tokia: Lietuva iki šiol valdymo požiūriu yra labai centralizuota valstybė. Vietos valdžia pagal dabartinį reglamentavimą geriausiu atveju savarankiškai tegali tvarkyti iki penktadalio savivaldybės biudžeto. Tuo tarpu Europos vietos savivaldos chartijoje, kurią yra ratifikavusi ir Lietuva, yra įtvirtintas subsidiarumo ar decentralizacijos principas, kuris reiškia, kad viską, ką gali išspręsti ar susitvarkyti pati bendruomenė (savivaldybė), ji turi turėti teises ir galimybes tai daryti“, – aiškina pašnekovė.
Anot jos, savivaldybių biudžetų formavimo metodika turėtų motyvuoti savivaldybes gerinti verslo aplinką, skatinti verslą kurti naujas darbo vietas bei pritraukti užsienio ir vietos investuotojus. Šiuo metu Vilnius per metus surenka per 600 mln. eurų gyventojų pajamų mokesčio, o gauna perskirsčius – 244 mln. eurų (2017 m. miesto biudžeto planavimo duomenys).
Savivaldybėms reikia suteikti daugiau galių
A. Vaitkunskienės teigimu, būtina suteikti vietos savivaldai pakankamas galias bei šiuos finansinius instrumentus:
1. Teisė disponuoti žeme. Tai realios savivaldos pagrindas, kurio savivaldybės Lietuvoje realiai neturi. Kaip kalbėti su solidžiu investuotoju ir sakyti, kad „turėsite gauti NŽT leidimą“. Nepalyginamai didesnės galimybės savivaldai ir miestų biudžetams yra kitose ES šalyse, pavyzdžiui, Londono savivaldybė vystytojams, statantiems svarbius objektus per trumpą laiką gali išnuomoti žemės sklypą iki 150 metų laikotarpiui, tuo tarpu savivaldybės žemės neturi ir mėnesiais, kartais ilgiau nei metus laukia, kol pagal įstatymus šiuos leidimus suteiks NŽT.
2. Galimybė savarankiškai nustatyti vietos mokesčius ir juos administruoti. Savivaldybės turi turėti teisę lėšas panaudoti savo nuožiūra vietos gyventojų gerovei, verslumo skatinimui, naujų darbo vietų sukūrimui. Pavyzdžiui, iš savivaldybėms teisiškai priklausančių 30 proc. į Kelių fondą surenkamų lėšų realiai savivaldybėms atitenka tik apie pusę. Rezultatas – neasfaltuotos, duobėtos miestų gatvės.
3. Europinę paramą reikėtų planuoti pagal konkrečios vietovės poreikius. Ar reikalingas toks centralizuotas ir daugiapakopis ES paramos valdymas? Regionų plėtros tarybos dažnai, mano nuomone, yra tik formali institucija arba tik tarpinė grandis, kurioje lėšos dažnai paskirstomos ne pagal regiono reikmes, o pagal tarybos narių politinę galią. Realiai jos nepajėgios pilnai užtikrinti paramos projektų atitikimą ilgalaikiams strateginiams regiono tikslams ar įvertinti ilgalaikį poveikį regiono konkurencingumui.
4. Stipri savivalda – tai ir stipri, brandi bendruomenė. Tikrąja to žodžio prasme, kurios interesų ir veiklos spektras neturi apsiriboti 5-6 kaimyninių gyventojų turtiniu interesu kovoti prieš kokią nors naują statybą, kuri pablogins vaizdą pro langą. Vilniaus miesto savivaldybė siekia, kad sostinė būtų stiprios ekonomikos, švietimo ir aukštos darbuotojų kvalifikacijos centru. Svarbu suteikti seniūnijoms daugiau funkcijų, kad jie skatintų Vilniaus miesto bendruomeniškumą.
5. Būtina tobulinti teisės aktus dėl savivaldybių turto valdymo. Tikslinga pakeisti teisės aktus, kurie reglamentuoja turto registravimą pagal naudojimo paskirtį. Šiuo metu teisės aktai nenumato galimybės paimti visuomenės poreikiams patalpų ar statinių, jei nėra suformuotas žemės sklypas. Be to, paėmimo visuomenės poreikiams proceso trukmė netenkina viešuosius projektus įgyvendinančių institucijų.
Kokie pokyčiai kitus regionus paverstų gyventojų traukos centrais?
Anot A. Vaitkunskienės, vizija yra aiški: reikalinga gyvybinga, aplinką kurianti regionų ekonomika, teritorijos ir veiklos patrauklios investuoti vietos ir užsienio verslui, kompetentinga darbo jėga, išplėtota šiuolaikiška infrastruktūra, kompetentingos vietos valdžios institucijos, patogios ir saugios gyvenimo sąlygos šeimoms, teikiamos aukštos kokybės socialinės paslaugos.
„Siekiant įgyvendinti tokią viziją reikia pačių regionų gyventojų, savivaldybių administracijų, politikų, visuomenės organizacijų iniciatyvumo bei kompetencijos. Esame pasirengę visais įmanomais būdais siekti sinergijos ir bendradarbiauti su visomis Lietuvos savivaldybėmis“, – tikina pašnekovė.
