„Tuo metu dirbau vienoje reklamos agentūroje. Darbas buvo tikrai labai įdomus, tačiau supratau, kad per daug savęs atiduodu kitiems, o pati visai nekeliauju, nei asmeninio laiko turiu, nes arba sėdėdavau biure, arba koordinuodavau renginius, net savaitgaliais. Supratau, kad pakeitus kompaniją iš esmės niekas nepasikeistų, o aš nusprendžiau, kad metas pagyventi sau“, – apie tai, kodėl nusprendė viską pakeisti, pasakoja E. Šimkutė.
Mergina neslepia, kad drąsos pradėti naują gyvenimą ant lagaminų jai suteikė ir palankios aplinkybės – kaip pati sako, nebuvo nieko, ką būtų buvę gaila palikti – nei nuosavų namų, nei antros pusės. Dabar į Vilniuje kartu su dar dviem stiuardesėmis nuomojamą būstą kartais ji sugrįžta vos 3–7 dienoms per mėnesį.
„Esu vieniša, tad mielai sutinku keliauti į bet kurį pasaulio kraštą – toks yra mano asmeninis pasirinkimas. Kol kas mėgaujuosi tuo, kas man patinka. Man neįdomūs tie tradiciniai šablonai – kad būtinai turi sukurti šeimą, pasistatyti namą ir t.t. Be to, žinau daugybę atvejų, kai šeimas sukūrusios moterys tiesiog gyvena uždarytos tarp keturių namų sienų“, – kalba mergina.
Pasisekė iškart
Išbandyti savo laimę visiškai iki tol nepažintoje srityje mergina nutarė atsitiktinai pamačiusi lėktuvų palydovų ieškančios „Baltic Aviation Academy“ (dabar „BAA Training“ – DELFI) skelbimą.
Kaip pasakoja E. Šimkutė, tuomet iš maždaug 30 į naujas pareigas kandidatavusių žmonių buvo atrinkti 10 laimingųjų. „Mums nebuvo pateikti jokie reikalavimai, bet, žinoma, tokiam darbui būtinos puikios anglų kalbos žinios, reprezentatyvi išvaizda, nepriekaištinga sveikata, logiškas mąstymas. Kiekvienas dalyvavome atskirame pokalbyje, kurio metu buvo žiūrima, kaip mes sureaguotume į vieną ar kitą kritinę situaciją, pavyzdžiui, kažkam užsidegus lėktuve ar sugedus varikliui, kaip mes bendrautume su keleiviais, ką galėtume jiems pasakyti, ar sugebėtume sukontroliuoti įsiaudrinusią minią ir t.t.“, – prisimena ji.
E. Šimkutės nuomone, svarbiausia atrankos vykdytojams buvo tam tikri žmogaus būdo bruožai. Ji pati darbo pokalbiui ypatingai nesiruošė ir tuo metu net įsivaizduoti negalėjo, kas iš tiesų jos laukia pačiame lėktuve.
Po atrankos teko pereiti griežtą medicininę apžiūrą ir prasidėjo mokslai. „Intensyviai, nuo ryto iki vakaro, mokėmės 3–4 savaites. Mokslai vyko toje pačioje akademijoje Lietuvoje, tačiau dėstytojos buvo graikės. Iš didžiulės savo patirties jos pripasakojo labai įdomių dalykų. Keliaudavome į baseiną mokytis, kaip suvaldyti minią ir išgyventi vandenyje, vykdavo įvairūs plaukimo testai. Vaidindavome situacijas, kaip gesiname gaisrą, evakuojame keleivius. Tai vykdavo atskiroje patalpoje su imituota ugnimi.
Mus, visai žalius studentus, dėstytojos sugebėjo labai greit išmokyti pačių pagrindų apie aviaciją, lėktuvus, visą įrangą, apie tai, kaip lėktuvai apskritai skrenda, kokie turi būti lėktuvų palydovai, kaip reaguoti į įvairias situacijas, ypač avarines, kaip suteikti greitąją pagalbą ir t.t.“ – pasakoja stiuardesė.
Vis dėlto šių mokslų neužtenka. Mat kiekviena kompanija turi savo reikalavimų įguloms, skirtingų procedūrų ir pan. Pavyzdžiui, skiriasi orlaivių tipai, avarinė įranga, procedūros, priskirtos pareigos lėktuve, atvykimo į darbą laikas, uniformos ir net išvaizdos reikalavimai.
Darbas be monotonijos
Kaip teigia mergina, šio darbo negalima nė palyginti su įprastu 8 valandų darbu. „Turi būti pasiruošęs tada, kada reikia, tai gali būti ir paryčiais, ir po pietų. Svarbiausia – tinkamai pasiruošti, išsilyginti uniformą, pasidaryti saikingą makiažą, tvarkingą ir patogią šukuoseną. Ne ką mažiau svarbu tinkamai nusiteikti, susikaupti, prisiminti standartines ir avarines procedūras“, – kalba ji.
Lėktuvų palydovų darbo diena prasideda, kai sutartu laiku užsakytas transportas visą įgulą pasiima iš viešbučio. Oro uoste kaskart prieš skrydį kapitonas tikrina įgulos dokumentus, jie diskutuoja apie keleivių skaičių, kelionės trukmę, avarines situacijas, pirmąją pagalbą. Sulipusi į lėktuvą įgula privalo patikrinti avarinę įrangą, saugumą, ar viskas vietoje ir veikia, ar nepasibaigęs galiojimo laikas. „Visam šiam pasiruošimui turime nuo pusvalandžio iki valandos. Tuomet prasideda susodinimas, instruktuojame keleivius, sėdinčius prie avarinių išėjimų, dėl saugumo taisyklių mamas su kūdikiais susodiname prie lango, uždarome duris, rodome saugumo demonstraciją, pakylame, prasideda keleivių aptarnavimas ir pan.“, – pasakoja stiuardesė.
Po skrydžio procesas kartojamas – tikrinama, ar keleiviai nieko nepaliko, ar nieko nepasisavino iš avarinės įrangos. Anot pašnekovės, tai ypač aktualu po pastaruoju metu įvykdytų teroro išpuolių.
Visas darbo grafikas priklauso nuo komandiruotės, nuo atskiro kontrakto, taip pat nuo to, kokios oro linijos darbuotojus samdo. „Dirbdami mažesniuose lėktuvuose skrendame mažesnius atstumus – kartais skrydis gali trukti vos pusvalandį. Kadangi turiu kvalifikacinį pažymėjimą skraidyti ir su dideliais „Airbus“ lėktuvais, yra tekę skristi ir 5 val. į vieną pusę. Tačiau tuomet pagal reglamentuotus limitus toliau nebeskrendame, liekame pailsėti“, – darbo užkulisius atskleidžia E. Šimkutė.
Mergina pasakoja, kad dirbdama Europoje vienoje vietoje paprastai būna apgyvendinama dviem savaitėms, o kai tenka nuskristi į kitą žemyną, apsistoja ir po mėnesį. Tuomet ji labiausiai džiaugiasi galimybe susipažinti su svetimais kraštais – turėdama laisvų nuo darbo dienų komanda susiorganizuoja trumpas keliones.
Lietuviai keleiviai stebina
„Kol kas nesu patyrusi jokių didelių nemalonumų. Jei nuotaiką pagadina koks nors keleivis arba nuvargina ilgas skrydis, stengiesi galvoti apie tai, kad tuoj atskrisi, pavyzdžiui, į Graikiją ar Kretą ir čia gyvensi 2 savaites, bus smagu. Tuomet iškilusios bėdos atrodo kaip smulkmenos“, – atvirauja mergina.
Ji stebisi keliaujančiais tautiečiais – anot jos, lietuviai yra šalti ir, nors ir kalba ta pačia kalba, nelinkę bendrauti su personalu. „Jie santūrūs, ramūs ir paprastai nieko nereikalaujantys. Tačiau lietuvių vaikai yra labiausiai išdykę, kokius man teko matyti. O, pavyzdžiui, kiek dirbau Afrikoje, ten vietiniai vaikai būdavo itin ramūs, nešdavo į lėktuvą didžiules mamų rankines, o jei tik pradėdavo verkti, praėjus pro šalį stiuardesei, susigėsdavo ir iškart nusišypsodavo“, – pasakoja E. Šimkutė.
Stiuardesė prisimena ir kitų keleivių ypatumus, pavyzdžiui, skrydžiuose į Kubą net nepažįstami greta sėdintys keleiviai vienas kitą žadina, kai tik prasideda patarnavimas, kad tik nepraleistų net menkiausio užkandžio ar gėrimo. Pietų šalyse: Graikijoje, Kipre, Portugalijoje žmonės nuolat šypsosi, vis pakalbina, dažnai ploja lėktuvui nutūpus. „Tai nuostabus jausmas tiek įgulai, tiek keleiviams. Ypač, jei leidimosi sąlygos buvo sudėtingos. O šiauresnėse šalyse to pasigendu, būna stiprūs vėjai, sudėtingas leidimasis, tačiau nusileidžiam ir tiek“, – sako ji.
Galimybės – beveik neribotos
Mergina nemano, kad tai – tik laikina profesija, o apie amžiaus cenzą, anot jos, kalbėti taip pat nereikėtų.
„Dirbant su įvairiomis oro linijomis tenka pamatyti ir 50–60 metų lėktuvų palydovų. Galbūt daugiausia vyresnių palydovų dirba Skandinavijoje, kur nėra jaunystės kulto. Taigi viskas priklauso tik nuo noro ir nuo to, ar leidžia sveikata“, – įsitikinusi ji.
E. Šimkutė užsimena ir apie platesnes profesines galimybes. „Pradėjęs nuo paprastos stiuardesės gali tapti vyresniąja palydove, gali keliauti į kokią nors geresnę tarptautinę kompaniją, pavyzdžiui, išbandyti savęs Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Katare, kur viskas kontroliuojama labai griežtai, galų gale gali tapti instruktoriumi ar net pradėti mokytis pilotuoti“, – kalba ji ir prisipažįsta, kad kol kas apie artimiausių dešimties metų planus negalvojanti.
Svajoja apkeliauti visą pasaulį
Ją pačią tęsti karjerą labiausiai skatina kelionės. Nors dirbdama stiuardese E. Šimkutė buvo nukakusi į Pusiaujo Gvinėją, susipažino su Haičiu ir kitomis Karibų jūros salomis, be to, išmaišė visą Europą: pabuvojo Graikijoje, Airijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Danijoje, neseniai grįžo iš Kipro, o netrukus krausis lagaminą kelionei į Švediją, ji sako, kad liko daugybė šalių, kurių dar nespėjo, bet labai tikisi aplankyti. Beje, trumpų stotelių į aplankytų šalių sąrašą skrydžių palydovai neįtraukia.
Viena iš labiausiai jai įsiminusių šalių – Kuba. „Ten mus pasitikdavo apsauga, kuri, kol mes dirbdavome, mus uoliai saugodavo, kartu pasitikdavo keleivius, juos išlydėdavo“, – prisimena stiuardesė.
Jai įdomu pažinti skirtingas kultūras, džiaugiasi praplėtusi savo pažinčių ratą. „Kiekvieną kartą, kai nuvažiavęs į kurią nors šalį joje apsistoji keletui savaičių, visas aptarnaujantis personalas, oro uosto darbuotojai tampa gerais pažįstamais. Visi jie su savo istorijomis, gyvenimais, džiaugsmais ir nusivylimais. Būna taip, kad per darbo dieną pasisveikiname ir atsisveikiname su 800 žmonių. Ir nors netampame geriausiais draugais, bet tos pažintys kurį laiką tęsiasi“, – pasakoja E. Šimkutė.
Naudojasi ir kitais privalumais
Kalbėdama apie piniginį atlyginimą šiuo metu „Dot LT“ (Danų oro transportas) dirbanti E. Šimkutė pernelyg neatvirauja, atskleidžia tik tiek, kad gaunama alga yra gerokai didesnė už vidutinę.
„Lėktuvų palydovų atlygis priklauso nuo oro linijų, kuriose dirba, nuo konkrečios sutarties ir kt. Galiu pasakyti tik tiek, kad neįsivaizduoju, kaip būčiau gyvenusi iš buvusio darbo atlyginimo, ypač dabar, kai įvestas euras. Dabartinis atlyginimas man tikrai leidžia jaustis normaliu žmogumi, aš galiu nieko neskaičiuoti ir gyventi patogiai“, – kalba stiuardesė.
Taip pat ji džiaugiasi ir papildomomis privilegijomis, tokiomis kaip didžiulės nuolaidos įvairių oro linijų skrydžiams po visą pasaulį. Praėjusią žiemą pasinaudojusi šia galimybe mergina aplankė Braziliją.
