Ką daro stiuardesė, gavusi arbatpinigių? Į klausimus atsako skrydžių palydovė Saulė Šalnaitė. Kokie lietuvių ir britų keleivių skirtumai? „Britai neploja, kai lėktuvas nusileidžia“, – juokiasi Mančesteryje gyvenanti S. Šalnaitė.
„O jei rimčiau, lietuviai, lyginant su britais, skrydžių metu mažai perka. Jūs net neįsivaizduojate, kiek perka britai, nesvarbu, kokia skrydžio kryptis ir trukmė. Britai daugiau šypsosi ir visada pasako malonių komentarų lipdami iš lėktuvo“, – šypsosi Saulė.
– Kada ir kaip prasidėjo jūsų gyvenimas Anglijoje?
– Man buvo 15 metų, kai pirmą kartą atvykau į Jungtinę Karalystę, nors iki tol su tėvais jau teko lankytis Londone. Gyvenau Pietų Anglijoje, nuostabiame Ekseterio mieste. Baigiau eilinę britų mokyklą ir studijavau Ekseterio koledže.
Dirbti pradėjau nuo 17 metų, kaip ir įprasta Anglijoje, kur jaunimas labai anksti įsitraukia į darbo rinką, nes čia nėra tradicijos išlaikyti vaikus ilgus metus. Po Vilniaus, Ekseteris man visada bus antrieji namai.
Po penkerių gyvenimo Anglijoje metų nusprendžiau grįžti į Lietuvą, pas artimuosius, bet neturėjau jokių planų, kad vėl grįšiu į Angliją.
– Kaip įsidarbinote skrydžių palydove?
– Grįžusi į Lietuvą pradėjau domėtis skrydžių palydovės darbu ir susiradau privačius pradinius įgulų mokymus. Juos sėkmingai baigiau ir gavau atestatą – „Initial Cabin Crew Attestation“. Jis suteikia daugiau galimybių, o kai kurios aviakompanijos prašo turėti būtent šį dokumentą. Tada nėriau į darbo paieškas ir taip gavosi, kad lygiai po metų išvažiavau gyventi į Mančesterį, nes gavau pasiūlymą dirbti „Small Planet Airlines“ skrydžių palydove.
– Papasakokite apie darbo pradžią.
– Pati pradžia buvo, kai baigiau pradinius įgulų mokymus. Nors pirmasis kartas įsidarbinti buvo nesėkmingas ir tikrai buvo labai skaudu, tačiau niekada nereikia prarasti vilties. Reikia bandyti toliau ir turėti tvirtą tikslą. Antrasis kartas buvo sėkmingas, ir ne tik. Gavau pasiūlymą su „Small Planet Airlines“ skraidyti ne iš Vilniaus, bet iš Mančesterio. Džiaugsmas buvo sunkiai apsakomas, buvau be galo dėkinga tiems, kurie man suteikė šią galimybę.
Pradžioje laukė be galo daug dokumentų pildymo – dar vienas išbandymas, kol susirinkau viską, ko reikia. Ir ašarų buvo, ir nervų. Dabar viskas atrodo daug paprasčiau, nesuprantu, dėl ko reikėjo verkti. Todėl nesinervinkite – įkvėpkite ir nepanikuokite.
– Papasakokite plačiau oro linijų bendrovės mokymus.
– Mokymai vyko Vilniuje. Jie truko apie 3 savaites. Viskas vyko anglų kalba. Porai dienų skridome į Londoną tam tikriems, su praktika susijusiems, mokymams. Pačioje pabaigoje turėjome du teorinius egzaminus, bet ir tai dar ne viskas. Po teorinių egzaminų seka mokomieji skrydžiai ir dar vienas, paskutinis, praktinis egzaminas, su tam tikra dalimi teorijos. Ir tik po to gauni savo „sparnus“ (ženkliuką) ir gali jau skristi. Egzaminus privaloma išlaikyti, todėl labai svarbu viską atidžiai mokytis, kartotis ir dar kartelį kartotis.
– Kokių savybių reikia norint tapti stiuardese?
– Reikia turėti didžiulį norą dirbti šį darbą ir tiksliai žinoti, kodėl. Turi jausti aistrą aviacijai, skrydžiams, kelionėms bei įrodyti, kad esi šio darbo vertas. Kaip ir visur, vien noro čia nepakanka. Kiek žinau, kai kurių aviakompanijų reikalavimuose yra pradiniai įgulos mokymai, tačiau privalu turėti atestatą, apie kurį jau minėjau. Kitas, gal net vienas iš svarbiausių dalykų – sveikata. Būtina turėti specialią pažymą, dėl kurios reikia pereiti daugybę gydytojų patikrinimų. Perėjau per ugnį ir vandenį. Mes, orlaivių palydovės, turime turėti nepriekaištingą sveikatą ir prižiūrėti save.
Dar vienas dalykas, kurį norėčiau pasakyti ir tuo pačiu informuoti tuos, kuriuos domina šis darbas, yra tai, jog pradžia reikalauja tam tikrų finansinių investicijų. Bet neišsigąskite – visada įmanoma susitaupyti. Aviacija juk niekur nedings! Ji tik vis labiau auga. Aš asmeniškai investavau per daugelį metų sutaupytą kaupiamąjį gyvybės draudimą.
– Kokių reikia įgūdžių ir išsilavinimo būsimai stiuardesei?
– Didelis pliusas, jei turi darbo patirties klientų aptarnavimo srityje, nes skrydžių palydovo darbas – tai nuolatinis darbas su žmonėmis. Kiek žinau, taip pat reikia būti pabaigus mokyklą. Kai kurios oro linijų bendrovės samdo žmones tik nuo 21 metų, bet dažniausia riba yra 18 metų. Labai svarbus ir užsienio kalbų mokėjimas. Daug kas priklauso nuo to, kurioje šalyje yra bazė, tačiau tobula anglų kalba yra privaloma visada.
– Kiek jūs mokate kalbų?
– Be gimtosios, anglų kalba šneku visiškai laisvai su britišku „devonišku“ akcentu, kuriuo labai didžiuojuosi. Turėdama britišką akcentą jaučiuosi labai užtikrintai. Lietuvoje, mokykloje, mokiausi vokiečių kalbos, bet nepažįstu nei vieno, kuris išmoko laisvai kalbėti vokiškai. Labai norėčiau ir tikiuosi kada nors pradėti mokytis ispanų kalbos.
– Už ką stiuardesė yra atsakinga lėktuve? Kokios jai tenka pareigos?
– Kiekviena skrydžio palydovė turi savo pareigas ir žino, ką konkrečiai turi atlikti – pasiskirstome prieš kiekvieną skrydį. Tai yra vienas iš mūsų darbo privalumų, nes visada tiksliai žinome savo pareigas ir niekam kitam nereikia to kartoti.
Mes esame atsakingos už keleivių saugumą ir tai mums yra absoliutus prioritetas. Mūsų pareiga yra bendrauti su keleiviais, juos aptarnauti ir laikytis visų saugumo procedūrų. Turime ir daugiau pareigų, tiesiog to keleiviai nemato. Kadangi tai – aviacija, ne viską galite matyti ir žinoti, tačiau galiu patikinti, kad viskas daroma maksimaliam saugumui užtikrinti.
– Kaip atrodo dienotvarkė lėktuve?
– Visų pirma, atvykstame į oro uostą ir susitinkame su įgula. Visada einame į lėktuvą gerokai anksčiau, nei keleiviai. Aptariame mums aktualius dalykus, gauname visą reikalingą informaciją, pasiskirstome pareigomis ir keliaujame atlikti savo darbų. Galiausiai pradedame keleivių įlaipinimą.
Manau, visi žino, kas vyksta tuo metu. Pakilus į reikiamą aukštį, prasideda žmonių aptarnavimas, kurį vadiname servisu. Jeigu turime laisvesnio laiko, išgeriame kavos, užkandame. Visada prižiūrime pilotų kabiną, stebime keleivius ir fiksuojame viską, kas vyksta lėktuve.
– Kokias privilegijas gauna stiuardesė?
– Nemokamas įgulos maitinimas lėktuve yra nemažas pliusas. Gauname daug maisto bei gėrimų, taip sutaupome pinigų. Žinoma, maistas kartojasi, bet man asmeniškai jis patinka. Gauname nuolaidų prekėms oro uoste, kurios yra ne „duty free“ parduotuvėse.
Taip pat turime galimybę pirkti viską iš „duty free“, kur viskas pigiau, nei įprastose parduotuvėse. Tuo esu labai patenkinta, nes galiu nusipirkti reikiamą kosmetiką ar kvepalus pigiau.
Be to, oro uostuose visada būna didelių akcijų ir nuolaidų, kai viskas parduodama juokingai mažomis kainomis. Taip pat gauname nemokamus skrydžius iš Vilniaus bazės. Skrendame į įvairiausias vietas, pamatome nuostabių vaizdų. Skrydžių palydovams apsaugos ir pasų kontrolės procesas yra greitesnis – visur esame praleidžiami be eilės.
Man asmeniškai, didžiausia privilegija yra ta, jog dirbu būtent šį darbą, tai, jog manimi patikėjo bei suteikė šansą.
– Į kokias valstybes tenka skristi?
– Daugiausiai skrendame į Graikiją. Mūsų kryptys yra Preveza, Rodas, Kosas, Heraklionas, Zakintas, Kefalonia, Kerkyra. Taip pat skrendame į Faro, esantį Portugalijoje, Larnaką – Kipre. Kitos kryptis: Maljorka, Tenerifė ir Cape Verde, kurį lietuviškai vadiname „Žaliojo Kyšulio“ salomis.
– Ar sutinkate, kad stiuardesės darbas yra vienas patraukliausių vyrams?
– Aš asmeniškai manau, kad skrydžių palydovės darbas tikrai patrauklus. „Small Planet Airlines“ skraidina daug šeimų, dėl to dėmesys, kurio sulaukiame, suprantama, kiek kitoks. Bet negaliu paneigti to, kad sulaukiame dėmesio iš vyrų. Kartais tai – tik klausimai apie darbą, kartais paklausia kažko asmeniško, bet, deja, mes negalime per daug šnekučiuotis, nes turime dirbti.
Oro uoste, visada sulaukiame žmonių žvilgsnių, kai kuriems atrodome gal net egzotiškai. Mūsų uniforma gana ryški, todėl iš karto išsiskiriame. Sulaukiame ir gražių atsiliepimų, o tai girdėti visada malonu, be to, didelis pliusas mums ir bendrovei.
– Ar būna, kad porelės okupuoja lėktuvo tualetą?
– Pati nesu mačiusi tokios situacijos, bet esu girdėjusi, kad taip yra nutikę mano pažįstamiems. Tokiu atveju galime tiesiog pastuksenti į duris ir mandagiai paprašyti išeiti, nes, jeigu atidarysime duris, nežinome, ką galime išvysti.
– Ar dažnai randate lėktuve paliktų daiktų?
– Beveik kiekvieną dieną. Nuo vaikiškų žaisliukų iki pilnų maišų iš „duty free“. Kartais keleiviai net ir išsineša mūsų duotus kūdikių papildomus diržus ir gelbėjimosi liemenes.
– Ar pasiimtumėte sau rastus supakuotus kvepalus?
– Niekada, nes tai būtų vagystė ir labai neprofesionalu. Jeigu žmonės ir palieka ką nors, antžeminis personalas viską surenka ir grąžina keleiviams.
– Ar keleiviai palikinėja arbatpinigių?
– Būna, kad žmonės neprašo grąžos, tačiau mes viską dedame į bendrą kasą.
– Kokius didžiausius skirtumus pastebėjote tarp lietuvių ir britų keleivių?
– Lietuviai, lyginant su britais, skrydžių metu mažai perka. Jūs net neįsivaizduojate, kiek perka britai, nesvarbu, kokia skrydžio kryptis ir trukmė. Britai daugiau šypsosi ir visada pasako malonių komentarų lipdami iš lėktuvo. Britai neploja, kai lėktuvas nusileidžia.
– Ko išmokote dažnai skraidydama? Pasidalinkite praktiškais patarimais.
– Keleiviams patarčiau daugiau gerti vandens. Jeigu norite pamiegoti lėktuve, įsimeskite mažą pagalvėlę ar kažką lengvo užsikloti. Jeigu užgula ausis, turėkite kokį nors saldainiuką. Dirbdama išmokau gerti daug vandens, nes tai tikrai padeda. Supratau taip pat, koks svarbus yra miegas, nes kartais tenka keltis į darbą ir 2–3 val. ryto.
– Kas stiuardesės darbe yra sunkiausia?
– Šis darbas nėra lengvas. Kiekvieną dieną matome begalę žmonių, o tai atima daug energijos – ir fiziškai, ir emociškai. Mūsų darbas – ant kojų, ir dar su aukštakulniais, kažkur padebesiuose. Tenka labai daug vaikščioti dienos metu.
Lėktuve mums leidžiama persiauti batelius be kulniukų. Nepaisant to, grįžus praktiškai nejaučiu kojų. Dirbti šį darbą yra didžiulė atsakomybė, kiekvienas žingsnis turi būti apgalvotas, turime būti pasiruošę bet kokiai situacijai. Visada stebime ir fiksuojame, kas vyksta lėktuve.
