Ilgai liūdėti judrus berniukas neturėjo kada – netrukus jau važinėjo mažu stebuklu dviem storais ratais, o vėliau kieme prieš bendraamžius jau galėjo didžiuotis „Rambynu“. „Visą vaikystę praleidome ant dviračių. Šiauliai juk dviračių miestas. O važinėti išmokė tėtis. Juk tuomet neturėjome kompiuterių, tad dviratis buvo pagrindinis užsiėmimas“, – prisimena 36 metų 211 cm ūgio vidurio puolėjas.

Krepšininkas apgailestauja, kad šiuo metu dviratis jo gyvenime nėra toks svarbus: „Tiesiog arba esu traumuotas, arba vasarą leidžiu su rinktine. Tačiau abu mano vaikai jau važiuoja“. Robertas ir Vilma Javtokai augina devynerių Gretą ir dvejais metais jaunesnį Simą, o vos daugiau nei prieš mėnesį jų šeimoje pasirodė dar vienas sūnus.

„Savo vaikus išmokiau važiuoti dviračiu per 10 minučių. Neįsivaizduoju, ar jų tokie sugebėjimai, ar aš toks geras esu, – juokiasi R. Javtokas. – Vienam nuėmiau šoninius ratukus-pagalbą, paleidau, bėgau iš paskos, važiavo, atsisuko, mato manęs nėra, bet važiuoja toliau. Ir kitas vaikas taip pat“.

Šiuo metu su rinktine pasirengimą Rio de Žaneiro olimpiadai Palangoje pradėjęs aukštaūgis tvirtina, kad jei yra laisva minutė, kartu su vaikais išvažiuoja į miestą, tačiau tokių žygių dažnai nepasitaiko.

„Neturiu tam laiko, bet dviratis man labai patinka, noriu ir kažkada tikrai važiuosiu. Įsigijau dviratį, skirtą važiuoti visur. Buvo vienintelis mano ūgiui, vis tiek turi būti bent jau XXL. Ir tai jis neatrodo didelis. Gal reikėtų didesnio. Tiek, kiek dabar važinėju, tenkina. Manau, kad po karjeros baigimo su vaikais – jiems tai kažkas nerealaus – praleisime ant dviračių daug daugiau laiko“, - žada R. Javtokas.

Foto: R.Vyšniausko nuotr.

Vaikai nepamiršta to, kuris išmokė važiuoti dviračiu

Kaip pastebėjo VšĮ Vaiko psichologijos centro direktorė psichologė dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė, dauguma prisimena, kaip išmoko važiuoti dviračiu, koks žmogus buvo šalia, o pats mokymosi procesas susijęs su keliais dalykais.

„Pirmiausiai dviračiu važiuoti nėra paprasta ir procesą lydi stiprios emocijos – baimė griūti, ryžtas mokytis, nes matosi, kad tai smagus įgūdis, laimė išmokus balansuoti ir pasipriešinti gamtos dėsniams – žemės traukai. Paprastai veikla, kuri sukelia emocijų, mums įsimena daug lengviau. O mokantis važiuoti dviračiu gali užklupti visa puokštė jausmų – kai bijomasi, kai baimė įveikiama, kai kyla pyktis ar liūdesys, nes nesigauna, ar kai nukrentama, džiaugsmas išmokus“, – pasakoja ji.

Anot psichologės, mokytis važiuoti pačiam pernelyg sudėtinga veikla, todėl svarbu, kad kas nors būtų šalia, palaikytų dviratį, jo nepaleistų per anksti, paleistų nepastebimai ir pageidautina, kad dar kiek laiko bėgtų šalia.

„Todėl mokyti važiuoti dviračiu leidžiam tik patikimam žmogui. Dažniausiai tai būna tėtis – juk kas daugiau pakankamai stiprus ir greitas, mama – ji tikrai žino, kaip palaikyti, kai nesiseka ar koks kitas giminaitis. Juk jei pagalbininkas nepatikimas, galima ir kelius nusibrozdinti, ir patirti nusivylimą, ir net ilgai nenorėti važiuoti dviračiu“, - teigia specialistė.

M. Skerytė-Kazlauskienė tvirtina, kad prisiminimas apie mokymąsi važiuoti dviračiu ir apie pirmą važiavimą lydi visą gyvenimą: „Tai yra kaip ir pats mokėjimas važiuoti dviračiu – kartą išmokęs, to nebepamirši.“