Šiandien visas Rimantės ir Tzvetano gyvenimas sukasi aplink parasparnius. „Dabar tai yra viskas, iš ko mes gyvename, – turime parasparnių sporto klubą „Vertical dimension“, kurio veikla yra tandeminiai (keleiviui skrendant su pilotu – aut. past.) motorinių ir bemotorių parasparnių skrydžiai, mokymai, nuotraukos iš oro ir įrangos pardavimas, – tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja Rimantė. – Nuolat treniruojamės, važinėjame į varžybas, mezgame kontaktus. Balkanų šalyje skrydžiai parasparniais – ypatingai populiari sporto šaka.“
Ambicinga sportininkė skraido nuo devyniolikos. Tačiau tiek asmeniškai, tiek Lietuvai svarbių rezultatų ji pasiekė jau gyvendama Bulgarijoje. „Kad pradėtų sektis, reikėjo persilaužti per save. Tai pavyko tik ėmus labiau pasitikėti savimi. O pasitikėti savimi pradėjau tik tuomet, kai ėmiau treniruotis kartu su Tzvetanu (jis yra aktyvus pilotas, pasaulio taurių prizininkas, FAI – Tarptautinės aeronautikos federacijos – reitinge užėmė ketvirtą vietą – aut. past.).
Parasparnių sporto kasdienybės filosofija
Sklandymas oru žvelgiantiems iš žemės atrodo labai romantiška sporto šaka. Bet Rimantė tikina, kad dalyvaujant varžybose romantikos ten būna mažiausiai.
„Į varžybas važiuoji kaip į darbą. Be abejo, pats skrydžio pojūtis yra malonus, tačiau esant ore reikia galvoti apie daugybę kitų dalykų, kad skrydis būtų saugus. Privalu atidžiai stebėti meteorologines sąlygas, savo įrangą, kitus, aplink skrendančius pilotus“, – vardija pašnekovė.
Varžybose romantikos mažai, tačiau apstu galimybių į daugelį dalykų pažvelgti itin filosofiškai. Emocinga ir jautri sportininkė dalijasi patirtais išgyvenimais, nevengia sudėtingų klausimų tiek sau, tiek kitiems.
Pavyzdžiui, 2013-aisiais Pasaulio parasparnių tikslaus nusileidimo čempionate Bosnijoje ir Hercogovinoje ji buvo nepralenkiama. Po pirmų etapų buvo stipriai atsiplėšusi nuo kitų, sulaukė daugybės sveikinimų ir… mintyse paskubėjo matuotis aukso medalį. Padariusi klaidų Rimantė stipriai susitrenkė koją – laukiamos pergalės skonis viduje viską sujaukė. Paskutinę varžybų dieną nuo žemės atsispyrė ir taikinį pasiekė viena koja.
Dukra užmiega prie burzgiančio motoro
Šiandien Rimantė su Tzvetanu nekantriai laukia Europos parasparnių tikslaus nusileidimo čempionato, kuris liepą vyks Lietuvoje, Paluknio aerodrome. Paklausta apie svajones ir tikslus, Rimantė iš pradžių drovisi: „Juk paskutinius porą metų nesitreniravau, laukiausi, o dabar auginu dukrą. Per tą laiką šiame sporte atsirado nemažai stiprių sportininkių ir nedrįstu savęs su jomis lyginti.
Mano tikslas buvo patekti į FAI reitingo pirmąjį trejetuką, aš tą pasiekiau, o kaip bus toliau, nežinau (Rimantė pasaulio moterų reitinge buvo užkopusi iki trečios vietos – aut. past.).“
Tačiau išsyk ima pasakoti apie prieš keletą savaičių vykusias varžybas Albanijoje. Į jas Rimantė vyko nusiteikusi tik prasiblaškyti, tačiau pakeliui pagavo azartas – akimirksniu užsiregistravo kaip dalyvė, o atvykusi moterų įskaitoje užėmė penktą vietą. Taigi visai tikėtina, kad liepą Europos čempionate vienas iš medalių keliaus būtent į jos rankas.
Rimantei visa tai pasakojant, mažoji Neringa ramiai klapsi akytėmis. Jauna mama atsidūsta dabar suprantanti savo pačios tėvų jaudulį dėl rizikingo jos užsiėmimo: „Nežinau, kaip reaguosiu, jei ir Neringa norės skraidyti. Baisu būtų matyti ją danguje“.
Neigiamų atsiliepimų dar negirdėjo
Rimantė tikina, kad jai dar neteko sulaukti neigiamų atsiliepimų po tandeminių-komercinių skrydžių, kuriuos organizuoja jų klubas. Skrydis bemotoriu parasparniu, kuomet stipriai įsibėgėjama ir skriejama nuo kalvos, trunka 20-30 minučių, skrydis su išvilktuvu (specialiu mechanizmu, kuris vynioja trosą ir iškelia parasparnį į orą) – apie 7 minutes, o skrydis motoriniu parasparniu – apie 15 minučių. Pasak lietuvės, pirmam įspūdžiui tiek laiko pakanka.
Žmonės nusileidžia pakylėti, apimti euforijos, nustebinti gamtos grožio. Ir ji, ir Tzvetanas tikina, kad daugiausia džiaugsmo ši pramoga suteikia neįgaliems žmonėms.
„Judėjimo negalią turintys žmonės į skrydį reaguoja ypač teigiamai, jų džiaugsmas – toks tyras ir nuoširdus, kad skrydžio metu mums patiems dažnai išspaudžia ašarą“, – pasakoja Rimantė.
„Daugelis prisipažįsta nežinoję, kad gali patirti skraidymo džiaugsmą. Įsodiname į dvivietį vežimėlį, vadinamą paratraiku, kojas papildomai pritvirtiname, kad šios, neduok Dieve, neiškristų. Keleiviui nieko nereikia daryti, tik pasitikėti pilotu ir mėgautis“, – paaiškina ji.
Susitikimas su angelais
Kalbantis su Rimante Dievo vardas nuskamba ne kartą – sportininkei yra tekę patirti situacijų, nori nenori privertusių patikėti jo egzistavimu: „Tai buvo vienas pirmųjų mano skrydžių kalnuose Slovėnijoje. Papuoliau į audrą. Lietuvoje audros debesis galima pamatyti šiems dar esant toli arba tik pradėjusius augti. O kalnuose viskas vyksta labai greitai, kartais jau siaučiantis dangus slepiasi kitoje kalnų pusėje.
Pakilau, dangus buvo giedras, o po dešimties minučių – juodas. Kilo škvalas su labai labai stipriu lietumi ir vėju. Negalėjau nusileisti, ėmiau melstis.
Pasirodo, visą tą laiką mane stebėjo kalnų gelbėtojai ir po visko važiavo ieškoti mano kūno. Man esant danguje jokia aviacijos teorija nebegaliojo, neįmanoma moksliškai paaiškinti, kaip permirkęs nuo lietaus parasparnis vis dar skriejo. O prieš leidžiantis sparnas atsistatė ir nuleido mane kaip ant rankų. Netrukus pasirodė vaivorykštė ir garsiai ėmė skambėti bažnyčių varpai…
Jau būdama ant žemės ėmiau žnaibytis rankas, maniau, kad esu rojuje, o atvažiavusius gelbėtojus palaikiau angelais. Tačiau jie mane tikino, kad tai aš esu angelas, sugebėjęs ištrūkti iš audros…“
