Apie šią problemą kalbama bent kurį laiką, tačiau iki šiol niekam nepavyko rasti formulės, pagal kurią politikų ir dirbančių valstybinį darbą algos priklausytų nuo konkrečių rezultatų, kad daug ir kūrybingai dirbantys galėtų tikėtis tokio atlyginimo, kuris skatintų valstybės tarnybą rinktis aukštos klasės profesionalus. Ir kad liautųsi praktika, kai, tarkime, į politinio pasitikėjimo pareigybes partijos sukiša savo narius iš esmės „buvojimui“, o ne darbui Lietuvos bei jos žmonių labui.
Dabartinė atlyginimų bei priemokų prie jų tvarka valstybės tarnyboje labai komplikuota ir priklauso nuo daugybės kriterijų – stažo, pareigybės kategorijos, kvalifikacijos klasės, tarnybinio rango, papildomų užduočių atlikimo, darbo kenksmingomis bei pavojingomis sąlygomis, tarnybinių gyvūnų priežiūrą ir t.t., ir pan. Kriterijų daug, bet nė vienas jų nesusietas su realiai pamatuojamais rezultatais.
Jei jau rengiamasi įstatymą keisti, manau, dabar pats laikas grįžti prie jau anksčiau mano siūlytos idėjos, kuri asmeniškai skatintų Seimo narius, premjerą, ministrus, merus, savivaldybių tarybų narius bei kitus politinio pasitikėjimo pareigūnus siekti valstybės ekonominės gerovės bei užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo. Jos esmė paprasta ir aiški – tereikia čia ką tik išvardytų kategorijų darbuotojų atlyginimus bei priedus prie jų susieti su nacionalinės ekonomikos rezultatais.
Kiekvienais metais vyriausybė parengia, o Seimas tvirtina biudžetą. Kai šis būna patvirtintas, valstybė gauna planą pajamų, kurias ji turi gauti ir taip užtikrinti visavertį šalies piliečių gyvenimą. Visų lygių valdžia optimistiškai tikisi ir planuoja ekonomikos augimą. Bet labai svarbu, kad suplanuotas augimas būtų pagrįstas realiais lūkesčiais, o ne „popierinis“.
Rengdama 2015-ųjų biudžetą Finansų ministerija optimistiškai prognozavo, kad 2015-aisiais bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 3,4 proc., o jis tepaaugo 1,6 proc. Nepaisant klaidingų, nepagrįstų planų, visa šalies politinė valdžia visus metus gavo stabilias algas ir neabejotinai priedus prie jos pagal čia jau pateiktus painius ir tikrove nesusietus kriterijus. BVP rodiklių pokyčiai regimi kas mėnesį ir kas ketvirtį, bet nebuvo nei jokios analizės, nei tuo labiau finansinių sankcijų niekam dėl to, kad šalies ūkio augimo planas buvo parengtas klaidingai ar tiesiog niekas nesiėmė jokių realių priemonių, kad būtų kitaip. Garantuoju, beveik niekas, be siauro rato specialistų, net nežino koks šalies BVP, koks planuojamas ekonomikos augimas ir kaip sekasi vykdyti valstybės ar savivaldybės pajamų planus.
Nėra ir negali būti nieko aiškesnio už taisyklę ir tą seniausiai yra supratęs verslas, kad priedai prie bazinio atlyginimo turi būti mokami tik tuo atveju, jei ne tik vykdomas, bet ir viršijamas pajamų surinkimo planas. Taigi pagal čia siūlomą formulę Seimo narių, ministrų, kitų politinio pasitikėjimo pareigūnų atlyginimą sudarytų fiksuota dalis ir antra kintama dalis - priedas, priklausomas nuo įvykdytų biudžeto surinkimo planų, nedarbo lygio ir ekonomikos augimo. Metų pradžioje galėtų tikėtis finansinio paskatinimo, jei šalies ekonominiai rodikliai būtų geresni nei jie suplanavo. Vadinasi, savo darbą jie atliko tinkamai. Pritaikius čia siūlomą principą finansiškai skatinti tik už geresnius nei planuota ketvirčių bei metinius rezultatus, visi Lietuvos seimo nariai net ir naktį prikelti iš miego gebėtų pateikti konkrečią informaciją apie šalies ūkio reikalus bei priežastis, kodėl jie tokie, o ne kitokie.
Nes rasis labai įtikinamas motyvas situaciją ir žinoti, ir aiškintis priežastis, kodėl ji tokia. Metinė premija būtų mokama ne todėl, kad Kalėdos, o už realius rezultatus. Pritaikius principą, kad valdančiųjų atlyginimą sudarytų bazinė (dėl jos dydžio galima diskutuoti) bei kintama dalys, politikai neabejotinai liautųsi ir neatsakingai planuoti. Liautųsi nepagrįstų pažadų – ypač artėjant rinkimams - praktika, rastųsi motyvacija užbaigti visus pradėtus projektus, pareigūnai taptų aktyvesni bei reiklesni kolegoms. Daugėtų motyvacijos ir mažėtų korupcijos.
Metinės premijos dydį labai tiktų matuoti remiantis rezultatu apklausos apie šalies gyventojų laimės lygį metų pabaigoje. Lietuva būtų pirma Europoje, kur politikų atlyginimus lemtų dvi sudedamosios dalys – ekonominiai rodikliai (BVP) ir žmonių savijauta – laimės indeksas (NLI). Greta pageidautino valstybės tarnybos efektyvumo siekio tokia sistema skatintų ir žmonių aptarnavimo kultūrą. Piliečiai nebebūtų vertinami tik kaip priedai prie biurokratinės sistemos ar tiesiog darbo jėga. Politikams pagaliau realiai rūpėtų, kaip jaučiasi mūsų šalies žmogus. Šalia dabar dominuojančių ekonominių motyvų, kurie lemia sprendimus, būtų vertinamas ir emocinis motyvas. Puikus pavyzdys - skandinavai, kurie jau seniai priimamus sprendimus vertina ne tik pagal ekonominę naudą.
Kad laimės indeksas nėra vien abstrakti retorinė figūra, rodo Jungtinių Tautų (JT) pagal solidžią matavimo metodiką iš 72 kriterijų atliekamas jo matavimas bei kasmet prieš Pasaulinę laimės dieną kovo 20-ąją skelbiamas šalių laimės reitingas. Paskutiniame Lietuva užėmė 60 vietą iš 157 valstybių, kaimynystėje su Bolivija (59) ir Baltarusija (61). Pirmame dešimtuke, taigi laimingiausios yra Danija, Šveicarija, Islandija, Norvegija, Suomija, Kanada, Nyderlandai, Naujoji Zelandija, Australija ir Švedija. Tai šalys, kurios garsėja viešąja vadyba bei viešų paslaugų teikimu, taigi jose valstybės sektorius dirba labai kokybiškai.
Politinė reklama bus apmokėta iš LLS rinkiminės sąskaitos
Užs. Nr. 2016-025-DJ/1