Vienų ekonomistų teigimu, atsainus požiūris į taupymą susijęs su sovietinio išlaikytinio sindromu, kai buvo tikima, jog viskuo pasirūpins valstybė, tuo tarpu kiti įsitikinę – taupyti lietuviai nori, bet dėl prastos finansinės situacijos tiesiog neturi galimybių.
Lietuviai – tarp mažiausiai taupančiųjų
2015 metų spalio pabaigoje Lietuvos banko užsakymu atliktas gyventojų finansinio raštingumo tyrimas parodė, kad praradę pagrindinį pajamų šaltinį iš turimų santaupų ne mažiau kaip tris mėnesius galėtų gyventi tik 30 proc. lietuvių. Tuo tarpu 29 proc. gyventojų nedirbant pavyktų išgyventi vos mėnesį.
„Danske Bank“ ekonomistas Rokas Grajauskas tokius skaičius vadina „baisiais“ ir atkreipia dėmesį, kad taupymas pensijai, kai nesame linkę atsidėti net juodai dienai, „tolimas horizontas“.
„Apskritai lietuviai pagal taupymą yra vieni iš mažiausiai taupančių visoje Europos Sąjungoje. Ir vieni iš labiausiai išlaidaujančių. Pagal įvairius vartojimo rodiklius, ypatingai santykį tarp vartojimo ir atlyginimų, mes apskritai esame lyderiai Europos Sąjungoje. Todėl, kad mes iš viso netaupom – ne tik senatvei, bet netaupom ir kažkokiems nenumatytiems atvejams. Čia įsipina ir visa greitųjų kreditų problema. Kodėl jie pas mus tokie populiarūs?
Nežinau, iš kur tai ateina, bet mes kiekvieną papildomai uždirbtą eurą esame linkę išleisti. Ir netgi išleidžiam daugiau nei uždirbam, skolinamės, kad sudurtume galą su galu. Netaupo ne tik gyventojai, netaupo ir valstybė, kuri visą laiką turi deficitinį biudžetą“, - svarsto R. Grajauskas.
Tuo tarpu visiškai kitokios nuomonės laikosi sociologas, ekonomistas Romas Lazutka. Jo teigimu, sakyti, kad lietuviai turi sovietinio išlaikytinio sindromą visai netikslu mat tuomet valstybės rūpestis nebuvo jau taip stipriai jaučiamas. Anot R. Lazutkos, pagrindinė ir bene vienintelė netaupymo priežastis Lietuvoje – ekonominė situacija ir nepakankamos žmonių pajamos.
„Toks požiūris į taupymą yra iš skurdo. Jei lietuvis uždirba 400-700 eurų, o vokietis uždirba 3000 eurų, tai kaip mes galime lyginti lietuvio polinkį taupyti ir vokiečio. Kad mažai taupo, akivaizdu. Bet kaip gali taupyti, jei reikia skolintis nuo algos iki algos?“ - retoriškai klausia R. Lazutka.
Turi panašumų su graikais
Nors tyrimai rodo, kad esame šalia mažiausiai taupančių tautų Europoje, prasidėjus Graikijos finansų krizei suskubta šaukti, kad graikai tinginiai ir į gilią duobę įpuolė tik dėl pomėgio švaistyti pinigus.
Pirmiausiai žvilgsnis nukrypo į Graikijos pensijų sistemą, kuri, ekspertų vertinimu, yra dosniausia visoje Europoje. Vidutinė graiko pensija – 650 eurų per mėnesį. Jos dydis priklauso nuo darbo stažo, profesijos, socialinio draudimo įmokų dydžio.
Tačiau, matyt, ne veltui sukurtas posakis „prieš rodant kitų dėmes, nusivalyk pirštą“. Ekonomistas R. Grajauskas atkreipia dėmesį, kad pietietiško mentaliteto ir užprogramuoto noro išlaidauti neįvertinant savo finansinių galimybių turi ir lietuviai.
„Ne veltui mus vadina Baltijos šalių italais. To kažkokio keisto pietietiško mentaliteto mes tikrai turim, kas liečia išlaidavimą. Aš visai neseniai žiūrėjau į Europos Sąjungos statistiką, kur yra mažiausiai taupoma ir kur daugiausiai išlaidaujama. Numeris vienas, deja, ir šiandien yra Graikija nors jau, atrodo, turėjo pasimokyti. Graikai išleidžia daugiausiai, o taupo mažiausiai. Aišku, mes nesame tam pačiam lygy su Graikija ir ačiū Dievui, bet tam tikrų požymių tikrai yra”, - sako R. Grajauskas.
Tuo tarpu Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja I. Šimonytė įsitikinusi, kad dauguma lietuvių į Graikijos problemas žiūri labai supaprastintai ir svarsto, ar mums būtų lengviau išlipti iš duobės, „jeigu Lietuvos gyventojus politikai būtų daugiau nei 30 metų paikinę dalindami neuždirbtus pinigus“.
Anot pašnekovės, Graikijos valdžios požiūrį į mokesčių mokėjimą ir skolų augimą, lėmė galimybė ilgą laiką džiaugtis pigiu skolinimusi: „Kai skolintojų požiūris pasikeitė, atėjo sunkios pagirios. Paaiškėjo, kad buvo dalijama tai, kas nebuvo uždirbta ir nieko nebuvo padaryta, kad būtų uždirbta. Kiek dėl to kalti eiliniai Graikijos žmonės? Jie, žinoma, atsakingi už savo pasirinkimus, visgi, pirmiausia už tokį iš esmės korupcinį požiūrį į valstybės finansus atsakingi politikai, papirkinėję rinkėjus jų pačių (neuždirbtais) pinigais, nes skola visada gula ant mokesčių mokėtojų pečių“, - teigia I. Šimonytė.
Padaugėjo taupančių senatvei
Nors lietuviai ir nėra patys taupiausieji, vis didesnė dalis šalies gyventojų susirūpina, kokias pajamas pavyks gauti senatvėje, jei jau dirbant sunkiai išeina pragyventi nuo algos iki algos.
Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos duomenimis, per aštuonis 2013 metų mėnesius sutartis su kaupiamaisiais fondais pasirašė 352,5 tūkst. dirbančiųjų. Per 2014 metus į tokius fondus pervesta 23 mln. eurų. Prognozuojama, kad šiais metais ši suma išaugs dar 2 mln. eurų. Tuo tarpu trečiojoje pakopoje kaupiančiųjų pensijas yra dar 44, 4 tūkst. gyventojų, jie sukaupė daugiau nei 53 mln. eurų.
Vis dėlto, R. Lazutka kaupimo pensijų fonduose girti neskuba, o skatinimą tai daryti vadina „bankų propaganda“. Ekonomistas atkreipia dėmesį, kad bene visose pasaulio šalyse dominuoja valstybinės pensijos arba išmokos iš socialinio draudimo – iš šio sąrašo iškrenta tik Olandija, Didžioji Britanija ir Danija.
„Bankai, aišku, tuo susirūpinę, nes bankai, draudimo bendrovės, pensijų fondai tai propaguoja ir tada priskiria lietuviams kaip kažkokį genetinį kodą, kad žmonės nelinkę taupyti. Kaip gi nelinkę? Imtume tą patį sovietmetį, kai žmonės uždirbo tikrai nedaug, gyvenimo lygis buvo gana kuklus, bet jie susitaupydavo. Taupymas priklauso ne tik nuo noro, bet ir nuo galimybių. O tos galimybės labai menkos. Aš abejoju, kad baltarusiai ar ukrainiečiai taupo labiau nei lietuviai“, - aiškina R. Lazutka.
Tuo tarpu I. Šimonytės teigimu, valstybė pasirūpinti visais savo senoliais neturi galimybių, todėl apie savo gerovę senatvėje esą turėtų pagalvoti ir patys gyventojai.
„Pensijos pakeitimo norma (kiek buvusio atlyginimo pajamų siekia pensija) net ir išsivysčiusiose šalyse net ir įskaitant privačių pensijų fondų dalį tikrai nesiekia 100 procentų. Lietuvoje šiuo metu ji siekia apie 40 procentų, o rimtai pasireiškus senėjimo pasekmėms būtų dar mažesnė. Akivaizdu, kad apie jokį „visišką pasirūpinimą“ negalime kalbėti ir apdairus žmogus taipogi turi apmąstyti savo pensinę ateitį ir pats“, - sako I. Šimonytė.
Jos teigimu, didėjantį senatvei kaupiančiųjų gyventojų skaičių lemia ne požiūrio pasikeitimas, o plačiai išreklamuota II pensijų kaupimo pakopa ir valstybės daromos mokesčių lengvatos kaupiantiems III pakopoje. Tuo tarpu ekonomistas R. Grajauskas teigia, kad kaltas čia ir požiūris. Jo teigimu, jaunesni, aukštąjį išsilavinimą turintys miesto gyventojai į savo finansus ir jų planavimą žiūri atsakingiau.
