„Viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad įmonės nežino šios galimybės ir valstybės teikiamų mokestinių lengvatų, pasirinkus tokį kaupimo būdą. Tenka susidurti su darbdaviais – jie nustemba, kad yra sudarytos tokios puikios sąlygos tiek darbdaviui, tiek pačiam darbuotojui“, - sako „INVL Asset Management“ Pensijų fondų ir mažmeninių pardavimų departamento direktorius Ramūnas Stankevičius.
Kadangi įmonėms, nusprendusioms kaupti už darbuotojus vadinamajai profesinei pensijai, valstybė suteikia mokesčių lengvatas, ji išlošia dvigubai: sutaupo savo biudžeto lėšas ir turi motyvuotus, lojalius darbuotojus.
Lietuvoje darbdaviai kaupti nusprendžia gana vangiai
R. Stankevičius teigia, kad kaupti darbuotojų pensijai, pervedant įmokas į trečios pakopos pensijų fondą pasiryžta vis daugiau įmonių, ypač užsienio kapitalo, tačiau tai dar nėra masinis reiškinys:
„Kita priežastis yra ta, kad darbdaviai turi nemažai besitęsiančių kitų motyvacinių ir darbuotojų lojalumą skatinančių programų, tokių kaip sveikatos draudimas, sporto klubų apmokėjimas ir kitų, todėl darbdaviui tiesiog yra per sunku prisiimti dar vienos programos naštą ar rinktis vieną programą keisti kita. Be to, kaupimas darbuotojų pensijai yra rimtas ir ilgalaikis įsipareigojimas.“
Vakarų pasaulyje toks pensijų kaupimas gyvuoja jau daugelį metų ir neretai yra tapęs savaime suprantama darbdavio ir darbuotojo sutarties dalimi, tačiau Lietuvoje pastebima maža iniciatyva ir iš pačių darbuotojų.
„Svarbu, kad darbuotojas ir darbdavys vienodai suprastų pensijos kaupimą, kad tai nebūtų vien darbdavio rūpestis. Dėl šios priežasties Vakarų pasaulyje ir keliose užsienio kapitalo įmonėse Lietuvoje pensijų kaupimo programos veikia taip, kad įmokas į trečios pakopos pensijų fondą moka ir darbdavys, ir pats darbuotojas. Pavyzdžiui, jei darbuotojas iš savo atlyginimo prisideda 1 procentu, darbdavys prideda 2 procentais. Arba jei darbuotojas prisideda 2 procentais, darbdavys prideda dar 5 procentus“, - sako jis.
Lietuvoje dažniausiai įmokas į pensijų sąskaitas moka tik darbdavys, todėl pasitaiko atvejų, kai darbuotojai nevertina tokio kaupimo ir labiau nori atsiimti pervestas lėšas bei panaudoti jas vartojimui. Tačiau toks požiūris, anot R. Stankevičiaus, yra trumparegiškas ir net rizikingas mokestine prasme.
Kiek skirti pensijai apsisprendžia pats darbdavys
Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos prezidentas ir „DNB investicijų valdymas“ generalinis direktorius Šarūnas Ruzgys sako, kad darbdavio sprendimas kaupti darbuotojų pensijai yra jiems milžiniška paskata: „Čia yra pasirinkimo dalykas, kaip ta įmonė nori pozicionuoti save prieš kitus, kaip norėtų save matyti toje pensijų kaupimo programoje: ar kaip įmonė, ugdanti darbuotojų lojalumą, ar besirūpinanti jų motyvacija, norinti būti socialiai atsakinga, ar siekianti išlaikyti talentus.“
Jis pasakoja, kad būdų, kaip įmonė tai gali padaryti yra daug, pavyzdžiui, kai kurios į trečios pakopos pensijų fondus kas mėnesį perveda 1 procentą nuo darbuotojo algos, kitos didesnę įmoką perveda vieną kartą per metus, peržiūrėdamos įmonės veiklos rezultatus ir nusprendusios, kiek tam gali skirti.
„Čia jokios prievartos nėra, trečia pakopa – labai demokratiškas produktas – nori kaupi, nori nekaupi. Įstatymais tai nėra niekaip suvaržyta, sprendžia patys įmonės vadovai. Jei jie mato, kad pelno neturi – gali, pavyzdžiui, tais metais nemokėti tų įmokų ir pasakyti darbuotojams, kad šiais metais darysime pertrauką, reikia pasispausti“, - sako jis.
Darbdavys taip pat pats gali apsispręsti, kada darbuotoją pakvies į pensijų kaupimo programą, paprastai jis yra kviečiamas, darbuotojui išdirbus bent metus. Tokią strategiją pasirinko ir IT bei telekomunikacijų bendrovė „Teo“, kuri kaupti darbuotojų pensijai pradėjo nuo šių metų balandžio.
„Stengiamės rodyti ne tik savo atsakingo verslo lyderystę, bet ir sukurti geriausias sąlygas rinkoje, taip pritraukiant aukščiausios kvalifikacijos specialistus. Vertindami išlaidų ir naudos balansą turime aiškią viziją: šiandien į darbuotojų gerovę investuoti pinigai taps ilgalaike nauda bendrovei. Pensijų programos naudą jaučiame jau šiandien, nes ateidami nauji žmonės ją vertina kaip privalumą“, - sako „Teo“ personalo vadovas Ramūnas Bagdonas.
Bendrovė darbuotojams nusprendė skirti 8 eurų fiksuotą sumą per mėnesį, kuri pervedama į vieną iš darbuotojo pasirinktų trečios pakopos pensijų fondą. Jei darbuotojai prie pensijų kaupimo iš savo atlyginimo prisideda 1 arba 2 procentais, „Teo“ į fondą perveda darbuotojo skiriamą atlyginimo dalį siekiančią įmoką. Tačiau darbuotojas savo iniciatyva gali prisidėti ir didesne suma, tokiu atveju „Teo“ mokama dalis neviršija 2 procentų.
„Du trečdaliai „Kaupk su Teo“ programoje dalyvaujančių darbuotojų pasirinkto maksimalią iš bendrovės lėšų mokamą – 2 proc. darbuotojo atlyginimo dydžio įmoką, antra tiek iš savo algos prisidėdami patys. Tai, kad pasirinkimas dalyvauti programoje pasiskirstė labai tolygiai visose amžiaus ir pajamų grupėse, rodo darbuotojų norą pasinaudoti bendrovės sudarytomis sąlygomis kaupti ateičiai“, - teigia R. Bagdonas.
Darbdaviui apsimoka labiau nei kelti atlyginimą
Socialinio tipo motyvacinėms priemonėms, tokioms kaip papildomas sveikatos draudimas ar pensijų programos, taikomos mokestinės lengvatos. Todėl kaupti darbuotojo pensijai šiuo atžvilgiu labiau apsimoka, negu kelti atlyginimą:
„Tai veikia labai paprastai: jei keli algą – moki visus mokesčius. Pervedant įmokas į darbuotojų pensijų kaupimo fondus – jokių mokesčių nėra, todėl tie pinigai mums kainuoja mažiau, jie yra pigesni“, - sako medienos perdirbimo įmonės „Likmerė“ gamybos direktorius Tadas Kasmauskis.
Šioje įmonėje kaupti darbuotojų pensijai buvo nuspręsta siekiant išlaikyti lojalius darbuotojus, todėl nuo algos, priklausomai nuo užimamų pareigų, į pensijų fondus „Likmerė“ perveda nuo 1,5 iki 2 procentų algos.
„Nusprendėme todėl, kad dirbame Ukmergėje ir norėjosi, kad nebūtų nuolatinės darbuotojų kaitos, kad jie nelakstytų, gerai jaustųsi. Kad to nebūtų, laikėme didesnį darbo užmokestį, bet metams bėgant, vis tiek ir infliacija yra, ir ekonomika auga, o skatinti darbuotojus kažkaip reikia. Tai toks instrumentas mums tiko ir patiko“, - sako jis.
Š. Ruzgys pripažįsta, kad darbdaviui tai yra pigiau, nei kelti atlyginimą ar skirti premiją, kadangi keldamas algą jis turi nuo jos sumokėti daugiau mokesčių, o pervedant įmoką į darbuotojo pasirinktą pensijų fondą – mokesčių nauda perduodama darbuotojams jų ateities poreikiams.
„Jei tai yra ilgalaikis kaupimas, valstybė sutinka, kad mokesčiai gali būti nemokami. Tačiau tik ne daugiau nei ketvirtadalis metinių pajamų gali būti neapmokestintos, žinoma, pavyzdžiui, visos algos nukreipti į pensijų fondus negalima, tai nebūtų nei logiška, nei teisinga“, - sako jis.
R. Stankevičius pateikia pavyzdį: „Jei įmonė norėtų darbuotojui pervesti 50 eurų į pensijų kaupimo sąskaitą, tokiu atveju jai dėl tokio pervedimo neprisidėtų nei gyventojų pajamų mokestis (GPM – DELFI), nei „Sodros“ mokesčiai, ir tokio pervedimo biudžetas sudarytų 50 eurų. Jei įmonė norėtų 50 eurų darbuotojui pervesti kaip premiją, kai visus su tuo susijusius mokesčius sumoka darbdavys, tokiu atveju darbdaviui dar reiktų sumokėti apie 36 eurus „Sodros“ ir GPM mokesčių, taigi tokios premijos „biudžetas“ sudarytų apie 86 eurus.“
Kadangi trečios pakopos pensijų fonduose kaupimas yra savanoriškas ir jame nėra privaloma kaupti nuolat, darbuotojui, palikus įmonę, įmokų mokėjimus darbdavys tiesiog gali nutraukti. Sukaupti pinigai fondo sąskaitoje lieka darbuotojo nuosavybe, kuriais jis galės pasinaudoti, sulaukus senatvės.
