Siūlo išeitį lietuviams, kaip nedirbti, bet gauti tiek pat

Daugelis pagalvoja, kokia senatvė jo laukia ir kaip ji atrodys. Ar žmogus prisijungs prie „kietų“ senukų, keliaujančių po svetimas šalis ir besidžiaugiančių gyvenimu gretų, ar prie tų, kurie krapšto kiekvieną centą, norėdami nueiti į teatrą ar bent nusipirkti duonos.

Kad pastarasis atvejis nenutiktų, verta apie senatvę pradėti galvoti kuo anksčiau. O jei į šį traukinį jau pavėluota?

DELFI domėjosi, ką daryti jau 50 metų sulaukusiems ir pasiskaičiavusiems, kad jų pensija bus tokia kukli, kad bilietui į teatrą nepakaks, ką jau kalbėti apie keliones.

Ekonomistai tvirtina, kad išeičių yra, tačiau tam reikalingos žinios ir pasiryžimas. Nieko nedirbti, bet gyventi lyg dirbtų ir turėti pinigų – galima, nors tai nėra paprasta. Investavimas gali tapti puikus būdas prisidurti pinigų prie senatvės pensijos, nors daugelis lietuvių bijo investuoti ir geriau pinigus deda į taupyklę.

Investicija gali tapti ir geras vynas

Banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas ragina nebijoti investuoti ir sako, kad blogiausias variantas – nieko nedaryti ir tiesiog laukti senatvės:

„Lietuviai bijo rizikuoti, prarasti pinigus, bet didžiausia rizika – tai užstrigimo rizika. Jei tai yra ilgalaikė investicija, ilgalaikė grąža vis tiek bus teigiama, tačiau jei nerizikuosi – nieko ir negausi. Tas pats yra ir darbo užmokesčio erdvėje. Jei visą laiką dirbsi už minimalų atlyginimą, neinvestuoti į save – žmogiškąjį kapitalą – daugiau ir negausi. Žinau verslininkų, kurie subankrutuoja, nusprendžia drastiškai keisti gyvenimą ir išvyksta ieškoti dvasinės ramybės į Indiją, Nepalą. Tačiau jie vis tiek geriau gyvena, negu gyventų nerizikuodami ir nuolat gaudami minimumą.“

Jis svarsto, kad lietuviai nelinkę investuoti, nes jiems trūksta pasitikėjimo, jie vis prisimena bankų griūtis, bijo, kad praras pinigus. Mieliau jie renkasi taupymą, o nepasitikėdami bankais slepia santaupas namuose. Tačiau toks taupumas prie gero neveda: taupant ir neinvestuojant kažkas negauna tų pajamų, tada bankrutuoja, o kiti, pamatę tokį pavyzdį, irgi pradeda taupyti ir gaunasi užburtas ratas.

„Geriausias taupymas turi būti per investicijas, o ne taupymas kojinėje. Tarkime, galima nusipirkti nekilnojamąjį turtą, taip būtų sukurtos darbo vietos, nes kažkas statytų tą nekilojamąjį turtą. Galiu pasakyti vieną – Europoje per daug vokiško taupumo mentaliteto, bet tas taupumas niekur neveda. Tos šalys, kurios sėdi, kaupia, taupo kaip koks Skrudžas Makdakas – jos labai skurdžios. Šalys, kurios kažkada buvo labiausiai prasiskolinusios, kaip Nyderlandai, Didžioji Britanijos Londono, Venecijos ar Florencijos finansų centrai, jos skolinosi, tuos pinigus investavo, daugiausiai rizikavo ir laimėjo – tapo labai turtingos“, - teigia jis.

Ž. Mauricas sako, kad tai yra elementari finansų teorija: gyvenimo eigoje žmogus turi investuoti į žmogiškąjį kapitalą – išsilavinimą, kvalifikaciją, vėliau – į finansinį kapitalą, kad sulaukus pensinio amžiaus galėtų naudotis tomis pajamomis. Finansiniu kapitalu gali tapti indėlis, obligacijų ar akcijų, nekilnojamojo turto pirkimas. „Tai gali tapti ir labai įvairūs vertingi daiktai, tarkime, geras vynas, kuris bėgant metams brangsta, gal kokie meno dirbiniai ar paveikslai“, - sako jis.

Investuojant, nereikia sudėti visų kiaušinių į vieną pintinę

„SEB“ banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė sako, kad sulaukus vyresnio amžiaus ir pradėjus galvoti, kaip prisidurti prie senatvės pensijos, pirmiausia reikia įvertinti jau sukauptą turtą.

„Gal tas žmogus gyvena nuosavame name ar bute, kuriam nebėra paskolos, gal turi santaupų. Reikia įvertinti tai, ką jis turi, ir galvoti, kaip tas kapitalas ateityje gali tapti pajamų šaltiniu. Pavyzdžiui, jei gyvenu didesniame būste, gal galėsiu jį parduoti, persikraustyti į mažesnį ir galėsiu prisidurti iš tų pajamų“, - sako ji.

Jei žmogus turi sukaupęs pakankamai piniginių santaupų, jis turi svarstyti, ar jas geriau investuoti, ar pirkti nekilnojamąjį turtą. „Galiu pasakyti tai, kad būdo, kur tie pinigai gulėtų be rizikos – nėra. Tačiau jei laikysiu tuos pinigus namie ar tiesiog banko sąskaitoje, o aplinkui pajamos ir kainos tik didės – ta suma tikrai nedidės. Tačiau jis gali įsigyti nekilnojamojo turto, o žinome, kad jis paprastai kompensuoja infliaciją – jei kyla algos ir kainos, jo kainos irgi kyla. Bet vėlgi, tai netaikoma kiekvienam butui, namui ar žemės sklypui. Gal jis per kažkiek laiko nusidėvės ir jo vertė nukris“, - sako ji.

„DNB“ banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė sako, kad lietuviai yra linkę investuoti į nekilnojamąjį turtą – tai vienas populiariausių finansinio tvarumo užsitikrinimo būdų, tačiau tai labiau aktualu turtingesniems, didesnes pajams turintiems žmonėms.

„Šiuo metu labai populiarus trumpalaikės nuomos būdas, kuris yra labai pelningas. Jeigu turi namą ar butą patrauklioje vietoje, ne miegamajame rajone, tos grąžos sulaukti tikrai įmanoma. Yra atvejų, kai tai panaudojama papildomoms lėšoms gauti, o kai kurie gali ir nedirbti, nes tas butas neša jam lėšas“, - teigia ji.

Be to, galima investuoti perkant akcijas ar obligacijas, tik tam reikia finansinio raštingumo. „Žmogus pats turi nuspręsti, kur jam investuoti, bet jei jis renkasi: ar obligacijos, kurios sukaupia, tarkime, 1 procentą metinių palūkanų, ar akcijas, kurių grąža gali būti prognozuojama ir 8, ir 9 procentai metinių palūkanų, o jis nesupranta, kodėl yra toks skirtumas – jam dar ne laikas investuoti į finansinį turtą“, - sako J. Varanauskienė.

Vis dėlto, nusprendus investuoti būtent į jį, pašnekovai siūlo nedaryti dažnai daromos klaidos ir neinvestuoti į vienos rūšies turtą, o diversifikuoti pajamas, nes „sudėti visus kiaušinius į vieną pintinę – per daug rizikinga“.

„Nereikia laikyti tų kiaušinių vienoje vietoje, geriausia diversifikuoti riziką – gal dalį investuoti į akcijų indeksus, o kitą dalį į kokias obligacijas. Jei, pavyzdžiui, kris Kinijos rinka, tai to portfelio, įdėto investavimui, sumažės tik viena dalis, o ne viskas“, - sako Ž. Mauricas.

Ką daryti nesukrovusiems turto ir neturintiems vertingų namų

Turintiems pinigų ar turto yra paprasčiau: jie gali parduoti įspūdingą būstą ir ramiai gyventi iš gautų lėšų mažesniame, ar rizikuoti investuodami finansų rinkoje. Tačiau ką daryti mažai uždirbantiems, vidutinę ar mažesnę algą gaunantiems žmonėms.

„Tuos pinigus vis tiek reikia kažkaip įdarbinti. Pradėti reikėtų nuo mažų žingsniukų, pavyzdžiui, suformuoti papildomą sąskaitą, į kurią periodiškai, nors ir po nedidelę sumą pinigų įdėti. Indėlių palūkanų normos dabar yra labai žemos, bet gera žinia ta, kad bent nėra infliacijos, kitaip sakant, kainų augimas sąskaitoje esančių pinigų „nesuvalgo“, o kadangi dabar yra defliacija, galima teigti, kad realia verte tos santaupos netgi didėja“, - sako I. Genytė-Pikčienė.

Tačiau, sukaupus didesnę sumą, vis tiek reikia galvoti, kaip tuos pinigus „įdarbinti“. Neturintiems žinių finansų srityje ir kukliau gyvenantiems, ji pataria pasitarti su specialistais ir, net jei sukaupta suma nėra didelė – galvoti, kur ją būtų galima investuoti.

„Pirmas žingsnis, daug nekainuojantis, galėtų būti investavimas antros pakopos pensijų fonduose. Tai tiesiog alternatyva „Sodros“ pensijai. Ten jūsų pinigėlius investuos profesionalūs fondų valdytojai, kurie sieks, kad pinigai generuotų pačią geriausią grąžą. Žinoma, visada yra galimybė, kad tie pinigai sumažės, todėl vyresnio amžiaus žmonėms reikia rinktis į gana saugias rinkas investuojančius fondus, kurie investuoja į vertybinius popierius, patikimų šalių obligacijas, kad tai nebūtų koks nors besivystančių rinkų akcijų fondas. Rinkdamasis fondą, žmogus yra supažindinamas, kur daugmaž jo pinigai bus investuojami, kokia yra fondo investavimo strategija, rizikos pjūviai“, - sako I. Genytė-Pikčienė.

Vyresniems žmonėms ji pataria rinktis tokias investicijas, kurios galbūt neduoda tokios didelės grąžos, bet bent jau garantuoja, kad tie pinigai nenuvertės. Analitikei pritaria ir J. Varanauskienė: „Sprendimas kur ir kaip investuoti priklauso ne nuo kažkokių finansinių žmogaus rodiklių, o nuo jo polinkio rizikai. Yra tokių, kurie trūks – plyš, kad tik nesumažėtų jų pinigai. Jiems tikrai nedrįsčiau sakyti – investuokite į akcijas ar į savanoriškus pensijų fondus. Jei žmogui yra 50 metų, jis niekada nėra investavęs, neturi patirties su finansų rinkomis, indėlis nėra pats blogiausias variantas.“

Investuoti rizikingai, bet galimai gauti daug didesnę grąžą ji pataria jaunesniems žmonėms, kadangi nesėkmės atveju jie turės didesnę tikimybę spėti užsidirbti iš naujo. Be to, jei investuojama ilgesniam laikotarpiui, netrumpesniam nei 10 metų, paprastai vis tiek galima tikėtis grąžos. „Viskas priklauso nuo padėties finansų rinkose. Jei tai yra trumpas laikotarpis, kaupti žmogus pradeda, kai pensija jam jau „ant nosies“, o tos rinkos keletą metų kyla mažiau – jis gali pralošti. Bet jei mes žvelgiame į ilgalaikę perspektyvą, per ilgesnį laiko tarpą investicijos linkusios kilti, nepaisant trumpalaikių svyravimų“, - sako I. Genytė-Pikčienė.

Siūlo iš esmės keisti mąstymą dėl pensijos

Ž. Mauricas teigia, kad mintis kaupti pensijų fonduose yra gera, tačiau Lietuvoje ji gera tik teoriškai: „Jeigu nėra iš ko taupyti – nelabai ir pritaupysi, todėl kaupimas yra gera idėja, ypač kaip visuomenė sensta ir socialinės pensijos dalis ateityje tik mažės. Privatūs fondai turėtų kažkaip kompensuoti tą mažėjimą, tokia ir yra pirminė jų mintis, tačiau nereikia tikėtis, kad kaupdamas gausi 1000 eurų.“

Jis teigia, kad apskritai turėtų keistis žmonių mąstymas, jog „Sodros“ pensija turėtų išlaikyti į pensiją išėjusį žmogų: „Neturi būti taip, kad senatvėje 100 procentų pajamų žmogus gauna iš „Sodros“. „Sodra“ turėtų užtikrinti tik dalinį pragyvenimo lygį, o žmogus pats turėtų mąstyti apie potencialius pajamų šaltinius senatvėje.“

Nors kaupdamas pensijų fonduose asmuo rizikuoja, ne ką mažesnė rizika yra nieko nedaryti ir laukti pensijos iš valstybės, kadangi šios pensijos dydis labai priklauso nuo šalies ekonominių rodiklių.

„Jei Lietuvos ekonomikai seksis blogai, tai visi gyventojai, priklausomi nuo valstybinio socialinio draudimo, nukentės, nes pensijos galimai mažės. Pažiūrėkime, kaip buvo Lietuvoje po krizės: kiek metų praėjo – pensijos liko tame pačiame lygyje. Fonduose kaupiami pinigai irgi gali sumažėti, jei tai bus finansine krizė, bet investavimas į juos yra gerai, vien dėl to, kad rizika yra bent diversifikuojama“, - sako jis.

Vis dėlto jis pataria keisti mąstymą ir galvoti patiems, kur investuoti. Jaunam žmogui puiki investicija gali būti investavimas į karjerą, vyresniam – į vaikus.

„Tai yra normali praktika, ypatingai vyresniems žmonėms. Dar vienas pasiūlymas – atsikratyti Lietuvoje vis dar gajaus stereotipinio mąstymo – žmonių skirstymo į miestiečius ir kaimiečius arba tuos, kurie turi aukštąjį išsilavinimą ir kurie jo neturi. Dėl to vyresnio amžiaus gyventojai nenori pabandyti persikelti į mažesnius miestelius, parduoti nekilnojamąjį turtą, kuris kartais mieste yra neadekvačiai brangus. Norėdami prisidurti prie pensijos, jie galėtų nusipirkti daug pigesnį būstą kokioje gražioje vietoje, pavyzdžiui, Anykščiuose, tą pirkimo – pardavimo skirtumą investuoti ir naudoti jį kaip papildomą pajamų šaltinį. Reikia suvokti, kad kaupimas neturėtų būti vien dėl kaupimo“, - sako jis.