Vidaus reikalų ministerija (VRM) dėjo daug pastangų, kad nuomonė apie valstybės tarnybą pasikeistų. Labai daug pažengta savivaldos srityje, kuri formuoja pirminę gyventojų nuomonę apie valstybės pareigūnus. Paklaustas apie valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimą, jis sakė, kad tai - komplikuotas ir painus klausimas, pilnas prieštaravimų.

Apie valdininkus dažnai Lietuvoje kalbama arba blogai, arba nutylima. Nėra jokios abejonės, kad siekdami populiarumo prie tokio požiūrio formavimo prisideda ir nemaža dalis politikų, leisdami sau „pamiršti“, jog jie irgi yra valstybės tarnai. Kodėl, jūsų galva, mūsuose vyrauja toks negatyvus visuomenės požiūris į valstybės tarnybą?

Visų pirma tai, ko gero, nėra masinis reiškinys. Ne visi mano, kad valstybės tarnautojai – blogis. Be to, visuomenės nuomonė apie valstybės tarnybą palengva gerėja. Galbūt ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, tačiau einama ta linkme. Viena iš pagrindinių to priežasčių – tie patys valstybės tarnautojai. Žmonės, kurie atsidavę ir nuoširdžiai dirba visuomenei bei valstybei. Natūralu, kad anksčiau ar vėliau toji visuomenė apie tai išgirsta ar sužino, pamato rezultatus, pokyčius, pastangas ir t.t.

Visuomenė dažnai neturi laiko įsigilinti arba gali susidaryti klaidingą įspūdį, ką veikia valstybės tarnautojai. Tai, kad jie finansuojami biudžeto lėšomis ir jų veiklos pridėtinė vertė dažnai nepastebima ar jos nenorima pastebėti, iš dalies ir formuoja neigiamą požiūrį.

Tačiau pažiūrėkime, kaip visuomenėje apklausų metu vertinamos konkrečios įstaigos. Pasitikėjimas ugniagesiais, policija, dabar dar ir SODRA yra didžiulis – ir vis augantis. O juk tai įstaigos, dirbančios tiesiogiai su žmonėmis. Įžvelgčiau paradoksą: atskiromis institucijomis yra pasitikima, o pačia sistema – ne.

Tikriausiai tai vertinčiau kaip mitus, kuriuos reikia paneigti ir kartu su politikų pagalba ieškoti bendro supratimo ir sutarimo, kad tarnautojai yra šaliai dirbantys žmonės, atlieka daug svarbių darbų, lygiai taip pat prisidedantys prie šalies nacionalinio produkto kūrimo. Politikai turėtų atsakingiau kalbėti apie valstybės tarnyboje vykstančius procesus, o iš valstybės tarnybos pusės taip pat turėtų būti geresnė informacijos sklaida apie padarytus darbus visiems suprantama kalba.

Žvelgiant į įvairias apklausas susidaro įspūdis, jog didžiosios valstybės valdymo bėdos yra susikaupusios savivaldos lygmenyje. Tai natūralu, čia piliečiai pirmiausia tvarko savo reikalus, pirmą kartą išvysta „gyvą“ valdininką... Kokia jūsų nuomonė apie galimas permainas šiame „bare“, ar visos problemos išgaravo atvėrus „vieną langelį“?

Vienas iš vietos savivaldos principų, įtvirtintų Vietos savivaldos įstatyme – gyventojų dalyvavimo sprendžiant viešuosius vietos reikalus principas.

Galima teigti, kad teisinė bazė, sudaranti prielaidas gyventojams dalyvauti sprendžiant viešuosius vietos reikalus, sukurta. Pavyzdžiui, renkant gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovus, rengiant ir svarstant sprendimų projektus. Savivaldybėms nustatyta pareiga konsultuotis su gyventojais keičiant savivaldybių bei gyvenamųjų vietovių ribas, planuojant teritorijas. Savivaldybės tarybos sprendimų projektai viešinami savivaldybės interneto tinklalapyje, savivaldybės tarybos komitetų, komisijų darbe gali dalyvauti ir savivaldybės gyventojų atstovai, taip pat skatinamos kitos pilietinės iniciatyvos formas.

Vidaus reikalų ministerija jau antrus metus stebi, kaip savivaldybėse vykdomos vietos gyventojų apklausos, analizuoja jų rezultatus. Apibendrinus duomenis matyti, kad tiek 2013 m., tiek 2014 m. gyventojai tam tikromis formomis dalyvavo sprendžiant viešuosius vietos reikalus, pavyzdžiui, dalyvaudami viešuosiuose svarstymuose (33 atvejai), susirinkimuose (2013 m. – 33 atvejai, 2014 m. – 31 atvejis), tiesiogiai dalyvavo rengiant ir svarstant savivaldybės sprendimų projektus (2013 m. – 28 atvejai, 2014 m. –29 atvejai) ir kt.

Gyventojai yra nusiteikę pozityvioms permainoms savivaldoje, bet dažnai dėl žinių, informacijos stokos nesugeba ar tiesiog nenori atstovauti savo interesų bei dalyvauti sprendžiant vietos viešuosius klausimus. Todėl būtinas visokeriopas švietimas, informacijos teikimas, galimybių suteikimas ir kitos priemonės.

Dažnai vietos valdžios sprendimai, priimti neįvertinus ar neatsižvelgus į gyventojų nuomonę, neatitinka tikrųjų gyventojų interesų ir iššaukia jų nepasitenkinimą. Tokiu būdu didėja atotrūkis tarp gyventojų ir vietos valdžios bei auga socialinė įtampa. To negalime leisti, tokią praktiką būtina išgyvendinti.

Kita vertus, savivaldybės pačios turėtų būti suinteresuotos nuolat konsultuotis su gyventojais ir taip užsitikrinti savo sprendimų legitimumą. Juk net nepopuliarūs sprendimai, jei vyksta atvira diskusija su gyventojais, iššaukia mažiau pasipriešinimo, yra lengviau priimami ir paprasčiau įgyvendinami.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Savivaldybės administracijos struktūros, nuostatų ir darbo užmokesčio fondo tvirtinimas, didžiausio leistino valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus savivaldybės administracijoje nustatymas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija.

Lietuvoje yra 60 savivaldybių, kurios ženkliai skiriasi savo dydžiu, gyventojų skaičiumi ir tankumu, socialinėmis, ekonominėmis, gamtinėmis, geografinėmis sąlygomis. Tai turi įtakos tiek atskirų savivaldybių veiklos specifikai, tiek ir savivaldybės administracijos darbuotojų skaičiui.

Vidaus reikalų ministerijai analizuojant savivaldybių administracijų struktūras paaiškėjo, kad į savivaldybių administracijų sudėtį neretai yra įtraukiamos pareigybės, kurios akivaizdžiai nevykdo viešojo administravimo funkcijų, o aptarnauja vadovų ir specialistų veiklą, pvz., vairuotojai, valytojai, kūrikai, postiniai, sargai, traktorininkai ir pan. Esama ir tokių savivaldybių, kuriose aptarnaujantis techninis personalas sudaro beveik pusę visų savivaldybės administracijos darbuotojų. Tokia situacija iškreipia realią padėtį tos savivaldybės administracijoje ir sudaro prielaidas manyti, kad gyventojus aptarnauja žymiai daugiau savivaldybės administracijos darbuotojų nei yra iš tikrųjų.

Vidaus reikalų ministerija, siekdama, kad savivaldybės kuo optimaliau naudotų žmogiškuosius ir finansinius išteklius, parengė rekomendacijas dėl didžiausio leistino valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus nustatymo savivaldybės administracijoje.

Ar nederėtų atidžiai peržiūrėti už mokesčių mokėtojų pinigus vykdomas funkcijas ir sumažinti valstybės tarnautojų skaičių, pervedant juos į paslaugų sritį. Sutikite, jog labai ryškiai skiriasi, tarkime, ūkio skyriaus ir teisės skyriaus tarnyba valstybei...

Nuo nepriklausomybės atkūrimo valstybės tarnybos samprata Lietuvoje stipriai kito. Pavyzdžiui, nuo 1999 iki 2002 metų iš esmės visi viešojo sektoriaus darbuotojai buvo priskirti valstybės tarnautojams, tačiau toks sistemos praktinis įgyvendinimas buvo ypač sudėtingas, painus ir pilnas prieštaravimų.

Modernizuojant valstybės tarnybą 2002 m. buvo pereita prie esamo modelio ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nebėra taikomos asmenims, teikiantiems viešąsias paslaugas ir atliekantiems ūkines ar technines funkcijas.

Šiuo metu valstybės tarnautojo sąvoką turime pakankamai siaurą, mūsų valstybės tarnyba riboto dydžio – valstybės tarnautojai yra tik tie asmenys, kurie koordinuoja ar įgyvendina tam tikros valstybės valdymo srities politiką, rengia ir koordinuoja teisės aktų, sutarčių ar programų projektus, valdo personalą ir finansinius išteklius bei turi viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Valstybės tarnautojų vykdomų funkcijų specifika lemia tai, kad valstybės tarnautojai sudaro atskirą sistemą, o ne dirba vienoje su kitais dirbančiaisiais paslaugų srityje.

Valstybės tarnybos santykiai ir darbo santykiai negali neturėti sąlyčio tam tikrose srityse, kurios iš pirmo žvilgsnio gali klaidingai atrodyti kaip techninio pobūdžio – pavyzdžiui, personalo valdymo srityje, ūkio, finansų ir pan. Todėl negalima siaurai žiūrėti į skyriaus ar pareigybės pavadinimą. Jei ūkio skyriaus tarnautojas valdo finansus, kurie iš esmės yra visų mokesčių mokėtojų patikėti valstybei, tai, be abejo, toks žmogus turi būti valstybės tarnautojas. Ir atitinkamai jam turi galioti ypatinga priėmimo tvarka, atsakomybė visuomenei už pavestų funkcijų vykdymą, aukštesni kvalifikacijos, veiklos ir elgesio reikalavimai ir kita. Žodžiu, tai, kas nebūdinga dirbant pagal darbo sutartį.

Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinės pažangos programoje siūloma sudaryti sąlygas visuomenei dalyvauti viešojo valdymo procesuose. Ar jaučiami pokyčiai šia kryptimi? Juk išties tūlam piliečiui neretai susidaro įspūdis, jog valdininkai kabinetuose išsijuosia dirba „su dokumentais“, nuolatos keičia, taiso krūvas įstatymų, nutarimų, kuria kažkokią lietuvišką tvarką, neturinčią sąlyčio su realiu gyvenimu...

Reikia pripažinti, kad padaryta ne viskas, kad visuomenė jaustųsi įgalinta dalyvauti valdyme. Ji ne tik retai dalyvauja sprendžiant jai svarbius klausimus, bet net nežino galimybių ir būdų, kaip tai daryti. Tam, kad pačios įstaigos labiau įtrauktų visuomenę į valdymo procesus, trūksta vieningo konsultavimosi su visuomene mechanizmo ir jo taikymo praktikos.

Todėl siūlysime nustatyti bendrus konsultavimosi su visuomene principus, standartus, skatinsime įstaigas pasirinkti labiausiai joms tinkančius bendradarbiavimo su visuomene būdus ir priemones ir visapusiškai išnaudoti šio bendradarbiavimo privalumus priimant naujus valdymo sprendimus.

Atverskime kitą medalio pusę. Daugelyje modernių šalių valstybės tarnybos funkcija – sukurti efektyvią teisinę bazę, ją tobulinti, prižiūrėti jos funkcionavimą, reglamentuoti ir kontroliuoti. Tai yra procesas. Lietuvoje kalbama apie konkrečiais rezultatais grįsta valdymą, kuris lyg ir labiau tinka verslo pasauliui?

Vienas iš naujosios viešosios vadybos principų yra finansuoti rezultatus, o ne sąnaudas. Valdžios institucijos visomis išgalėmis turi siekti esminių visuomenės tikslų arba rezultatų, jos turi orientuotis į veiksmų rezultatyvumą, o ne į valstybės ar žmonių išteklius ar sąnaudas. Orientavimasis į rezultatą teoriškai pakankamai patrauklus kaip racionali priemonė valstybės tarnautojų geram darbui skatinti, bet tuo pačiu ir problemiškas praktikoje.

Ne paslaptis, kad yra manančių, jog į valstybės tarnybą patenkama pro partijų atrankos duris, draugui ar giminaičiui rekomendavus. Ką jūs manote apie atrankos į valstybės tarnybą sistemą?

Neneigsiu, spręstinų problemų šioje srityje yra. Jos mums žinomos ir nėra slepiamos. Priešingai, siekiame jas išspręsti.

Vidaus reikalų ministerija kartu su Valstybės tarnybos departamentu yra pateikusi pasiūlymus, kaip skaidrinti konkursus į valstybės tarnybą – daryti vaizdo įrašus, tam tikrais atvejais, kai dalyvauja tik vienas asmuo, skelbti naują konkursą, nustatyti laiką, per kiek laiko privalu surengti atranką į laisvą vietą ir pan. Siūloma, jog tais atvejais, kai konkurse į įstaigos vadovo ar jo pavaduotojo, taip pat ministerijos, teismo ar prokuratūros kanclerio, administracijos ar sekretoriato vadovo bei jo pavaduotojo, įstaigos administracijos padalinio vadovo ar jo pavaduotojo pareigas pretenduoja tik vienas asmuo, konkursas turi būti skelbiamas iš naujo. Kitais atvejais, jei yra tik vienas kandidatas, sprendimą skelbti pakartotiną konkursą galėtų priimti įgaliotas jį rengiančios institucijos asmuo. Yra ir dar viena naujovė – prievolė konkursą į laisvas įstaigos vadovo pareigas paskelbti praėjus ne daugiau kaip 3 mėnesiams nuo dienos, kai tos pareigos atsilaisvina.

Be to, organizuojant konkursą į įstaigos prie ministerijos vadovo bei ministerijos kanclerio pareigas atrankos komisija būtų sudaryta tarpžinybiniu principu, tai yra, į ją turi būti įtraukti ne tik įstaigos, kuri rengia konkursą, darbuotojai, tačiau ir premjero bei Valstybės tarnybos departamento įgalioti atstovai. Siūlome sudaryti galimybę į komisiją įtraukti ir atitinkamų nevyriausybinių organizacijų atstovus. Tikimės, kad šie pasiūlymai bus sėkmingai įgyvendinti.

Prisiminkime, kad nuo 2013 m. veikia nauja valstybės tarnautojų atrankos sistema. Valstybės tarnybos departamente yra tikrinami pretendentų bendrieji ir vadovavimo gebėjimai, užsienio kalbų žinios. Tokie naujai veikiantys centralizuoti atrankos mechanizmą sukūrė sėkmingai veikiančius filtrus, pro kuriuos į valstybės tarnybą nebepatenka žmonės, neturintys būtinų gebėjimų. Esamu metu šioje vietoje turime skaidrumą ir vienodos sąlygos visiems pretendentams. O juk tai didina visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnyba. Pretendentų skaičius, lyginant su tuo, kas buvo anksčiau, išaugo net kelis kartus. Vadinasi skaidrumu abejojama vis mažiau, einame teisinga kryptimi.

Seime jau guli nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija. Išvardinkite pagrindinius skirtumus nuo dabartinio dokumento. Ką nauja tvarka žada valstybei ir jos žmonėms?

Dabartinė Valstybės tarnybos įstatymo redakcija galioja nuo 2002 m. Daugiau kaip per dešimtmetį, per kurį tiek mūsų šalis, tiek ir visas pasaulis neatpažįstamai pasikeitė, galiojančio įstatymo praktinis taikymas parodė, kad mūsų turimas valstybės tarnybos teisinis reguliavimas nebeatitinka valstybės ir pačios valstybės tarnybos pokyčių – jis tampa per daug varžančiu nereikalingais apribojimais ir nedaug ką lemiančiomis procedūromis, kurios trukdo valstybei priimti greitus ir efektyvesnius sprendimus.

Pažymėčiau, kad šiuo metu didesnis dėmesys skiriamas personalo administravimui, o ne realiam žmogiškųjų išteklių valdymui. Tokių procedūrų yra ir atrenkant ar perkeliant valstybės tarnautoją į kitas pareigas, vertinant jo veiklos rezultatus, nustatant darbo užmokestį, tiek ir reikalaujant iš jo atsakomybės. Sistema tam tikrais atvejais tapo ne tik nelogiška, bet ir neefektyvi. Būtina iš pagrindų pertvarkyti valstybės tarnybos sektorių.

Pagrindinis pokytis, kurį minėtas projektas numato, yra tas, kad pagrindine žmogiškųjų išteklių valdymo ašimi bus pareigybių grupė – t. y. pareigybės lygmuo visoje pareigybių hierarchijoje (pvz., vyr. specialistas, skyriaus vedėjas). Tai pačiai pareigybių grupei turės būti nustatomi minimalūs išsilavinimo, patirties reikalavimai, tokie patys kompetencijų lygiai, panašios funkcijos.

Tai bus pagrindinis žingsnis valstybės tarnyboje įtvirtinant kompetencijų modelį, kuris bus centrinė šiuolaikinės valstybės tarnybos žmogiškųjų išteklių valdymo dalis. Siūlomas kompetencijų modelis, kuris būtų taikomas tiek atrenkant, tiek vertinant, tiek ugdant valstybės tarnautojus. Pretenduojantys dirbti valstybės tarnyboje aiškiai žinotų, kokie gebėjimai ar įgūdžiai reikalingi norint eiti vienas ar kitas pareigas.

Tokie pokyčiai betarpiškai palies ir valstybės tarnautojų karjeros susiklosčiusią sampratą. Kaitumo valstybės tarnyboje pagrindu taps nebe pareigybės kategorija, bet pareigybės grupė ir atitiktis tai pareigybės grupei nustatytoms kompetencijoms bei reikalavimams. Siekiančiųjų pereiti į vadovaujančiųjų tarnautojų pareigybių grupę vadybinės ir lyderystės kompetencijos bus tikrinamos Valstybės tarnybos departamente.

Atitinkamai keisis ir darbo užmokesčio sistema, atitinkamoms pareigybių grupėms bus nustatyti galimi pareiginės algos koeficientai pareiginių algų intervale. Intervale bus nustatyti tarpiniai pareiginės algos koeficientai. Pareiginė alga galės būti nedelsiant sumažinta suprastėjus valstybės tarnautojo funkcijų ir veiklos vykdymo kokybei.

Darbo užmokesčio sistemoje nekintančią dalį sudarytų pareiginė alga, o kintančią dalį – priemoka už pavadavimą ir priedas už tarnybos stažą, atsisakant priedų už kvalifikacines klases ir priemokų už įprastą darbo krūvį ir papildomas užduotis. Taip pat numatyta efektyvinti ir vienkartines pinigines išmokas, kaip skatinimo elementą – bus atsisakyti „kalėdinių“ ir kitų proginių „premijų išdalinimo“, papildomos išmokos turės būti susietos tik su išskirtiniu/reikšmingu asmeniniu veiklos indėliu.

Be to, išplėstas tarnybinių nuobaudų spektras, taip pat siūloma įtvirtinti ne galimybę, o prievolę valstybės įstaigai išieškoti patirtą žalą iš ją sukėlusio valstybės tarnautojo. Šiandien dėl prievolės nebuvimo tokių veiksmų praktiškai nesiimama – ir tai kelia visiškai suprantamą visuomenės pasipiktinimą.

Apibendrindamas pasakyčiau, kad siūlomos naujovės bei jų įgyvendinimas atvers kelią depolitizuotai, skaidriai ir atsakingai valstybės tarnybai. Tokiai, kurioje dirbtų pasirengę, atsakingi, atsidavę profesionalai. Tiek visuomenei, tiek valstybei būtent to ir reikia.

Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – siekti visuomenės poreikius atitinkančių ir į šalies pažangą orientuotų viešojo valdymo rezultatų.