Užsienio kompanijos dažnai bendradarbiauja netgi su tais universitetais, kurie fiziškai įsikūrę toli, tačiau tai netrukdo verslo įmonėms rengti darbuotojus, tobulinti jų kompetencijas ar vykdyti su kompanijos veikla susijusius tyrimus. LIC direktoriaus nuomone, „Lietuvoje ši sritis yra apleista“.

Kada verslininkas ieško mokslininko?

K. Šetkus apibūdino du atvejus, kai verslininkai kreipiasi į mokslininkus ir ieško abipusiškai naudingų partnerysčių.

Visų pirma, verslo atstovai dažnai turi naujų idėjų, galinčių patobulinti jų verslus ar siūlomus produktus, tačiau ne visada yra tikri dėl šių idėjų pritaikomumo: „Mokslininkai gali patikrinti verslininkų idėjas, kitaip tariant, atlikti jų išbandymą laboratorinėmis sąlygomis“.

Antras atvejis: verslininkas neturi idėjos, tačiau jo verslas turi potencialą inovacijoms. Šiuo atveju mokslininkai siūlo verslo problemos sprendimą ar naujų produktų įvedimo galimybes.

Kaip surasti „savo“ mokslininką?

Verslo įmonei surasti mokslininką nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. K. Šetkus pirmiausia patarė peržiūrėti birželį pristatytą puslapį, „E-mokslovartai“ , kuriame pateikiama informacija apie bendradarbiavimo galimybes ir potencialius partnerius.

Kitas būdas susirasti partnerius – kreiptis į konsultavimo paslaugas siūlančias organizacijas, tokias kaip LIC ar Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA). Jos gali padėti surasti reikalingos profesinės kvalifikacijos ir srities mokslininką ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

„Džiugu, kad pagaliau Lietuvoje įsigaliojo vieno langelio principas: bendradarbių ieškančioms kompanijoms nebereikia jų ieškoti po keletą vietų, kitaip tariant, nereikia keliauti iš vienos organizacijos į kitą“, – pabrėžė K. Šetkus.

Investuojama į inovatyvius verslo produktus 

Didelė dalis Europos Sąjungos (ES) investicijų dabar skiriama mokslo ir verslo bendradarbiavimui skatinti. Siekiama, kad mokslo ir verslo organizacijos bendradarbiautų ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu“, – sakė K. Šetkus.

Šiuo metu verslo įmonės gali konkuruoti dėl ES investicijų keliais būdais. Visų pirma, dalis ES investicijų perskirstoma Lietuvoje, rengiant nacionalinius konkursus, kuriuose keliami nacionaliniai reikalavimai. Kaip aiškino K. Šetkus, juose gali dalyvauti verslo įmonės, turinčios savo tyrimų centrus arba sudariusios partnerystes su mokslininkais. Investuojama į mokslinius tyrimus, eksperimentinę ir inovacinę plėtrą, taigi per vieną projektą galima gauti finansavimą ir mokslinei veiklai, ir verslo plėtrai.

Verslo įmonės gali dalyvauti ir tarptautiniuose konkursuose, tačiau K. Šetkus minėjo, kad tokios investicijos daug didesnės, taigi ir reikalavimų konkursuose daug daugiau: „ES investicijos skirstomos visų ES valstybių narių mokslininkams ir verslininkams, taigi konkurencija daug didesnė, ir projektai daug sudėtingesni. Aišku, investicijų sumos taip pat daug didesnės.“

K. Šetkaus nuomone, čia lietuviams sekasi gana sunkiai. DELFI primena, kad programoje „Horizontas 2020“ dalyvavo 363 Lietuvos organizacijos, iš kurių finansavimą gavo 53. Tai sudaro 14,6 proc. visų pateiktų projektų. Beveik penktadalį jų (10) koordinuoja Lietuvos atstovai. Europos Komisijos dotacija, skirta Lietuvos dalyviams, siekia 6.1 mln. eurų.

Kodėl Lietuvoje kitaip nei užsienyje?

Paklaustas, kodėl Lietuviams nesiseka taip gerai, kaip kitų valstybių atstovams, K. Šetkus tvirtino, kad atsakingomis reikėtų laikyti visas, procese dalyvaujančias puses: nereikia išskirtinai kaltinti mokslininkų, kurie kartais pritrūksta verslumo, ar verslininkų, kurie kartais nenori investuoti į inovacijas ar nesuvokia jų svarbos verslo sėkmei.

Jo nuomone, Lietuvos verslo įmonės tokiuose tarptautiniuose ir dideliuose konkursuose yra „dar tik pradedančios“ žaidėjos: „Šiek tiek užtruks, kol jos perpras taisykles ir pasiryš ne tik save patraukliai pateikti, bet ir susirasti tinkamus partnerius bei parašyti puikius projektus.“

„Išties Lietuvoje mokslininkai per mažai stengiasi ir investuoja į naujus išradimus ir inovacijas. Didelė dalis šalies mokslininkų pastangų yra skirtos fundamentinių ir teorinių tiesų aiškinimuisi, taigi su praktiniu jų idėjų pritaikymu kyla sunkumų“, – sakė K. Šetkus.

Negana to, iš dalies už susiklosčiusią padėtį atsakinga ir tarpinė grandis – organizacijos ir institucijos, konsultuojančios verslininkus ir mokslininkus: „Anksčiau jų veikla buvo kiek chaotiška, o dabar nustatytos ir apibrėžtos aiškios organizacijų funkcijos. Taip pat kuriami universitetų žinių ir technologijų perdavimo centrai, atviros prieigos centrai, kurie padės pritraukti užsakymus, skatins verslininkus ir mokslininkus dirbti drauge“.