Pagal investicijas į inovacijas Lietuva atsilieka ne tik nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio, tačiau ir nuo tokių šalių kaip Estija. Jaunų ir sparčiai augančių kompanijų rėmėjas sako, jog Lietuva į būsimą naudą neinvestuoja ir kažin ar galės investuoti tiek, kiek reikia. Jo nuomone, trūksta ne tik investicijų, bet ir tinkamos joms aplinkos.
Privalumų yra, tačiau jų nedaug
Nepaisant to, kad, būdama maža šalimi, Lietuva netenka daugelio pranašumų, ji gali didžiuotis gera technine infrastruktūra, kvalifikuotais darbuotojais, gerais universitetais. Šias stiprybes reikia visapusiškai išnaudoti.
„Per penkerius metus į Sumanios specializacijos kryptis bus investuota apie 600 mln. eurų. Nors tai atrodo didelė suma, tačiau tiek pinigų sunaudojama vieno vaisto sukūrimui ir įvedimui į pasaulinę rinką. Tiek pinigų gali uždirbti labai sėkmingas išmaniojo telefono žaidimas per pusmetį. Lietuvoje tai yra penkerių metų investicija į keletą mokslo sričių“, – sakė I. Laursas ir pasiūlė, siekiant investicijos efektyvumo, atkreipti dėmesį į universitetų rengiamų specialistų verslumą bei tinkamų naujiems verslams ir inovacijoms sąlygų sukūrimą.
Universitetai privalo mokytis
Verslininkas tvirtina, kad jaunų specialistų parengimas šiuo metu nesukuria tiek vertės, kiek norėtųsi, taigi reikia tobulinti universitetų edukacijos sistemą.
I. Laursas pavyzdžiu laiko lyderį Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Stenfordo universitetą, kuris pagal studentų skaičių penktadaliu mažesnis už Vilniaus universitetą – turi tik 17 tūkst. studentų. Jie savo naujiems verslams pritraukia apie 1 milijardą dolerių kasmet, o per 30 metų yra sukūrę apie 50 tūkst. kompanijų, kuriose dirba apie 5 mln. žmonių.
„Lietuvos universitetai negali pasigirti tokiais pasiekimais, todėl reikia peržiūrėti atskiras jų veiklos sritis, kuriose galima paskatinti verslo ir mokslo partnerystę. Partnerystės skatinimo būdų arba instrumentų, kuriuos gali bendrai naudoti verslo ir universitetų atstovai, yra daugiau nei keli šimtai“, – sakė I. Laursas.
Kritikos strėlės ir į kotrolę
Rizikos kapitalo fondo valdybos narys sakė ne kartą susidūręs su daug sprangų turinčia ir inovacijoms besipriešinančia teisinės kontrolės priežiūros politika Lietuvoje: „Pusė naujai įkurtų kompanijų yra sulaukusios konfliktų ar priežiūros patikrinimų, nes inovacija pagal apibrėžimą veikia pilkoje teisinėje zonoje“, – sakė I. Laursas.
Tokių pilkojoje, kitaip tariant nereglamentuojamoje, zonoje veikiančių verslų Lietuvoje, kaip sakė I. Laursas, yra ne vienas. Tarkime, kaip vertinti gydytojo ir paciento vaizdo pokalbį? Ar gydytojas gali virtualiai konsultuoti savo pacientą? Kitas atvejis: tarkime, jei parduotuvė sumanė kaupti duomenis apie savo kliento pėdos dydį ir nori kitą kartą jam besilankant parduotuvėje iškart pasiūlyti jo dydžio batus, ji jau pažeidė duomenų apsaugos įstatymą.
Verslininko nuomone, inovacijų politika turėtų skatinti ir bandyti padėti verslo iniciatyvoms, nustatyti jų veikimo taisykles. Deja, kol kas verslininkui teko susidurti tik su atsakingų institucijų atsakomybės vengimu bei iniciatyvių ir kūrybingų jaunų kompanijų baudimu, spaudimu joms.
„Mes girdime, kaip viršuje visi kalba apie inovacijų poreikį, tačiau apačioje matome pastangas žudyti inovacijas. Sukurti inovatyvų verslą ar produktą Lietuvoje yra panašu į bandymą išauginti ananasą Antarktidoje“, – sakė I. Laursas ir pridūrė, jog neturint inovacijoms palankios aplinkos visi Lietuvos pažangai skirti pinigai bus iššvaistyti veltui, o šalies potencialas liks neišnaudotas.
Inovacijoms palankios aplinkos trūkumas – viena priežasčių, kodėl jauni verslai kraustosi iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę, JAV ar įvairias Azijos šalis.
Karas dėl intelektinio kapitalo jau pralaimėtas
Dvidešimt pirmasis amžius – kovos dėl intelektinio kapitalo laukas. „Intelektinis kapitalas ekonomiškai tampa vis svarbesnis ir reikšmingesnis. Matyti, jog kuo toliau, tuo daugiau reikšmės jam teikia žmonės: be jo negalima išsiversti nei darbe, nei gyvenime,“ – sakė I. Laursas.
Lygindamas skaitmeninę priklausomybę su energetine, jis tvirtina, jog skaitmeninė ilgainiui taps dar svarbesnė už energetinę: „Skaitmeninė priklausomybė yra daug sunkesnė, nes jos atveju mes tampame priklausomi nuo privataus kapitalo, siekiančiu nuolat auginti ir didinti savo pelną mūsų sąskaita“, – aiškino I. Laursas.
Taigi individas tampa priklausomas nuo išorinio kapitalo, o šalis netiesiogiai praranda daug pajamų: nepasiūlydami lietuviško populiaraus socialinio tinklo, kompanijai „Facebook“ lietuviai kasmet tarsi atiduoda 0,5 mlrd. dolerių. „Tai – suma, kurią galima palyginti su metiniu Lietuvos kariniu biudžetu. Beje, tokių užsienio verslo kompanijų, kurioms mielai „atiduodame“ savo pinigus yra ne viena“, – pridūrė I. Laursas. Be to, riboti tarptautinių kompanijų veiklą sunku arba net neįmanoma: tokie bandymai Lietuvoje niekada neveiks ir bus beprasmiai.
