Valstybės galvos pasimetusios tarp valstybės prioritetų

Renginyje „Sumani Specializacija startuoja Lietuvoje“ jis papasakojo, kokią klaidą daro Lietuva. „Lietuvos bioekonomika sudaro 10 proc. bendrojo vidaus produkto. Šis sektorius tapo vienu lokomotyvų, traukusių Respubliką iš ekonomikos krizės. Negana to, jis ir toliau palaiko panašias apsukas“, – teigė D. Tvarijonavičius.

Remiantis verslininko pateiktais duomenimis, 10 metų darbas atskleidė šį potencialą ir sukūrė Lietuvos kviečių eksporto stebuklą – šalis yra tarp ES javų gamybos augimo lyderių, taip pat – ES javų gamybos augimo lyderių. Tarkime, pagal kviečių eksporto dalį Lietuva yra pirmoji Europoje ir įeina į Pasaulinių eksportuotojų ketvertuką pagal eksporto ir vidaus vartojimo santykį.

Tačiau atrodo, kad valstybiniam sektoriui šie duomenys nieko nereiškia: „Jau iš 4-os Lietuvos valdžios mes girdim visai ką kita – esą rinka suklydo!!! Strateginiu Valstybės prioritetu išlieka gyvulininkystė, tik būtina plėsti rinkas – sūrius reikia parduoti Argentinai, kiaulieną – musulmonams, dešras – kinams, ledus – eskimams...“ – ironizavo D. Tvarijonavičius ir pateikė faktų: jei maistinių grūdų augalininkystėje Lietuva – numeris pirmas ES, tai pagal gyvulininkystei tenkančią derliaus proporciją ji yra paskutinėse vietose.

D. Tvarijonavičius tvirtino, kad, nustatant strategines kryptis, valstybė pritrūko sumanumo ir siūlo visai kitus prioritetus nei rinktųsi mokantys skaičiuoti verslininkai. Verslininkas džiaugėsi, kad, svarstant Sumanios specializacijos kryptis, jungtinė darbo grupė į skaičius atsižvelgė.

Mokslas kaupė tik kompetencijas – ne kapitalą

„Lietuvoje pirmieji penkeri Nepriklausomybės metai padėjo pamatus tolesnei aukštųjų technologijų plėtrai Lietuvoje. Būtent nuo universitetų atsiskyrusios pumpurinės įmonės (angl. spin-off) sukūrė Lietuvos biotechnologijų ir lazerių pramonę, kuria šiandien pagrįstai didžiuojamės. Savo laiku Lietuvos mokslininkai buvo atradę net 30 proc. pasaulio restriktazių – genų „žirklių“, – apie pirmuosius nepriklausomo mokslo bandymus pasakojo verslininkas.

Panašu, kad apetitas rizikai išsisėmė ir ilgainiui akademinis mokslas rinkosi daug saugesnį valstybinio finansavimo užutėkį. D. Tvarijonavičius pasiūlė atlikti „Google“ paiešką „Lithuania university spin-off“: šiai dienai nurodomos tik 2 naujos nedidelės įmonės. Tai, verslininko nuomone, yra ženklas, jog pastaruosius 20 metų akademinėje terpėje buvo kaupiamos kompetencijos – ne kapitalas, nors visame pasaulyje priprasta, kad mokslas nėra vien nuosavo smalsumo tenkinimas už svetimus pinigus. Mokslas turi būti vertingas.

„Lietuva yra tarp Europos augalininkystės lyderių. Žinome, kad Lietuva tarp lyderių pasaulinėje genetikoje. Atrodytų, mes turėtume būti Europos augalų genetinės inžinerijos avangarde? Bet kaip čia yra, kad žygiuojame pirmosiose jos priešininkų gretose, raginančiose drausti net mokslinius tyrimus šioje srityje ir visiškai uždrausti transgeninių organizmų auginimą? Ar tikrai visada tinkamai suvokiam savo galimybes ir interesus?“ – sakė verslininkas ir ragino nespręsti mokslinių klausimų balsavimu.

D. Tvarijonavičiaus pabrėžė, kad žmonės, nesimokantys iš savo klaidų, vadinami neišmintingais. Jis klausė, kaip reikėtų galvoti apie valstybę, nesimokančią iš savo sėkmės?

Verslas nuo inovacijų traukiasi atbulas

„Mūsų žinomi aukštųjų technologijų sektoriai neabejotinai pasaulinio lygio. Deja, tai nėra garvežiai, galintys patraukti visą ekonomiką. Jei šiandien tolimojo autotransporto sektoriuje dirba 80 tūkst. žmonių, tai mūsų aukštųjų technologijų įmonės duoda darbą gal 20-čiai žmonių. Jei Klaipėdos uostas krauna virš 30 mln. tonų krovinių, tai nuosavų technologinių krovinių yra gal 10 konteinerių vienetų“, – sakė D. Tvarijonavičius.

Kita jo apibūdinta verslo sektoriaus problema yra ta, kad tradicinės pramonės šakos stokoja aukštesnės pridėtinės vertės produktų. Pamiršus, kad čia trūksta ir darbo jėgos, ir energijai imlių produktų, gaminamos žaliavos ir pusfabrikačiai. Taigi nieko stebėtino, jog sėkmės istorijos yra retos. D. Tvarijonavičius mato du kelius: galima kurti nuosavus inovatyvius produktus arba diegti kitų sukurtas inovacijas, kas irgi nėra blogai: tai reiškia mokymąsi iš pozityvios kitų patirties.

Kaip išbristi iš „mirties slėnio“?

Terminas „mirties slėnis“ apibūdina naujai sukurto produkto įvedimo į rinką etapą, kai patiriamos pačios didžiausios išlaidos, neretai nuostoliai, o pelno produktas verslui negeneruoja. Didžioji dauguma produktų šiame etape ir patys nuskęsta, o neretai nuskandina ir juos sukūrusius verslus. Šias kliūtis įveikia perspektyvą matantis ir rizikos nebijantis privatus kapitalas. „Ar šalyje galime stebėti tokią drąsą?“ – klausė verslininkas.

Viena, verslas, kaip ir mokslas, renkasi mažesnės rizikos kelią – ieško naujų rinkų, o ne produktų. Antra, gerai kopijuoja ir sėkmingai diegia kitų sukurtas inovacijas. Tarkime, olandiškus sūrius apdorojančius robotus nedažnai pamatysi Olandijoje, bet puikiausiai veikia Lietuvoje. Skandinaviją tapo pavyzdiniu rajonu būtent diegdama kitų kurtas inovacijas, daugiausia – amerikietiškas.

„Taigi visuotinai žinomas „mirties slėnis“ lietuviško kapitalo įmonėms dažniausiai per gilus, o užsienietiškos – kol kas neskuba čia užsiimti MTEP veikla“, – teigė D. Tvarijonavičius. Ir taip bus toliau, jei mokslo įstaigos, verslo organizacijos ir valstybinės įstaigos užsiims tokia pat veikla kaip iki šiol.

Jo nuomone, pasitarnauti čia gali Sumanios specializacijos programa, kuri gali pastatyti tiltus tarp verslo, mokslo ir valstybės sektorių, vietoje to, kad kiekvienas statytųsi po mažą savo valtelę.

Verslininko nuomone, įvairių valstybių ir ES investicijos šiame etape itin svarbios. Jis tik kelia klausimą, kaip tą daryti? Tiksliau, kaip valstybei atsirinkti tarp daugybės produktų ir projektų, kai moksliškumą vertina mokslininkai, o komerciškumą – verslininkai, kurie dažnai nesusišneka tarpusavyje net ir ne Lietuvoje. D. Tvarijonavičius visų pirma siūlo remti inovacijų pardavimą: komerciškumo ir moksliškumo ekspertizę verta atiduoti rinkai.